Vakarietišką Rusijos perspektyvą ypač remia Lietuva. Santykius su Rusija atkūrėme prieš 20 m., ir, deja, ne visuomet jie klostėsi taip, kaip buvo numatyta 1991 m. pasirašytoje tarpvalstybinių santykių sutartyje. Bet mes neabejojame, kad anksčiau ar vėliau bendradarbiavimas su pajėgia kaimyne ir demokratine jos visuomene išaugs į tvirtą, daugiamatę, pasitikėjimu grįstą partnerystę. Šiam tikslui siekiame atviro, teisingo ir nesuvaidinto – partneriško – dialogo.

Per mažai politikos Rusijos atžvilgiu? Ne visada daugiau yra geriau 

Partneriškas dialogas tarp dviejų valstybių, kurias istorija susiejo krauju ir skausmu, nėra lengvas dalykas. Būtų negarbinga slėpti, kad kai kuriais praeities klausimais lietuvių ir dabartinių Rusijos vadovų požiūriai smarkiai skiriasi. Tarpusavio pasitikėjimas gerokai sustiprės, kai žalingos sovietinės okupacijos faktas bus pripažintas abiejose šalyse ir kai Rusija supras, kad šiandieninė Europa nėra jos priešas, dėl kurio būtų verta skelbti propagandinę kovą, o prie Lietuvos ir Lenkijos sienų telkti galingą karinę ginkluotę.

A.Ažubalis
Tarpusavio pasitikėjimas gerokai sustiprės, kai žalingos sovietinės okupacijos faktas bus pripažintas abiejose šalyse ir kai Rusija supras, kad šiandieninė Europa nėra jos priešas, dėl kurio būtų verta skelbti propagandinę kovą, o prie Lietuvos ir Lenkijos sienų telkti galingą karinę ginkluotę.

Bet kad galėtume sukurti tai, ko nėra, dirbame su tuo, kas yra. O pastarųjų metų santykių su Rusija rezultatai rodo, kad kalbos apie „primityvią antirusišką“ konservatorių politiką tėra šmeižtas tų, kurie neturi realybės pojūčio ir nežino ką pasiūlyti.

Taip, mes neišsižadame 1992 m. birželio 14 d. referendume tautos išreikštos valios siekti sovietų okupacijos žalos atlyginimo. Kol kas šia tema su rusų kolegomis susikalbėti sunku, tačiau skirtingai, nei visą kadenciją ištylėjusi G. Kirkilo Vyriausybė, išlaikome šį klausimą dvišalių santykių darbotvarkėje ir atliekame savus namų darbus: baigiame rengti pagalbos mechanizmą, įgalinantį nukentėjusiuosius Lietuvos piliečius kreiptis į Rusijos ir kitus teismus dėl žalos, patirtos okupacijos metais, atlyginimo.

Tiesa ir tai, kad mes siekiame pertvarkyti dujų ūkį, pasistatyti suskystintų gamtinių dujų terminalą ir atominę elektrinę bei taip suteikti dvišaliam energetiniam bendradarbiavimui su Rusija daugiau skaidrumo. Galų gale mes toliau remiame demokratijos plėtrą Rytų kaimynystėje, į kurią lig šiolei Rusijos kolegos be reikalo ir be pagrindo žvelgia kritiškai. Saugumo ir gerovės zonos plėtra – tai ne tik Lietuvos, bet visos Šiaurės ir Vidurio Europos politinis prioritetas, kuriam Rusija turėtų pritarti.

Aukščiau įvardintos iniciatyvos neužgožia pastaraisiais metais išryškėjusių pozityvių dalykinio bendradarbiavimo su Rytų kaimyne tendencijų – visų pirma ekonomikoje. Pastaraisiais metais Lietuvos prekyba su Rusija – ypač mūsų verslo produkcijos eksportas – išaugo trečdaliu, o šiemetinis Lietuvos nuosekliai remiamas Rusijos įstojimas į Pasaulio prekybos organizaciją leidžia tikėtis, kad mūsų santykiuose įsitvirtins skaidrūs vakarietiški prekybos standartai. Maža to, vėl atsigauna dvišalės investicijos; plečiame bendrus tranzito projektus.

A.Ažubalis
Pastarųjų prezidento rinkimų Rusijoje rezultatai reiškia, kad radikalūs posūkiai Lietuvos užsienio politikoje būtų netikslingi ar netgi pavojingi. Tai, ko šiandien reikia, yra nuoseklus atviro dialogo tęstinumas. Esame pasiryžę toliau dirbti senąja – ekonomikos, istorijos ir kultūros depolitizavimo – vaga, kol jautriausiais klausimais bendromis pastangomis surasime bendrą vertybinę politinę kalbą.


