Lietuvos politiniame gyvenime vyksta giluminiai pokyčiai. Tai realybė, kurią turime pradėti matyti, apmąstyti ir įsisavinti.
Andrius Vyšniauskas
© Asmeninio archyvo nuotr.

Šis virsmas vyksta jau pastaruosius porą metų, o šių dienų įvykiai – M. Basčio ir G. Steponavičiaus nuopuoliai – nors ir labai svarbūs, bet tik simboliniai šio pokyčio ženklai, rodantys, ne kažką naujo, o seniai vykstančio proceso naują etapą.

Mano prognozė: Lietuvos partinė sistema iki 2020 m. Seimo rinkimų kardinaliai persigrupuos – senosios partijos (ir jas įprasminusios takoskyros visuomenėje) silps, o nauji politiniai judėjimai (bet nebūtinai su naujų partijų pavadinimais) perbraižys mūsų partinės sistemos žemėlapį.

Vieninga dešinė po liberalų

Dar prieš savaitę kirbėjo klausimas: „Ar vis dėlto bus pareikšti įtarimai Liberalų sąjūdžiui? Šiandien beliko klausti: „Kada bus pareikšti įtarimai Liberalų sąjūdžiui?“ Tik tokią išvadą galiu daryti po Generalinio prokuroro pareiškimo Seime. Mieli draugai liberalai, galite pykti, teisintis, pulti, bandyti išsisukinėti, tačiau tą pačią dieną, kai prokuratūra pareikš įtarimus Liberalų sąjūdžiui, galėsime prie šios partijos pavadinimo ramiai ir be emocijų parašyti: RIP. Jei įtarimai bus, šį ženklą įrėš patys jūsų rinkėjai, nes jie nėra Darbo partijos rinkėjai ir neskaidrumo partijos veikloje neatleis. Liberalų balsuotojas yra išsilavinęs ir imlus informacijai. Jis jau perskaitė visas naujienas, jis pasitiki teisėsauga, ir savo sprendimą, balsuoti ar ne, grįs racionalumu, o ne emocijomis. O racionalūs argumentai šiuo atveju bus ne jūsų pusėje.

Tad 17 metų egzistavęs parlamentinis liberalizmas (t. y., Seimas su efektyviai veikiančiomis, vienaip ar kitaip besivadinančiomis liberaliomis partijomis) gali staiga nutrūkti. Galbūt atgims nauju pavadinimu ir naujais veidais, tačiau tam reikės laiko ir didelių pastangų siekiant nusiplauti mundurą. Kai panašių bėdų turėjo A. Zuokas – buvo E. Masiulis, kuris sugebėjo sukurti naują liberalų veidą. Šiandien po Masiulio naujo veido nėra, nes tie, kurie galėjo juo būti – murkdosi tame pačiame skandale ir „Stumbro“ dėžutės šešėlis juos lydės dar ilgai.

Tačiau tai nereikš liberalių idėjų ir vertybių sunykimo. Kaip tik – tai yra galimybė permąstyti, koks yra visų Lietuvos dešiniųjų santykis, kaip dešiniosios idėjos ir rinkėjai gali sugyventi kartu šiame besikeičiančiame pasaulyje. Akivaizdu, kad konservatorių dešinę ir liberalų dešinę vienija požiūris į vakarietišką Lietuvos užsienio politikos kryptį, laisva rinka grįstą ekonomiką ir valstybės valdymo modernizavimą. Skiria: požiūriai į moralinės politikos aspektus (šeimos sampratą, abortus ir kita), požiūris į žmogaus pažeidžiamumą ir gebėjimą save kontroliuoti (alkoholio prieinamumo ribojimas, marihuanos legalizacija) bei kiti aspektai.

Man, konservatoriui, visada atrodydavo, kad daugybė Lietuvos viešosios politikos klausimų, kuriais liberalai siekia atsiriboti nuo mūsų, yra neretai pritempti, dirbtiniai. Jeigu gebame sutarti dėl šalies ekonomikos krypties, dėl kariuomenės stiprinimo, vakarietiškos valstybės raidos, viešojo sektoriaus pertvarkų (valstybinių įmonių reformų, miškų valdymo kaitos, biurokratijos modernizavimo) – tai tokie skirtumai kaip marihuanos legalizavimas yra... na, švelniai tariant, nereikšmingi. Ir jau šis Seimas įrodė, kad netgi tokiems rimtai skyrusiems klausimams, kaip pagalbinis apvaisinimas, galime rasti sprendimą, tinkantį ir konservatyviems, ir liberaliems. Tereikia gerai pasukti galvą, diskutuoti ir norėti sutarimo.

