Apklausa atskleidė, jog kas ketvirtas pacientas yra priverstas primokėti už tyrimus, kurie apdraustiesiems privalomuoju sveikatos draudimu priklausytų nemokamai. Duomenys iš skirtingų įstaigų skiriasi ne vienetais, o kartais. Vadinasi, kai kuriose šalies ligoninėse priemokų reikalaujama sistemingai.
Sveikatos apsaugos ministerija ką tik pasigyrė sugalvojusi naujovę – reitinguoti šalies gydymo įstaigas. Puiku – išsiaiškinkime pagaliau, kas gi iš tikrųjų vyksta mūsų poliklinikose ir ligoninėse. Atlikime pacientų apklausas, paklauskime žmonių, ar jų prašoma susimokėti už tyrimus, vaistus, priemones operacijai, kaip veikia registracijos pas šeimos gydytojus ir specialistus sistema, kiek tenka laukti konsultacijos, tyrimų, operacijos, kas ir kurioje ligoninėje paėmė kyšį.
Panaršius socialiniuose tinkluose, forumuose nesunkiai galima rasti neoficialius gydytojų ir gydymo įstaigų reitingus. Žmonės puikiai žino, kas, kur ir kiek ima. Jeigu ministerijai iš tiesų rūpėtų išsiaiškinti, kaip Lietuvoje veikia sveikatos priežiūros sistema, žiūrėtų ne tik į sausą įstaigų pateikiamą statistiką apie, pavyzdžiui, per metus atliktus profilaktinius tyrimus, bet ir remtųsi pacientų liudijimais. Tai vienintelis kelias sužinoti tiesą, kaip ten iš tikrųjų yra su korupcija ir kitomis sisteminėmis bėdomis.
Lygiai tuo pačiu keliu derėtų eiti siekiant nustatyti mobingo atvejus gydymo įstaigose. Nes, kaip žinia, žmonės dažnai dar nedrįsta kalbėti apie tokius dalykus viešai. O nedrįsta ne be reikalo. Tikimybė sulaukti neigiamų pasekmių yra net labai didelė.
2018–2019 metais teritorinės ligonių kasos išnagrinėjo 53 pacientų skundus dėl neteisėtų mokėjimų už kompensuojamąsias asmens sveikatos priežiūros paslaugas ir nustatė, kad 33 skundai buvo pagrįsti. Įstaigos grąžino pacientams jų papildomai sumokėtus pinigus, tačiau problemos tai neišsprendė. Valstybinė ligonių kasa pripažįsta, kad šie skaičiai neatskleidžia realios situacijos ir kad tai tik „ledkalnio viršūnė“. Prasikaltusios įstaigos vadovas geriausiu atveju gauna įspėjimą, o priemokų ir toliau reikalaujama.
LR sveikatos sistemos įstatymo 49 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad valstybės laiduojama (nemokama) asmens sveikatos priežiūra šalies asmens sveikatos priežiūros įstaigose teikiama nemokamai, už šios priežiūros paslaugas iš paciento negali būti reikalaujama papildomo mokesčio.
„Jei pacientai, turintys teisę į nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, savo iniciatyva pasirenka brangiau kainuojančias paslaugas, medžiagas, procedūras, tai šių paslaugų, medžiagų, procedūrų faktinių kainų ir nemokamų paslaugų, medžiagų, procedūrų bazinių kainų skirtumą jie apmoka patys Sveikatos apsaugos ministerijos nustatyta tvarka. Jei pacientai, turintys teisę į nemokamas asmens sveikatos priežiūros paslaugas, savo iniciatyva pasirenka papildomas paslaugas ar procedūras, šių paslaugų ar procedūrų kainą jie apmoka patys.“
Ką reiškia „pasirenka patys“ arba „savo iniciatyva“? Paties pageidavimu dažniausiai atliekami profilaktiniai tyrimai, pavyzdžiui, kai žmogus nori sužinoti, ar jam netrūksta vitamino D, specifiniai tyrimai, kurių tam žmogui reikia, bet tai labiau pavieniai atvejai, apie kuriuos mes čia nekalbame, nes dėl to klausimų lyg ir per daug nekyla. Mums šiuo atveju rūpi, kaip susiklosto situacijos, kai už tyrimus ar gydymą, kuris yra apmokamas iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, reikia primokėti.
Mano manymu, minėtame įstatyme esanti nuostata, kuri leidžia imti priemokas už paciento iniciatyva neva pasirinktas papildomas paslaugas, skatina manipuliacijas. Kuris iš mūsų, pats nebūdamas medikas, galime spręsti, vienas ar kitas vaistas yra efektyvesnis ir kurį tyrimą rinktis – įprastą rentgeną ar magnetinio rezonanso tomografiją?
Paprastai kreipdamiesi pagalbos į medikus tikime jų kompetencija ir viliamės, kad gydytojas nėra suinteresuotas prakišti brangesnį vaistą ar uždirbti daugiau pinigų ligoninei reikalaudamas iš mūsų papildomos priemokos.
