Anglies juodumo neaiškios kilmės teršalais (krovos kompanija taip ir nepaskelbė, kas per medžiagos nusėdo gyventojų namuose ir plaučiuose) aplipę kūdikio delnai ir kojos gyventojų paviešintose nuotraukose atrodo išties kraupiai. Iškart galima įsivaizduoti, kokią bjaurastį šis kūdikis, kaip ir šimtai kitų, įkvepia kartu su gaiviu pajūrio oru.
Visiškai pagrįstai dėl savo sveikatos sunerimusių klaipėdiečių skundai pasiekė ir Vyriausybę. Aplinkos ministerija pripažino, kad vien per pirmąjį šių metų pusmetį oro tarša Klaipėdoje viršyta 41 dieną. Pagal ES galiojančius reikalavimus, oro tarša mieste neturi viršyti normos daugiau kaip 35 dienas per metus. Iš pirmo žvilgsnio, ne taip jau ir baisu, bet kiek per pastarąsias juodžiausias dienas taršos normos viršytos, niekas neskaičiuoja. Gal tų kelių dienų viršijimas yra kritinis ir gyventojai gavo milžinišką dozę kenksmingų medžiagų?
Tai, kad klaipėdiečiai jau seniai tapo miesto teritorijoje veikiančio ir sparčiai pajėgumus didinančio uosto veiklos įkaitais, miesto valdžia visada žinojo, tačiau pasyviai stebėjo. Kur kas svarbesnis jos rūpestis buvo didinti uosto pelną ir atsiriekti kuo didesnę jo dalį. Pareikalauti iš uosto įmonių deramos atsakomybės ir užtikrinti gyventojams apsaugą nuo taršos nelabai kam rūpėjo arba tasai rūpestis tebuvo formalus.
Kas galėtų paneigti, kad didysis Klaipėdos Pilies džiazo festivalio rėmėjas KLASCO savo dosnia parama tiesiogiai su meru susijusiam renginiui supančiojo rankas miesto vadovui, kuris priremtas gyventojų skundų sugebėjo tik išspausti, kad „tokios taršos miestas netoleruos“?
Arčiau uosto esančių kvartalų gyventojai, supratę, kad nei uosto verslininkai, nei miesto valdžia jų interesų neapgins, dabar pasikliauja tik savimi. Jie parengė ieškinį teismui. Tas ryžtas ir teisėti žingsniai ginant savo teises yra didžiausia jėga, galinti atnešti didelių pokyčių, kurie šiandien Klaipėdai tokie būtini.
Iškalbingas faktas: pirmaisiais nepriklausomybės metais Klaipėdos miesto gyventojų skaičius viršijo 200 tūkstančių. Dabar jis nesiekia 150 tūkstančių.
Toks nuoseklus demografinės kreivės kritimas žemyn tikrai nėra atsitiktinis arba, kaip dabar madinga aiškinti, – nulemtas bendros emigracijos bangos. Tai daugiau kaip du dešimtmečius besitęsiančio į stambiojo verslo, o ne gyventojų interesus orientuoto liberalų valdymo rezultatas. Ciniškas klaipėdiečių poreikių nepaisymas, visiškas neįgalumas (nors veikiau nenoras) sprendžiant įsisenėjusias problemas, fasadinis veikimas miesto labui atvedė prie šiandieninės situacijos, kai iš miesto dažniau norisi išvykti, o ne čia apsistoti ilgam.
Pastarojoje savo metinės veiklos ataskaitoje Klaipėdos meras džiugiai pranešė, kad auga miesto biudžetas ir gyventojų pajamos. Tačiau tų gyventojų katastrofiškai mažėja ir šio liūdno nykimo fone skelbiama apie didėjančius miesto ekonominius rodiklius. Neapsigaukime – ekonominiai rodikliai gerėja ne todėl, kad žmonės čia daugiau uždirba, o todėl, kad tos pačios sumos dalinamos iš žymiai mažesnio gyventojų skaičiaus! Taip jie savaime atrodo didesni.
