Šiame fone džiugu, jog šiemet Sausio 13-ąją Lietuvos kūrėjų savanorių sąjungos centro valdyba, atstovaujanti televizijos bokštą ir Atkuriamąjį Seimą gynusius savanorius, atsigręžė į valstybę iš vidaus ėdančius istorijos perrašinėtojus. Kodėl ši kova svarbi ir kartu kuo tokia svarbi mums visiems Sausio 13-oji?

Auka kaip istorijos variklis

Kiekviena valstybė turi savo istoriją ir privalo didžiuotis visais jos puslapiais, vedusiais į tautos ir valstybės išlikimą. Lietuva, kaip maža ir tragiškai nedėkingoje geopolitinėje padėtyje (tarp dviejų pasaulį užkariauti susiruošusių totalitarinių grobuonių) XX a. susikūrusi valstybė, šią laimę vis dar egzistuoti turėtų ypač vertinti. Norą turėti valstybę savo laiku nenutrūkstamai rodė vis naujos lietuvių kartos – 1918-1920 m. laisvės kovų, 1941 m. Birželio sukilimo, partizaninio karo dalyviai, R. Kalanta, Lietuvos laisvės lyga, Katalikų Bažnyčios kronikos leidėjai ir daugelis kitų. Sąjūdis neatsirado iš niekur nelyg iš šalies įkvėptas Gorbačiovo perestrojkos. Nepriklausomybės troškimas buvo gyvas visose kartose ir neįveiktas galingiausios SSRS smegenų plovimo mašinos.

Persitvarkymo Sąjūdis pažadino seną norą būti laisviems, o aukos, kurias dėl to galėjo tekti pakloti, daugeliui atrodė laisvės tikslo verta kaina. Vienybė ir auka bvo galima, nes laisvės reikėjo ne tik kiekvienam atskirai kaip varžomiems piliečiams, bet ir visiems kartu kaip tautai, negalinčiai tvarkyti savo politinio gyvenimo. Sulig kiekvienu mitingu viena drąsa sekė kitą, o 1991 metų Sausio 13-oji jau buvo ledkalnio viršūnė, galutinis išbandymas ir proga žmonėms atsakyti sau patiems, kiek aiškūs jų ketinimai ir tvirta valia.

Kas tie perrašinėtojai?

Atsimenant ir vertinant bet kokios aukos prasmę visada reikia turėti atskaitos tašką, atsakantį, kieno auka buvo teisinga. Rusija žuvusius raudonarmiečius irgi apraudoja kaip didvyrius ir per savo ambasadą net stato jiems paminklus ne bet kur, o Lietuvos žemėje, čia pat Vilniaus rajone. Kiekviena bendruomenė atsirenka savo istorijos teisiuosius arba visiškai pakrinka.

Būtent nuoseklų lietuvių istorijos vertinimą daugelis jėgų šiandien bando sugriauti. Kad valstybė gyvuotų, neužtenka, kad joje būtų geros materialinės sąlygos. Būtina, kad jos gyventojai suprastų ir palaikytų valstybės idėją. Šiuo atveju, kad Lietuva jiems būtų sava ir vertinga. Šį suvokimą kuria istorija, o žaisti su jos interpretacijomis būtent dėl to yra labai pavojinga ir daug kam itin niežti nagai. Ne paslaptis, kad Lenkijos ir Rusijos aukščiausi valdžios pareigūnai Lietuvos istoriją supranta, švelniai tariant, kitaip nei Lietuva. Tai 1920 m. Vilniaus ir Vilniaus krašto okupacijos niekada nebuvo, tai 1940 m. Lietuva į SSRS įstojo savo noru.

Keisčiau, kai panašiai prabyla lietuviai. Lenkijos vardu tą daro žinomi VU ir VDU istorikai, sukūrę „alternatyvų pasakojimą“, pagal kurį 1920 m. kariavo ne Lietuva ir Lenkija, o senieji (suprask, Žečpospolitą menantys) ir naujieji (tautinės valstybės) lietuviai. Tokio pilietinio karo metu neva senalietuvių laimėtas Vilnius – jokia ne okupacija. Kol kas retas istorikas drįsta perrašinėti Lietuvos istoriją Rusijos vardu, bet tą už juos daro A.Paleckis. Pagal jo interpretaciją, Lietuva nebuvo okupuota, partizanai buvo niekingi nusikaltėliai, sovietinė valdžia Lietuvos ūkį pakėlė į neregėtas aukštumas, o Sąjūdis buvo kone fašistinis judėjimas. Galiausia Sausio 13-ąją nebuvo jokios sovietų agresijos, tik provokuodami nesantaiką „savi šaudė į savus“. Už šį melą pernai vasarą nuteistas teismo A.Paleckis savo tiesą įrodinėja toliau.