Rudenį Klaipėdoje surengėme Tarpvyriausybinės Lietuvos ir Rusijos prekybinio ir ekonominio, mokslinio ir techninio, humanitarinio ir kultūrinio bendradarbiavimo komisijos posėdį, kuriame pasirašėme susitarimą dėl tilto per Nemuną tarp Sovetsko ir Panemunės miestų tiesimo bei Lietuvos-Rusijos partnerystės siekiant modernizavimo deklaraciją. Taip pat sutarėme įkurti bendrą darbo grupę, kuri rūpinsis mūsų vežėjams aktualiu pasienio punktų darbo efektyvumu.

Ekonominių santykių su Rusija pažangą lėmė paprastas principas – stiprinti skaidrius verslo ryšius ir rinkų pasirinkimo laisvę, ekonomikos neįkalinant politikoje. Mūsų tikslas – užtikrinti, kad kiekvienoje Lietuvos ir Rusijos santykių srityje bendradarbiavimą būtų galima plėtoti pagal derančius kriterijus. Ekonomikoje turi galioti pelningumo bei skaidraus konkurencingumo kriterijai. Istorijoje – istorinio teisingumo kriterijai. Kultūroje – bendras estetikos ir grožio suvokimas bei deramas dėmesys per daugelį amžių sukurtoms ir po visą pasaulį išblaškytoms kultūros vertybėms. Tai, kad su Rusija sutarėme dėl poreikio įkurti Pasitikėjimo forumą, kad istorinius klausimus nagrinėja dvišalė istorikų komisija, o Vilniuje atidarome parodas, parvežtas iš Sankt Peterburgo imperatoriškojo Ermitažo, leidžia viltis, kad panašaus supratimo atsiranda ir Rusijoje.

Ką tik įvardintoje santykių su Rusija schemoje žodžiui „politika“ kol kas nepalikta daug vietos. Ir tai yra sąmoningas politinis pasirinkimas. Dramatiškos istorijos sukaustytuose Lietuvos ir Rusijos santykiuose susiklosčiusi politikos samprata iki šiol per daug destruktyvi, reiškianti kovą ir bandymą ką nors įveikti. Deja, neretai tiek dvišaliuose, tiek daugiašaliuose santykiuose Rusijos politika neišvengia dominavimo siekių ar net atviro priešiškumo. Mums tai nepriimtina. Mūsų tikslas – ne kovoti, o atvirai kalbėtis visais rūpimais klausimais (net ir pačiais jautriausiais), ieškant bendrų sprendimų. Tad šiandien tiek Lietuvai, tiek pačiai Rusijai naudingesnė santykių strategija yra ekonomikos, istorijos ir kultūros depolitizavimas kantriai ieškant bendros, bendražmogiškųjų vertybių ir istorinio teisingumo neišplaunančios politinės kalbos. Šią poziciją viešai pakartojo mūsų naujai paskirtas ambasadorius Rusijoje R. Norkus. Atrodo, tam pritarė ir Rusijos prezidentas.

Apmaudu, kad šią atsargią, bet ramią ir dalykinę santykių eigą abiejose šalyse kartais norima išbalansuoti ir – kaip rodo mūsų opozicijos vedlių komentarai Rusijos tema – iš naujo politizuoti.

Rusijai reikia ne parsidavėlių, o partnerių

Mūsų opozicijos lyderių reakcija į paskutiniuosius Rusijos prezidento rinkimus verčia suabejoti, ar pasiruošusi visavertei partnerystei su Rytų kaimyne pati Lietuva. Naujoji Lietuvos politikos žvaigždė Vladimiras Romanovas, sveikindamas bendravardį su laimėtais rinkimais, demokratiją suskubo lyginti su banditizmu. Etatinis jo vakarėlių dalyvis G. Kirkilas prakalbo apie būtinybę vienašališkai perkrauti Lietuvos politiką, kad „perkąstume rusiškąjį riešutą“. O Darbo partijos galva mintija apie Rusijos demokratijos proveržius ir posūkius. Visi šie revoliucine dvasia kvepiantys komentarai Lietuvos žiniasklaidoje atrodo komiškai: juk pasaulis kaip tik pripažįsta, kad vienintelis Rusijos rinkimų pokytis – bundanti visuomenė, o ne valdžia.

