Negalime laukti, kol šie klausimai išsispręs nebylomis, biurokratinių procedūrų keliu. Europos ateitis, mūsų regiono ateitis ir Lietuvos vieta jame yra politinis klausimas, kurį spręsti turime patys.
Sakoma, pesimistai visad skundžiasi blogu vėju, optimistai pasikliauja aklu tikėjimu, kad jis pasikeis, o realistai – pakreipia pagal jį savo bures. Žinoma, jokie pašaliniai vėjai negali diktuoti pagrindinių kelionės tikslų – nacionalinių interesų, bet jei norime, kad Lietuva „išplauktų“ saugi ir sustiprėjusi, realizmo nepraraskime ir mes.
Pavyzdžiui, veikdama viena, Lietuva nepriverstų šiandieninės Rusijos ir Baltarusijos vadovybės nutraukti ginklavimąsi mūsų pasienyje, pakoreguoti nesaugius branduolinės energetikos projektus ar įsiklausyti jų pačių piliečių raginimus grįžti prie demokratijos ir europietiškų vertybių. Užtat mes galime ir, manau, privalome patys skirti daugiau dėmesio savo krašto gynybai, siekti koordinuotos JAV, kitų NATO bei ES narių paramos Rytų Europos demokratinėms pertvarkoms, užtikrinti Lietuvai realius gynybos planus, oro erdvės apsaugą, tarptautinį dėmesį energetikos saugumui ir konkurencingumui, galiausiai – turime tęsti dialogo paieškas su kaimynais, kol padėtis Europos Rytuose pasitaisys.
Kalbant apie šiandieninę integracijos dilemą Vakaruose – Europos Sąjungoje – Lietuvos poziciją vėlgi turime formuoti pagal nacionalinius interesus ir realias galimybes. Tai reiškia poreikį vengti kraštutinumų ir vadovautis pusiausvyros principu.
Lietuva Europoje: integracija – kur verta, savarankiškumas – kur įmanoma
Atimk iš Lietuvos savarankiškumą ir savivoką, ir mūsų valstybė taps turgumi Europos pakrašty – su pirkėjais ir pardavėjais, bet be Lietuvos piliečių tikrąja to žodžio prasme. Toks pavojus grėstų Lietuvai besąlygiškai ir neapgalvotai skubant į neatskaitingų biurokratų arba didžiųjų valstybių triumvirato valdomą Europos federaciją. Bet. Atimk iš Lietuvos energetikos, ekonominio saugumo ir kokybiško gyvenimo galimybę integruotoje Europos Sąjungoje, ir mūsų valstybė bus tariamai (tik tariamai) suvereni, bet be laimingų ir gerai gyvenančių žmonių. Štai kur vestų antrasis – besąlyginio euroskepticizmo – kraštutinumas.
Nei pirmoji, nei antroji perspektyva nepriimtina. Todėl formuodami politiką Europoje, turime išlaikyti pusiausvyrą. Lietuvai reikia saugoti savarankiškumą tvarkant reikalus, susijusius su politinio valstybingumo, tautinės atminties, kultūros ir tradicinių vertybių tęstinumu, bet remti tvaresnę eurointegraciją srityse, kuriose tai daryti verta ar net būtina – ekonomikoje ir konkrečiai prekyboje bei energetikoje.
Net didžiausi euroskeptikai turi pripažinti milžinišką ekonominę narystės ES naudą Lietuvos žmonėms. Vien per 2007-2013 m. Lietuva iš čia bus gavusi 37 mlrd. Lt įplaukų. Panašaus dydžio struktūrinę paramą turėtume gauti ir iki 2020 m. Galima teigti, kad už kiekvieną į ES biudžetą įmokėtą litą Lietuva gauna šešis litus grąžos. 2011 m. daugiau nei du trečdaliai investicijų į mūsų šalį atėjo iš ES valstybių ir daugiau nei pusė mūsų eksporto vėlgi buvo realizuota Europos Sąjungos šalyse. Maža to, Europos Komisija yra mūsų artimiausias sąjungininkas demonopolizuojant Lietuvos energetikos sektorių, integruojantis į europinę elektros ir dujų tinklų sistemą bei ilgainiui sumažinant energijos kainas mūsų vartotojams.
Mūsų piliečiams reikalinga stipri ir vieninga Europos Sąjunga. Stipri, vieninga, bet nesuvienodinta. Tokia, kurioje Lietuva turėtų savo tvirtą poziciją ir politinę kryptį.
Šiaurės-Baltijos regiono kryptimi
Šiandien perspektyviausia Lietuvos savirealizacijos erdvė yra „šiaurinis lankas“: dinamiškas suverenių Baltijos-Šiaurės šalių regionas, palaikantis glaudžius ryšius su transatlantiniais partneriais, Didžiąja Britanija ir kitomis ES valstybėmis.
Geopolitiniu požiūriu, šio regiono vienybė padidintų Lietuvos derybinį svorį aljansuose ir tarptautinėse organizacijose, padėtų išlaikyti Vakarų partnerių dėmesį mūsų nacionaliniam saugumui bei demokratinėms reformoms mūsų kaimynystėje. Be to, stiprėjantys ryšiai su Šiaurės šalimis ne prieštarauja, o papildo ligšiolinį Lietuvos bendradarbiavimą su Lenkija, nes įgalina sinergiją ir manevro laisvę.
Žinoma, Baltoskandija yra ne vienadienis baigtinis projektas, o ilgalaikis procesas – neformalios konsultacijos, nuolatiniai idėjų mainai ir nebūtinai įpareigojantys, bet nuoširdūs ir įkvepiantys suartėjimo siekiai. Visgi pastaruoju metu išjudinti darbai yra svarūs ir privalo būti tęsiami. Geras atspirties taškas – Baltijos šalių iniciatyva parengtos ir šiandien įgyvendinamos rekomendacijos, skirtos gilinti ryšius politikos, verslo, finansų, transporto, ekologijos, kultūros ir kitose srityse.
Kaip tik šiemet Šiaurės-Baltijos šalių susitikimų koordinatorės funkciją perima Lietuva. Tai reiškia, kad šiais metais busime atsakingi už trijų Baltijos ir penkių Skandinavijos šalių bendradarbiavimo kalendorių, kad Lietuvoje bus rengiamos svarbiausios šių šalių konsultacijos bei priimami sprendimai.
Atminkime: Europos Sąjungai sušlubavus pietuose, Šiaurės valstybių blokas, į kurį įsilieja Baltijos šalys, tapo tvirta Europos atrama, o Lietuva – jos dalininkė.
Pasirinkimas
Tik galingiausios pasaulio valstybės gali sau leisti nesimokyti iš klaidų. Mažesnėms (nors ir didžioms), atvirkščiai, kiekviena klaida gali būti pražūtinga. Europos Sąjungos suirutė arba lietuvių atsisakymas prisidėti kuriant solidaresnę jos ateitį sužlugdytų mūsų valstybės ekonomiką ir nustumtų Lietuvą į pavojingą nedemokratinių jėgų tebevaldomą p(r)osovietinę orbitą. Kita vertus, jei Europos federacijos viziją remtume besąlygiškai, Lietuvos žmonės netektų Lietuvos.
Todėl šiandieninėje eurointegracijos kryžkelėje mano siūlomas pasirinkimas yra išlaikyti pusiausvyrą, atsirenkant reikalingas ir atmestinas integracijos sritis, bei žengti aiškia politine vieningo Šiaurės regiono kryptimi. To nedaryti būtų klaida.