Desperatišku bandymu pridengti tuštėjančio miesto opiausias problemas tapo neseniai parengta ir garsiai nuskambėjusi Klaipėdos miesto ekonominės plėtros strategijos „Klaipėda 2030“ studija.
Joje įvardijama Klaipėdos vizija – esą tai geriausia vieta gyventi, dirbti, ilsėtis, investuoti visame Baltijos regione.
Skelbiama, jog ruošiamasi ekonominiam proveržiui – iki 2030 metų Klaipėdos regiono ekonomika turėtų išaugti dvigubai, 1,5 milijardo Eur naujų investicijų, 25 tūkst. naujų darbo vietų ir t. t. Turėti ambicijų labai svarbu. Tačiau dar svarbiau turėti pakankamai drąsos pripažinti esamą situaciją, klaidas, kurias padarei, iš jų pasimokyti ir žengti į priekį. Ar tai daro dabartinė miesto valdžia? Panašu, kad ne.
Klaipėdos uosto vadovai, džiaugdamiesi rekordiškai augančiomis krovos apimtimis, akivaizdu, irgi nėra linkę atsižvelgti į tai, kad krovinių ne tik daugėtų, o kad krova netaptų per sunkia našta miestui ir čia gyvenantiems žmonėms. Didieji Europos uostai pamažu atsisako atvirų ir taršių krovinių, prioritetą teikdami konteineriniams kroviniams. Pas mus gi karštligiškai vaikomasi didesnio pelno, nemąstant apie tai, kokią didelę kainą už tai tenka mokėti mums visiems.
Kada miestas yra patrauklus? Kai suaugę vaikai grįžta gyventi į vaikystės miestą. Deja, bet negaliu prisiminti nė vieno tokio pavyzdžio. Liūdna, bet ir suprantama, kodėl. Juk Klaipėdoje dabar susirasti darbą, net turint aukštąjį išsilavinimą ir pakankamai patirties, prilygsta neįmanomai misijai.
2011 metais Klaipėda tapo pirmuoju Lietuvos miestu, įstojusiu į Europos sveikų miestų asociaciją. „Švari, saugi, geros kokybės aplinka“, – tai svarbiausias šios asociacijos narių įsipareigojimas, kurį miestai nariai įgyvendina tiek planuodami miesto plėtrą, tiek priimdami kasdienius sprendimus. Ar Klaipėdos valdžia savo įsipareigojimus dar prisimena?
Didelės Klaipėdos dalies gyventojai vargu ar pavadintų savo miestą sveiku, ypač šiomis dienomis, kai oro tarša jau matoma plika akimi. Arčiau uosto ir didžiųjų gamyklų gyvenantys žmonės pramonės plėtrą mieste dažniau keikia, o ne sveikina, nors ekonominis miesto vystymasis turėtų nešti gėrį visiems. Bet taip nėra.
Vieša paslaptis, kad smarvė ir tarša gerokai padidėja naktimis ir savaitgaliais, kai kontroliuojančios institucijos nedirba ir neatvyks patikrinti, kaip įmonė laikosi aplinkosaugos reikalavimų. Taigi rezultatas vis tas pats – dideli oro taršos viršijimai neužfiksuoti, už mažus viršijimus ir bausmės simbolinės. O gyventojai kaip kentėjo, taip ir tebekenčia, bent jau tie, kurie dar neišvyko kitur.
Ir šiame kartėlio bei nusivylimo fone kruiziniais laivais atplaukiantiems turistams šokama „Kepurinė“ ir kaskart rengiama mugė tuščioje ir be žmonių Teatro aikštėje išties atrodo graudžiai.
Klaipėdoje gyvena nuostabūs žmonės – išdidūs, laisvi, netarnaujantys kažkieno primestam įvaizdžiui ar madai, kurios nesupranta. Jūra ir teisingas vėjas padeda jiems tokiems būti. Žmonės sukuria miestą, kuriame gera gyventi. O kas laukia Klaipėdos žmonių?