Paskutiniųjų prezidento rinkimų Rusijoje rezultatai reiškia, kad radikalūs posūkiai Lietuvos užsienio politikoje būtų netikslingi ar netgi pavojingi. Tai, ko šiandien reikia, yra nuoseklus atviro dialogo tęstinumas. Esame pasiryžę toliau dirbti senąja – ekonomikos, istorijos ir kultūros depolitizavimo – vaga, kol jautriausiais klausimais bendromis pastangomis surasime bendrą vertybinę politinę kalbą. Tie, kurie tam nepritaria ir siūlo žengti ekonomikos politizavimo keliu, matyt, visų pirma skaičiuoja savo asmeninius dividendus.

Didžioji dalis socialdemokratų retoriškai klausia, ko mes bijome Rusijos naftotiekio bei dujotiekio, ir kartu su partijos kolegomis siūlo tvirtai surišti dvišalę partnerystę bendrais dujų vamzdžiais. Mano įsitikinimu, toks politikos „perkrovimas“ tik sustiprintų įtampas, kurias šiandien, depolitizuodami ekonominius ryšius, siekiame panaikinti. Energetikos savarankiškumas, skaidrumas ir konkurencingumas yra naudingesnis pasirinkimas ne tik Lietuvos žmonėms (kuriems ligšiolinės šilumos ir elektros tiekimo kainos yra per didelės), bet ir pačiai Rusijai, kurios lyderiai pagrindiniais šalies iššūkiais pripažįsta esant korupciją ir per didelę ekonomikos priklausomybę nuo energijos žaliavų eksporto.

A.Ažubalis
Mūsų tikslas – užtikrinti, kad kiekvienoje Lietuvos ir Rusijos santykių srityje bendradarbiavimą būtų galima plėtoti pagal derančius kriterijus. Ekonomikoje turi galioti pelningumo bei skaidraus konkurencingumo kriterijai. Istorijoje – istorinio teisingumo kriterijai. Kultūroje – bendras estetikos ir grožio suvokimas bei deramas dėmesys per daugelį amžių sukurtoms ir po visą pasaulį išblaškytoms kultūros vertybėms.

Ekonomika – ne vienintelė sritis, kurią santykiuose su Rusija siūloma politizuoti. „Geresnės politikos“ sumetimais yra norinčių atmesti referendumu išreikštą tautos nuomonę dėl okupacijos žalos mūsų valstybei bei grąžinti sovietinės istorijos versiją į mokyklinius vadovėlius. Pavyzdžiui, A. Sysui užteko drąsos pasirašyti deklaraciją, kuri kritiką Stalinizmui įvardina antisemitine. Pamanytum, kad tai daryta iš pagarbos Holokausto tragedijos unikalumui. Bet faktas, kad Seime, balsuojant dėl žydų turto kompensavimo įstatymo, pagarbos balsuoti teigiamai Sysui pritrūko, įrodo, kad nacizmo ir stalinizmo nusikaltimų priešinimas tėra būdas pateisinti sovietinę praeitį. Bet ar ši praeities restauracija tikrai naudinga Lietuvai ir pačiai Rusijai? Nejaugi tai geriausias būdas siekti „geresnės politikos“? O gal verčiau spręskime istorinius klausimus pagal istorinio teisingumo ir tarptautinės teisės, o ne galios politikos dėsnius?

Lietuvos politikus kviečiu rimtai persvarstyti savo vizijas Rusijos atžvilgiu. Siūlymai apversti dabartinį santykių kursą ir degančiomis akimis politizuoti nelengvus, tačiau dalykiškus ir gana rezultatyvius santykius su Rytiniais kaimynais, man atrodo atmestini ir eskaluojantys įtampą visuomenėje.

Matyt, geriausias paaiškinimas, kodėl skamba tokie siūlymai, glūdi viešoje G. Kirkilo išpažintyje: „Tačiau juk reikia nors kažko siekti, galbūt keisti, jei nėra jokios naudos iš dabartinės situacijos.“ Tai simptomiška visos Lietuvos socialdemokratijos mintis: alkaniems liūtams, kadaise dėl „geros politikos“ už dyką pardavusiems Lietuvos dujas kartu su vamzdynais, „nėra jokios naudos iš dabartinės situacijos“. Todėl jie sieks „nors kažko“, bet tik ne tikros partnerystės su Rusija, paremtos skaidriais ekonominiais santykiais, atvirumu ir bendrų vertybių jungtimis. O ko sieks Lietuva ir Rusija?