Miškas yra tai, kuo dažnas lietuvis didžiuojasi, leidžia čia savo laisvą laiką grybaujant, uogaujant, sportuojant ar iškylaujant. Miškas saugo ir mūsų nacionalinės kovos už laisvę dvasią, miškas buvo mūsų didvyrių partizanų prieglobstis. Tai labai svarbi mūsų istorijos ir tapatybės dalis.
Nesu girdėjus nei vieno teigiančio, kad miško saugoti nereikia. Ir aš asmeniškai garsiai bei aiškiai galiu pakartoti: mišką reikia saugoti, saugoti ir dar kartą saugoti. Tačiau saugoti ne bet kaip neracionaliai ir aklai draudžiant miške bet kokią veiklą, o saugant taip, kad miškas būtų gražus, sveikas, atviras lankytojams, protingai valdomas, kuriantis naudą visuomenei ir valstybei.
Siekime turėti tokį mišką, kurį didžiuodamiesi galėtume vadinti savo šalies plaučiais. Turime pagaliau susitarti, koks miškas mums visiems yra vertybė ir nustoti blaškytis dėl to, kokia kryptimi vesime šalies miškinguosius plotus.
Susitarkime pagaliau
Sutarkime, kad miškų Lietuvoje turi būti daugiau. Turime ne tik saugoti jau esamus miškus, bet miškų teritorijas plėsti visose nederlingose, žemės ūkiui netinkamose Lietuvos žemėse. Miškams sodinti ir prižiūrėti nukreipus ES paramą, subalansavus mokestinę sistemą ir pasitelkus visus kitus įmanomus instrumentus, galime siekti ambicingo tikslo, kad 2030 metais 38 proc. Lietuvos teritorijos būtų padengta miškais (šiuo metu 34 proc.).
Susitarkime, kiek ir kokių Lietuvai reikia saugomų teritorijų, sengirių ir liaukimės priešinti visuomenę trypčiodami tai čia, tai ten. Labiausiai visuomenę erzina nepastovumas ir aiškios sistemos nebuvimas. Todėl turime sutarti ir nustatyti ilgalaikius planus specialiosioms miškų teritorijoms, kurių chaotiškas plėtimas ar siaurinimas būtų itin sudėtingas.
Susitarkime dėl miško kirtimo būdų ir apimčių, įskaitant ir plynuosius kirtimus. Tam, kad maksimaliai sumažintumėme žalą miškui, kuriame vyksta kirtimai, turime veiklą vykdyti protingai ir atsargiai. Ten, kur miškas iškertamas, jis turi būti atsodinamas. Tokių kirtimų plotuose miškas auga iš naujo – jis tampa ištekliumi ateities kartoms.
Susitarkime, kad miškus matome kaip neatskiriamą klimato kaitos strategijos dalį. Medieną matykime kaip kompleksinę priemonę sprendžiant anglies dioksido problemas, juk medis – puikus CO2 įkalintojas ir saugotojas bei puiki alternatyva plastikams. Kalbėkimės apie atkuriamuosius kirtimus, medienos kaip statybinės ir pramoninės medžiagos populiarumo ir panaudojimo didinimą kasdieninėje veikloje bei buityje.
Miškas – natūrali anglies dioksido gaudyklė
Retas nesutiktų, kad orai darosi vis sunkiau nuspėjami, vis dažniau patiriame karščio bangas, stiprias liūtis ir uraganinius vėjus. Visa tai – klimato kaitos pasekmės, kurios ateityje tik dažnės, o jų pasekmės bus vis skaudesnės. Viena pagrindinių klimato kaitos priežasčių yra šiltnamio efektą sukeliantis didėjantis dujų (daugiausia anglies dioksido (CO2)) kiekis žemės atmosferoje. Miškai ir visa augalija žemėje, ne tik gamina deguonį, bet ir iš aplinkos sugeria ir savyje „užrakina“ CO2.
Miško galimybės sugerti CO2 priklauso nuo jo augimo. Intensyviausiai anglies dioksidą kasmet sugeria vidutinio amžiaus, nepažeisti miškai. Tai reiškia, kad miškas turi būti tvarkingas, išvalytas, jame vykdomi sanitariniai kirtimai, kuriais siekiama išvengti ligų ar miško kenkėjų plitimo, kertami pažeisti, džiūstantys medžiai ir sausuoliai, likviduojami ligų ar kenkėjų masinio dauginimosi židiniai ar vykdoma jų prevencija.
Atnaujinti ir atkurti mišką svarbu ir būtina, nes senstant medynui, medžiuose sukaupiamas CO2 kiekis kasmet mažėja, o galiausiai medžiui trūnijant – visas sukauptas anglies dvideginis grįžta į atmosferą. Tad iš savęs miškas anglies dioksido atžvilgiu yra neutralus: ką medis sukaupia per gyvenimą, pūdamas ar degdamas ciklo gale vėl paleidžia į atmosferą. Todėl didžiausia pridėtinė vertė žmogui čia – gaminiai iš medžio, užlaikantys anglies dvideginį įkalintą medyje kaip įmanoma ilgiau.
Ambicija – klimato kaitos ministerija?
Siūlau būti pirmūnais. Visas pasaulis diskutuoja apie klimato kaitą, o ir patys jaučiame orų kaitą ir nestabilumą. Nuolat spėliojam, o kas bus toliau? Nieko nėra baisiau, kaip suvokti, jog mūsų laukia dideli ir sukrečiantys iššūkiai, bet pasyviai laukti jų ateinant. Todėl noriu Jums užduoti klausimą: gal pagaliau laikas iš esmės imtis realių veiksmų?
Šiuo metu aplinkosaugos, miškų, ekologinių sprendimų klausimai pabirę per kelias ministerijas, todėl strateginio požiūrio į tai, kokią Lietuvą ir jos aplinką paliksime ateities kartoms stinga. Siūlau apsispręsti, jog besikeičiantis klimatas reikalauja visuomenės ir institucijų talkos, kurią galime pradėti tartis, kaip sujungti visas susijusias funkcijas (aplinkos, susisiekimo ir energetikos srityse) į vieną strateginę – klimato kaitos ministeriją.
Neabejoju, jog artimiausio dešimtmečio pastangos ir darbai bus lemiantys nusprendžiant, ar Lietuvos miškai, aplinka ir protingi valdžios sprendimai padės mums ne tik džiaugtis viena ar kita išsaugota vertinga sengire, ar visgi gebėsime pažvelgti plačiau ir giliau į tai, kokias naudas mums gali suteikti ir kokias problemas padėti išspręsti kiekvienam lietuviui širdžiai svarbūs miškai.