Valstybinė ligonių kasa pripažįsta, kad yra daug piktnaudžiavimo. Dažnai priemokos ar papildomi mokėjimai įstaigų sutartyse su pacientu įvardijami kaip „mokestis už pagerintą slaugą“, „paslaugos, glaudžiai susijusios su sveikatos priežiūros paslaugomis“ arba „brangiau kainuojančių medicininių paslaugų paketas“ ir panašiai.
Nors visos sveikatos priežiūros įstaigos įpareigotos viešai skelbti apie mokamas paslaugas ir jų kainas, tikrai ne visos tai daro. Daugelis apsiriboja tuo, kad pakabina ilgiausius sąrašus su sveikatos apsaugos ministro įsakymais patvirtintais paslaugų įkainiais, bet juose rasti sau tuo metu būtiną informaciją beveik neįmanoma. Viešai prieinama informacija dažniausiai sunkiai suprantama ne specialistui, o aiškinti niekas nesivargina. Panašu, kad tokia painiava visai patogi tiek pačioms įstaigoms, tiek jų steigėjams, nes kontrolės praktiškai nėra, o ir pastangų situaciją keisti nematyti.
Šių metų gegužę Seimo Audito komitete analizavome didžiųjų gydymo įstaigų pastarųjų trejų metų finansinės veiklos ataskaitas. Daugiausiai klausimų sukėlė įstaigų deklaruojami itin dideli metų pabaigoje einamosiose sąskaitose sukaupti pinigų likučiai. Kai kurios įstaigos metų pabaigoje turi sukaupusios 11 mln. (Klaipėdos Jūrininkų ligoninė), 13 mln. (Kauno klinikos) ar net 30 mln. eurų (Santaros klinikos) siekiančias sumas.
Natūraliai kyla klausimų, ar dalis šių lėšų nėra sukaupta iš neteisėtai imamų priemokų. Tačiau išsiaiškinti tai sudėtinga, nes iš pacientų surinkti pinigai paprastai suplaukia į tą patį katilą. Ir didžiosios ligoninės, akivaizdu, neskursta. Jos gali sau leisti prisipirkti brangios medicininės įrangos ir jos nenaudoti, arba įsigyti vadinamąjį gama peilį, kurio neleidžia sau pirkti už Lietuvą daug didesnės ir turtingesnės šalys, ir kurio poreikis yra sunkiai pagrindžiamas.
Analogiška situacija susiklostė Klaipėdos universitetinėje ligoninėje, kuri įsigijo brangią robotinę chirurginę sistemą. Tuokart viešumoje pasklidus abejonėms dėl galimai neskaidriai vykdytų pirkimo procedūrų, kreipiausi į Viešųjų pirkimų tarnybą, ligoninės steigėją Klaipėdos miesto savivaldybę, galiausiai į Sveikatos apsaugos ministeriją, ragindama atlikti įstaigos finansinės veiklos auditą. Niekas nerado pagrindo ištirti šį atvejį, kuris, kaip rodo tikrovė, yra tik vienas iš daugelio.
Bet grįžkime prie papildomų priemokų. Dabar galiojantys teisės aktai ir kontrolės sistema niekaip neatgraso nuo piktnaudžiavimo priemokomis. Teritorinės ligonių kasos net negali nutraukti sutarties su piktybiškai besielgiančiomis įstaigomis, nors tikėtina, kad tai būtų efektyvi priemonė pažaboti nederamus veiksmus.
2011 metais Valstybės kontrolė pripažino, kad jau tada priemokų mastai buvo pasiekę „epideminį lygį“. Pasaulio sveikatos organizacijos vertinimu, Lietuvoje pacientų priemokos yra „katastrofiškai didelės“.
Beveik dešimtmetį Sveikatos apsaugos ministerija nesiėmė lyderystės deramai išspręsti šią problemą. Tad šiandien turime situaciją, kai pacientai sumoka ne tik už tai, kad greičiau gautų reikalingus tyrimus, bet ir už vaistus, operacijoms skirtas priemones, už kurias įstaigoms kompensuojama iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto.
Norint užbaigti šį masinį žmonių apvaginėjimą, pirmiausiai, kaip minėjau, būtina išsiaiškinti, kiek ir kokių mokamų paslaugų suteikia šalies gydymo įstaigos, kur ir kaip dažnai reikalaujama priemokų. Taip pat sukurti saugų pranešimų kanalą (telefono liniją, elektroninį paštą), kuriuo kiekvienas, iš kurio reikalauta priemokų (o gal kyšio?), galėtų apie tai pranešti nesibaimindamas neigiamų pasekmių.
Artimiausiu metu Seime ketinu suburti įvairių institucijų specialistų darbo grupę, kuri turėtų parengti konkrečius siūlymus, kaip keisti dabar galiojančią tvarką, kad masinis žmonių apgaudinėjimas gydymo įstaigose pagaliau baigtųsi.