Bet tas, kuris sumokėjęs už šildymą didžiausia kaina per nepriklausomybės laikotarpį, kišenėje teturi keliasdešimt litų ir negali išmaitinti šeimos, premjero kalbų nė iš tolo neklauso.
Vis dar gyvename taip, kaip 2007-aisiais
A.Kubilius pažadėjo paaiškinti: „kur esame ... ir kaip turime matyti bendrą situaciją“. Turime? Privalome matyti taip, kaip nori premjeras? Bet ar tikrai bendrojo vidaus produkto augimas teigiamai paveikė eilinių Lietuvos žmonių gyvenimą? Taip, reikia džiaugtis teigiama ūkio tendencija, tačiau lyginant šalies ekonominę padėtį su kitomis Europos Sąjungos šalimis negalima operuoti tik vienu patikusiu skaičiumi. Kaip žinia, 2009 m. Lietuvos ūkio nuosmukis Lietuvoje sudarė 14,8 proc. – taip pat didžiausias iš ES šalių. 2010 m. ekonomika augo tik 1,4 proc. Todėl 2011 m. „geriausias“ tarp ES šalių augimas kartu su 2010 m. rezultatu „padengė“ tik apie pusę 2009 m. nuosmukio.
SEB banko Prezidento patarėjo Gitano Nausėdos skaičiavimais, nepaisant BVP plėtros 2010 – 2011 m., pagal daugelį ekonominių rodiklių tebesame atsukę laikrodį 5 – 6 metus atgal. Pagal vartojimą Lietuva sugrįžo į 2007 – 2008 m., pagal realaus darbo užmokesčio dydį nugarmėjo į 2006 –uosius, o nedarbo lygis nukrito į 2001 – 2002 m. Ir vis dar esame toje padėtyje.
2012 m. visi ekspertai, o ir pati Finansų ministerija prognozuoja pakankamai kuklų 2,5 proc. augimą. Apdirbamosios pramonės sektoriai praranda plėtros pagreitį – palyginti su 2010 m., praėjusiais metais sparčiau augo tik chemijos produktų, metalų ir baldų eksportas. Energetikos sektoriaus nuosmukio tendencijos pagilėjo. Iš kitos pusės apdirbamoji pramonė glaudžiai susijusi su šalies eksporto galimybėmis. Mažesnis Lietuvos eksporto augimo tempas duoda signalą apdirbamosios pramonės sektoriams taip pat pristabdyti gamybos augimą Be to, Lietuvoje stabtelėjo vidutinio darbo užmokesčio kilimas.
Vyriausybės vadovas bando įtikinti, kad viešųjų finansų krizė suvaldyta. Tačiau noriu priminti, kad tai padaryta ne uždirbtomis lėšomis, bet skolintomis, o tai reiškia, kad išaugusi skola slėgs mokesčių mokėtojų pečius dar ilgą laiką. Konservatoriai ir liberalai per trejus metus išaugino valstybės skolą beveik 25 mlrd. litų (šiuo metu ji siekia beveik 45 mlrd. litų), o pinigų suma šios skolos palūkanoms per tą patį laikotarpį padidėjo beveik tris kartus.
Dėl ko ministras vertas medalio?
Mano nuomone, mažiausiai premjerui derėtų girtis „darbais“ energetikos srityje. Energetikos ministrą Arvydą Sekmoką galėtume apdovanoti medaliu už neveiklumą. Seimo pavasario sesijos pradžioje darbų programoje įrašyti skambūs projektų pavadinimai ne vienam parlamentarui kėlė klausimą – o kur patys projektai? Jei dalį jų – tokių svarbių strateginių energetikos klausimų turėjome svarstyti jau kovo viduryje, tai kodėl iki šiol projektai nė neįregistruoti?
Ponui A.Sekmokui klausimus siuntė Seimo ekonomikos komitetas, ministrą kvietėmės ir mes – socialdemokratų partijos frakcija. Tačiau į labai svarbius klausimus dėl būsimos atominės elektrinės, elektros kainos, atsinaujinančių išteklių perspektyvos konkretaus atsakymo negavome. Aišku viena – jog iki šiol kaimynai latviai ir estai nėra patvirtinę, ar tikrai dalyvaus statant Visagino atominę elektrinę. O tokia pozicija turėtų gerokai pakoreguoti Lietuvos planus. Esame migdomi ministro kalbų apie skaičius, kurių nėra, apie derybas, kurios dar nesibaigė ir apie lamingą pabaigą, kuri mūsų akimis – šiandien visiškai nėra aiški.
Energetikos ministras žada, jog elektros gamybos kaštai sieks nuo 7 iki 10 ct, o kapitalo kaštai – nuo 10 iki 15 ct. Tad elektros kilovatvalandės savikaina gali siekti 25 ct. Ar gaminti Lietuvai elektros energiją ekonomiškai atsipirks, jei Kaliningrade statomos elektrinės elektros energijos kaina tesieks 15 centų?
Ministras siekia, kad Seimas pasirašytų koncesijos sutartį, nors iki šiol apie Atominės elektrinės statybas informacijos neturime. Suprantama, kodėl to siekiama – nes fiasco atveju bus galima apkaltinti šios kadencijos Parlamentą, o Vyriausybė iš balos išlips sausa. Tačiau mes tikrai neketiname pirkti katės maiše.
Kas išdrįs pasakyti, kad „karalius nuogas“
A.Kubilius įžūliai mano galintis apgauti žmones net ir referendume. Jis siūlo dėl atominės elektrinės formuluoti klausimą vienareikšmiškai – „ar gyventojams reikia pigesnė elektros energijos“. Kuris referendumo dalyvis į tokį klausimą atsakytų neigiamai? Toks klausimas visiškai neatspindi problematikos. Lietuvai svarbu, kiek iš tiesų kainuos atominės elektrinės statybos, ar ji atsipirks, ir svarbiausia – ar tikrai pastačius elektrinę, elektros kaina sumažėtų. Štai kodėl premjero siūlomas klausimas negali būti pateikiamas gyventojams – tai tebūtų masalas, siekiant bet kokiais būdais gauti pritarimą.
Toje pačioje srityje bandoma įtikinti, kad verda ir suskystintų dujų terminalo statybos darbai. Verdant net pusketvirtų metų – viralas jau turėtų būti gerokai perviręs, o A.Kubilius aiškina atvirkščiai. „Šiuo metu vyksta intensyvūs terminalo statybos reikalai, nors pačių statybų su kastuvu ar ekskavatorium gal ir nesimato“, – priduria konservatorių lyderis pats suprasdamas, kad jei iš tiesų būtų dirbama, rezultatus vienokius ar kitokius būtų galima pamatyti.
Taip, rezultatų nesimato, nes per šios Vyriausybės valdymo laikotarpį tik daug kalbama. Čia kaip toje pasakoje apie naujus karaliaus drabužius. Visi mato, kad karalius nuogas, o karalius tiki, kad vilki pačiais gražiausiais melagių siūtais drabužiais. Kas išdrįs pasakyti tiesą? Tikiu, kad visuomenė bus tas berniukas, kuris gebės sušukti – „karalius nuogas“! Ir tai tikrai įvyks per rinkimus spalį.