Be to, sveikatos apsauga – ypatingai jautri sritis, kuri vienaip ar kitaip yra susijusi su kiekvienu iš mūsų. Kad sveikatos sistemoje egzistuoja korupcija – vieša paslaptis. Puse lūpų kalbama, kad būna situacijų, jog žmogus atsidūręs ligoninėje ir nesusimokėjęs medicinos personalui nesulaukia tinkamo dėmesio ir pagalbos. Kita vertus, kaip ir kiekvienoje srityje, taip ir sveikatos sistemoje dirba daug padorių medikų, kurie iš tiesų myli savo profesiją bei žmones.
Žmonės korupciją sveikatos sektoriuje dažnai suvokia labai siaurai tik kaip buitinę t.y. dažniausiai įvardina tuos atvejus, kai pacientas „atsidėkoja” medikui už paslaugas. Atsidėkojimas medikams jau yra tapęs tradicija, perduodama iš kartos į kartą. Maži didesnės dalies specialistų atlyginimai, psichologinė paciento būsena – noras gauti ypatingą ir kokybišką paslaugą, juk niekas nenori rizikuoti savo sveikata – sukuria užburtą ratą, kuris ir sukasi tarp paciento noro užsitikrinti kokybišką sveikatos paslaugą, ir medicinos specialistų, kurių atsakomybės ir gaunamo atlygio santykis dažnai prasilenkia su realybe.
Sveikatos ministerijos specialistų atlikto tyrimo metu buvo nustatyti net vidutiniai duodamų kyšių dydžiai. Greitosios medicinos pagalbos stotyse maksimalus kyšis – 70 Lt, poliklinikose – iki 1000 Lt, vietinėse ligoninėse – iki 2000 Lt, o štai respublikinėse – net iki 3000 Lt. Gyventojai taip pat teigia, kad respublikinėse ligoninėse ne tik yra didžiausi kyšiai, bet šio lygio įstaigose jų duodama dažniau, negu kitose gydymo įstaigose. Tai greičiausiai paaiškinama ir tuo, kad vis dėlto respublikinėse ligoninėse besigydantys pacientai dažniau susiduria su rimtesnėmis ir rizikingesnėmis situacijomis, negu kitose gydymo įstaigose. Be abejo, įvertinus tai, kad beveik pusė gyventojų duoda kyšius, nesunku apskaičiuoti, jog prie ir taip didelių sumų, skiriamų sveikatos apsaugai, šalia cirkuliuoja ir nemaži šešėliniai pinigai, papildomai finansuojantys visą sveikatos sistemą.
Nė viena pasaulio valstybė nepajėgi vien savo tik valstybės finansais užtikrinti aukštos kokybės medicinos paslaugų gyventojams. Dėl šių priežasčių daugelyje ES valstybių šalia privalomojo sveikatos draudimo veikia ir papildomo sveikatos draudimo sistemos. Kitos valstybės yra įvedusios oficialias priemokas daliai sveikatos priežiūros paslaugų.
Pasaulyje aukščiausius sveikatos sistemų įvertinimus gavusios valstybės turi efektyviai veikiančią papildomo savanoriško sveikatos draudimo sistemą. Mano manymu, Lietuva taip pat turėtų eiti šiuo keliu – vienas iš būdų efektyviai mažinti taip vadinamą buitinę korupciją sveikatos apsaugos srityje yra papildomo savanoriško sveikatos draudimo sistemos sukūrimas. Be abejo, tam reikalinga ryžtinga Sveikatos apsaugos ministerijos pozicija.
Kitas svarbus žingsnis kovojant su buitine korupcija Lietuvoje - medikų įtraukimas į sąrašą asmenų, privalančių deklaruoti savo turtą ir pajamas. Šiuo metu dirbu audito komiteto sudarytoje darbo grupėje, kuri jau šį pavasarį planuoja pateikti tokias pataisas.
Vis dėlto, reikėtų sutikti, kad dėmesį reikėtų koncentruoti ne į „buitinę”, o į sisteminę korupciją, nes net ir tos milžiniškos sumos, kurias patys gyventojai suneša medicinos personalui toli gražu neprilygsta galimybėms užsidirbti perkant brangią aparatūrą ligoninei, rekonstruojant ligonines ar poliklinikas, prašant papildomų kvotų iš Valstybinės ligonių kasos ir pan. Galimybes pasipelnyti palengvina ir tai, kad sveikatos sistema yra uždara, tik toje sistemoje ilgai dirbantiems profesionalams suprantamos sudėtingos ir neaiškios piniginių srautų administravimo procedūros bei pačios antikorupcinės kultūros nebuvimas.
Nustatyta, kad korupcijos pasireiškimo tikimybė sveikatos sektoriuje yra didžiausia viešųjų pirkimų srityje, vaistų ir medicinos priemonių paslaugų įrašymo į ligų ir kompensuojamų vaistų joms gydyti ir medicinos priemonių paslaugų sąrašus, vaistų ir medicinos priemonių paslaugų įrašymas į atitinkamus kainynus, vaistų registracija, gyventojams teikiamos mokamos ir nemokamos paslaugos.
Valstybės kontrolė, įvertinusi 2006 – 2009 m. teiktų stacionarinių paslaugų organizavimo rezultatyvumą, nustatė, kad minimu laikotarpiu nubuvo užtikrintas rezultatyvus gydymo įstaigų infrastruktūrai plėtoti skirtų lėšų panaudojimas, šalies mastu nenuosekliai planuota stacionarinės sveikatos priežiūros plėtra. Nesukurta asmens sveikatos priežiūros kokybės vertinimo sistema, todėl stacionarių sveikatos priežiūros paslaugų organizavimas orientuotas tik į kiekybinius sveikatos priežiūros paslaugų pokyčius – stacionarių paslaugų mažinimą.
Paprastai tariant - buvo įsigyta daugybė brangios medicininės įrangos, kurią įsigijo ligoninės net neturinčios specialistų mokančių su ja dirbti, įranga nėra efektyviai išnaudojama. Valstybinės ligoninės ir poliklinikos palyginus su privačiomis gydymo įstaigomis sugeba už analogišką medicininę įrangą sumokėti skirtingą kainą. Įdomiausia tai, kad privačios medicinos įstaigos už tokia pačią įrangą arba medikamentus sugeba sumokėti net 50 proc. pigiau nei valstybinės.
Kaip ir kiekvienoje srityje, kurią analizuojame korupcijos pasireiškimo aspektu, galima išskirti labai panašias pagrindines problemas, kurios turi būti tvarkomos sisteminiu požiūriu. Todėl Sveikatos apsaugos ministerija privalo imtis ir sutvarkyti lėšų paskirstymo, administravimo bei kompensavimo mechanizmą, stiprinti gydymo įstaigų vadovų atsakomybę, skaidrinti visus procesus.