Visuomenės būklė

Patikėjus iškiliais istorikais ir ponu Paleckiu, nebeaišku, kokį pasitikėjimą ir ištikimybę gali kelti tokia melu paremta valstybė, kaip galima dėl jos aukotis? Jei aukai nebėra pagrindo, tai ir valstybės neliks pirmo tikro pavojaus akimirką. Tokiai niūriai vizijai vis dažniau duoda pagrindo pati visuomenė. Pernai per mažai Lietuvą sukrėtė apklausa, kurios metu net ¾ respondentų atsakė, jog rinktųsi verčiau materialinę gerovę nei nepriklausomybę. Minėta valstybės idėja ne tokia ir gyva tarp jos piliečių. Ir balsavimas rodo, kad didelė dalis visuomenės į sovietinę praeitį žiūrį pragmatiškai ir antrą kartą geriau pagalvotų prieš siekdami nepriklausomybės.

Tokias nuostatas visuomenei paliko ne vien išgyventa krizė ar su ja sutapęs ir populistų dėl visų bėdų apkaltintas A.Kubiliaus vyriausybės valdymas. Perrašyta ar tiesiog neišmokta istorija graužia patriotizmą ir ankstesnių kartų aukų prasmės supratimą. Kuo senesnė istorija, tuo lengviau ją keisti – mirusieji nebeprabyla, o „palikime istoriją istorikams“ yra labai rizikinga taktika. Tačiau Sąjūdžio istoriją ir ją vainikavusius Sausio 13-osios įvykius iškraipyti dar vis sunku. Atsiminimai gyvi, kaip gyvi ir juos kūrę žmonės, kurių dalis tyliai pasitraukė iš politikos, tačiau šiandien susilaukia ne pagarbos, o patyčių ir ignoravimo. Tai simboliška matant, kaip visas Sąjūdis ir jo tikslai nepastebimai iškreipiami šiandienos vertinimuose.

Pareiga ginti tiesą ir istorijos prasmė

Sąjūdis buvo visiškai tipinis tautinis judėjimas su tautiniu idealu – kad tauta turėtų savo valstybę. Šiandien žodžio tauta kartais bijoma kaip išskiriančio ir diskriminuojančio, nors tada Lietuvai griaunant Sovietų Sąjungą, o visam pasauliui patogiai stebint, tai buvo savaime suprantamas terminas. Nepriklausomybės reikalavo lietuvių tauta, kartu į laisvę kvietusi visas Lietuvoje gyvenusias mažumas, tuo metu palaikiusias valstybingumo idėją ar net jai kliudžiusias. Nacionalizmą keiksmažodžiu pirmieji pavertė kompartijos ideologai, į lietuvių Sąjūdį paniekinančiai numodavę „tie nacionalistai...“.

Datomis kaip Sausio 13-ąją mes minime tautos pasirinkimą turėti valstybę ir dėl šio pasirinkimo padarytas aukas. Didžiuotis savo valstybe nėra kitus niekinanti pozicija, tai būtina, kad ši valstybė gyvuotų. Minėjimai mums primena, kad valstybė neatsiranda savaime, kad dėl jos reikia aukotis, kad kartais tenka rinktis tarp savęs ir valstybės. Galiausiai primena, kad tuos, kurie renkasi ne save, po to su pagarba prisimena tūkstančiai. Bet kad taip būtų, kad praeitis įkvėptų kūrybingai, drąsiai ir susitelkusiai ateičiai, valstybės istorija turi būti saugoma.

Jaunimas pažeidžiamiausias istorijos iškraipymų, bet svarbiausia valstybės idėją išsaugoti būtent tarp jaunų žmonių, kurie kurs būsimą Lietuvą. Ar ateinanti karta gebės vertinti savo valstybę ir mokytis iš dėl jos sudėtų aukų, yra tos valstybės išlikimo klausimas. Sausio 13-oji primena, kad materialinė gerovė nėra viskas, o už ją parduoti nepriklausomybę yra didelė klaida. 1990 m. sausį „Atgimime“ paskelbta alternatyvi Sąjūdžio rinkiminė programa „Lietuvos žmogau!” labai aiškiai sakė „pažadų laikas baigėsi. Sąjūdis Tau negali pažadėti nieko, išskyrus laisvę, nes Sąjūdis esi Tu pats“. Žmonės pasirinko „nieko, išskyrus laisvę“, o vėliau, būtent tai ir gavę, susirinko jos ginti Sausio 13-ąją. Ši diena ypatinga, nes gyva ir nesuklastojama, nes leidžia tikru pavyzdžiu sutvirtinti tautos stuburą daugelio iššūkių akivaizdoje.