A.Kubiliaus suformuota Valstybės pažangos taryba iškėlė siekius, kurie tikrai būtų naudingi – tą supranta kiekvienas: „kad Lietuva taptų konkurencinga, sumanios ekonomikos ir kūrybinės pilietinės visuomenės šalimi“. Tačiau pats dokumentas kelia abejonių ir politologams, ir žurnalistams, ir ekonomistams. Ši vizija – daugiau literatūros kūrinys su užprogramuota laiminga pabaiga, jei elgsimės, kaip liepiama negu skaičiavimais paremta strategija.
Detaliau nagrinėjant dokumentą pastebimas didelis atotrūkis nuo tikrovės. Akivaizdu, kad konservatorių požiūris nebus keičiamas net ir ateinančius dvidešimt metų – pamirštas eilinis Lietuvos žmogus, kuris kasdien be skambių šūkių eina į darbą, moka mokesčius, išlaiko šeimą. Daug dėmesio skiriama pažangai, bet gėdijamasi „agrarinio krašto“ etiketės. Su tokia strategija žengiant koja kojon – po dvidešimties metų šioje šalyje nebus vietos ne tik senukams, bet ir kaimo žmogui.
Su pavydu žvelgdami į gerovės valstybes svajojame eiti jų keliu – deja, šios strategijos vedlys – neoliberaliosios dogmos, kurios nuvestų ne Švedijos, Norvegijos ar Danijos, bet Alžyro, Zimbabvės ar Bangladešo link. Strategijoje kalbama apie dar didesnį darbo santykių liberalizavimą, tačiau nė žodžio neužsimenama apie darbuotojų teises, nes laukiniam liberalizmui pamatinė vertybė yra ne žmogus, o darbas. Vargu, ar požiūris į žmogų, kaip į darbinį arklį, gali išvesti Lietuvą iš dabartinio sąstingio.
Dokumente demonstruojamas lankstymasis užsienio šalių kalboms, o kartu ir nepagarba savajai – lietuvių kalbai. Neabejotinai svarbu mokėti užsienio kalbas, tačiau ar po 20 metų bus svarbu mokėti lietuviškai? Dabartinė Vyriausybė jau demonstruoja savo požiūrį į lietuvių kalbą, leisdama valdžios institucijose dirbti žmonėms, nesugebantiems lietuviškai reikšti minčių, bet tai puikiai darantiems angliškai. Anot A.Kubiliaus strategų – tai puikus reiškinys.
Strategai tikriausiai nepasitarė su premjeru, kai rašė, jog valdžia „turi dar sparčiau keistis ir įsiklausyti į visuomenės poreikius. Ji turi ne tik užtikrinti pamatinių saugumo, žmogiškojo orumo poreikių patenkinimą, bet ir teikti mums reikalingas, aktualias bei kokybiškas paslaugas“. Deja per porą konservatorių Vyriausybės valdymo metų ji nė karto taip ir neįsiklausė į visuomenės nuomonę, nei naktį, kai buvo pasirinkta mokesčių reforma, nei vėliau, kai mažino pensijas, pamynė teisėtus tėvų, auginančių vaikus, lūkesčius, ar nusprendė įvesti kasos aparatus smulkiesiems prekybininkams.
Ir kuo toliau skaitai šią gražią lietuvišką pasaką, tuo graudžiau darosi – o kas trukdo A.Kubiliui viziją pradėti įgyvendinti jau dabar? Perskaitęs paskutinį strategijos sakinį – supratau, jog galiu atsakyti į savo klausimą – šioje strategijoje, kaip ir visose konservatorių parengtose programose, nėra priemonių, kaip pasiekti tą laimingąją pabaigą. Tekstas puošiamas tarptautiniais žodžiais, tuščiais lozungais, neaišku kodėl pasirinktais vienokiais ar kitokiais rodikliais. Tai dar vienas A.Kubiliaus bandymas priversti visuomenę manyti, kad Vyriausybė dirba. Tik bėda ta, kad per dvidešimt metų vaisių kai kas gali nebesulaukti.
P.S. norisi užduoti klausimą A.Kubiliui. Strategijoje sakoma, kad 2030 Lietuva turės net tris Nobelio premijos laureatus. Ar šią strategiją derinsite su Nobelio komitetu? Jis turėtų atsižvelgti į šį dokumentą ir numatyti, kad Lietuvai „priklauso“ trys Nobelio premijos.