Nepaisant nuolat tobulinamų politinių partijų finansavimo taisyklių, ir Lietuvoje, ir Vakarų Europos šalyse nuolat susiduriama su vadinamąja plutokratinių pinigų problema, t. y. pernelyg didele stambių finansinių rėmėjų įtaka politinėms partijoms. Neigiama šio reiškinio pasekmė – partijų atsidėkojimas finansiniams rėmėjams, sukuriant palankias viešųjų pirkimų sąlygas išskirtiniams rėmėjams viešuosiuose pirkimuose, interesų atstovavimui ir pan. (angl. kickback; rus. otkat).

Priklausomybės nuo rėmėjų problema itin ryški postkomunistinėse Vidurio-Rytų Europos šalyse. Pripažįstama, jog čia pagrindinė yda yra ne partijų išlaidavimo mastas, o būtent finansavimo šaltinių įvairovės nebuvimas. Partijų nepriklausomybę nuo išorinės įtakos ar net kontrolės užtikrintų būtent partijų finansavimo šaltinių įvairovė.

Vertinant situaciją Lietuvoje akivaizdu, kad neužtikrinama partijų finansavimo šaltinių įvairovė. Mūsų šalyje didžiąją dalį pajamų partijos surenka iš didžiųjų aukų (nuo 10 tūkst. iki 37,5 tūkst. litų), tokios juridinių asmenų aukos sudaro apie 80 proc. visų aukų. Mūsų siekiamybė turėtų būti užtikrinti teisingą ir lygiavertę konkurencinę aplinką visoms partijoms, užtikrinti naujai susikūrusioms partijoms veiklos ir raidos galimybes, tarp jų – ir naujai susikūrusioms, užtikrinant veiklos ir raidos galimybes.

Agnė Bilotaitė
Išeitis yra ne visiškai uždrausti juridiniams asmenims finansuoti, bet uždrausti remti politines partijas tiems juridiniams asmenims (ir su jais susijusiems), kurie gauna stambius valstybinius užsakymus.
Turime pasiekti, kad politinių partijų veiklą remiančių verslo struktūrų vaidmuo būtų pozityvus. Kaip tai padaryti? Paprasčiausias būdas būtų visiškai uždrausti juridiniams asmenims remti partijas. Vis dėlto, tai gali neigiamai atsiliepti partinės demokratijos įvairovei. Beveik visose demokratinėse valstybėse pastebimai išaugus valstybiniam partijų finansavimui, susiduriama su partijų priklausomybės nuo „valstybės piniginės“ problema. Jos esmė – politinės partijos savo prigimtimi pilietinės, visuomeninės, bendruomeninės struktūros, pradedamos suvokti kaip valstybinės institucijos, todėl sumažėja jų narių skaičius, krinta visuomenės pasitikėjimas jomis.

Kita problema - finansinė. Vargu, ar šiuo metu Lietuva pajėgi finansiškai užtikrinti tik biudžetinį partijų finansavimą. Be to, partijų finansavimo patirtis Lietuvoje leidžia teigti, jog uždraudus juridiniams asmenims remti partijas, žymiai išaugtų finansavimas per trečiuosius asmenis. Tad išeitis yra ne visiškai uždrausti juridiniams asmenims finansuoti, bet uždrausti remti politines partijas tiems juridiniams asmenims (ir su jais susijusiems), kurie gauna stambius valstybinius užsakymus.

Lietuvoje gausu pavyzdžių, kai juridiniai asmenys prieš gaudami ar jau gavę stambų valstybinį užsakymą į tam tikros partijos sąskaitą perveda apvalią sumą. Pateiksiu keletą pavyzdžių: 2008 m. antrąjį ketvirtį bendrovė „Visagino tiekimas ir statyba“ parėmė Naująją Sąjungą 30 tūkst. litų ir tą patį ketvirtį viešųjų pirkimų konkurse laimėjo 682 tūkst. litų sutartį su AB „Lietuvos geležinkeliai“. UAB „Girių bizonas“ 2004 m. Lietuvos socialdemokratų partiją (LSDP) parėmė 50 tūkst. litų, o vėliau bendrovės „Vakarų medienos grupė“ valdoma „Girių bizonas“ ir Lietuvos verslo paramos agentūra pasirašė sutartį, pagal kurią įmonei skirta apie 46 mln. litų Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos. 2004 m. UAB „Virgula“ parėmė LSDP 50 tūkst. litų., įmonė gaudavo pelningus projektus bendrovėse „Lietuvos energija“, „Lietuvos geležinkeliai“ bei „Vakarų skirstomieji tinklai“.

Apribojus juridinių asmenų galimybę remti politines partijas reikia nepamiršti ir fizinių asmenų. Dažni atvejai Lietuvoje, kai nei darbo, nei pajamų neturintys piliečiai sugeba sukrapštyti keliasdešimt tūkstančių litų paremti vienai ar kitai partijai. Tokių piliečių „begalinę meilę“ vienai ar kitai partijai taip pat reikėtų riboti, įtvirtinant reikalavimą, kad tokio asmens aukojama suma negalėtų viršyti 10 proc. jo metinių deklaruotų pajamų.

Praėjusią savaitę Politinių partijų finansavimo ir kontrolės įstatymas pradėtas svarstyti Seime. Tikiuosi, kad pavyks rasti geriausią sprendimą, kuris neabejotinai įneštų daugiau skaidrumo. Reikia tikėtis, kad Lietuvai neteks patirti to, ką išgyveno Italija 1992-2000 metais, kai per „Švarių rankų kampaniją“ paaiškėjo, jog korupcijos, į kurią buvo įsipainioję politikai ir verslininkai, mastas – 5 mlrd. JAV dolerių per metus. Pasibaigus kampanijai atsakomybėn buvo patraukta 1500 verslininkų ir politikų. Gal pasuksime Švedijos pasirinktu keliu? Šios šalies politinės partijos savanoriškai susitarė (nors to įstatymai nereikalauja) nepriimti finansinės paramos iš juridinių asmenų. Jei taip pasielgtų mūsų partijos, reikštų, kad jos atsisako ir „otkatų“. Ar tai realu? Vilčių nedaug, bet yra.