Šia ilga įžanga vedu prie paprastos minties: mes, dešinieji politikai ir rinkėjai, diskutuodami ir ieškodami sutarimo galime jį rasti, nes vienijančių programinių aspektų daugiau nei skiriančių. Tereikia atvirumo ir dialogo. Mūsų vienybė galėtų pasireikšti pirmiausia aiškiu sutarimu dėl svarbiausių reformų Lietuvai ir strateginio sutarimo nesutarti tais klausimais, kurie nėra esminiai, bet svarbūs vienai ar kitai pusei. Nėra būtina sutarti dėl visko (pavyzdžiui, marihuanos klausimu), tačiau galime sutarti, kad turime skirtingas nuomones, jas gerbiame ir jų pagrindu nesiekiame politinių dividendų, nes turime aukštesnių bendrų tikslų.

Toks sutarimas dešinėje leistų kurtis stipriam, platų rinkėjų palaikymą turinčiam, dešiniajam valstybės reformatorių judėjimui, kurio formos galėtų būti įvairios – nuo Tėvynės Sąjungos, kuri gebėtų priimti didesnės rinkėjų dalies nuomones ir atstovauti visai dešinei (ir krikščionims demokratams, ir konservatoriams, ir liberalams), iki Tėvynės Sąjungos ir naujos (be senųjų veidų ir senųjų korupcinių sąsajų) liberalų partijos koalicijos.

Socialdemokratų kebeknė

Bičiuliai kairėje (jei jūs kairėje), esate liūne. Džiugu, kad pirmą kartą lyderį renkate demokratiškai, džiugu, kad priekyje du jauni lyderiai. Tačiau kuris belaimėtų – naujasis socdemų lyderis nebus Seime. Jis turės valdyti arba iš Vilniaus vicemero (Šimašiaus komandos), arba ūkio ministro (Skvernelio komandos) pozicijos ir tai svorio vidaus pokyčių siekyje jam nepridės.

Antroji bėda glūdi socdemų frakcijoje Seime. Kad ir kas taps pirmininku, bet iki 2020 metų LSDP frakcijoje pirmuoju smuiku gros ne nauji, jauni, veržlūs ir modernūs lyderiai, o valstybės stagnacijos simbolis Butkevičius, Mykolo Burokevičiaus mokinė Šiaulienė, „auksinių šaukštų“ istorijos ministras Olekas, Basčio geriausias draugas Skardžius, „nestukačius“ Bernatonis, Rusijos bičiulis Vinkus, LEO LT kūrėjas Kirkilas, kyšį tik davusi Šalaševičiūtė, prieš Kalėdas vešlia barzda ir svieto lyginimo iniciatyvomis Marksą įkūnijantis Sysas bei kiti odioziniai veikėjai. Ir taip, čia išvardinau daugiau nei pusę socdemų, esančių Seime. Jie niekur nedings, jie niekur neišeis, jie nesikeis ir jie bus tie veidai, kurie reprezentuos Seimo socialdemokratus dar ilgus metus.

Trečia: Basčio istorija apsivalyti irgi nepadės, o kaip tik, ji gali tapti liūdnos pabaigos pradžia. Kodėl? Todėl, kad Bastys veikė ne vienas. Apie jo veiklą žinojo ir buvę partijos vadai, jie buvo informuoti, patys su jo veiksmais susidūrė. Tačiau dėl Basčio antivalstybinės veiklos socialdemokratai nesiėmė jokių rimtų veiksmų, o netgi atvirkščiai – atvėrė jam galimybes kopti partinės ir valstybinės karjeros laiptais. Gina jie jį ir toliau. Kas tai? Bendradarbiavimas, ar kvailumas? Kas bus, jei paaiškės, kad Bastys veikė ne vienas? Kad jam pavyko pasiekti rezultatų? Šie klausimai nepaliks jūsų ilgus metus, net ir atsikračius Basčio.

Ketvirta, ir lemiama, bėda: labiausiai socdemams kenkia netgi ne Bastys, o klausimas, užviręs naujojo pirmininko rinkimų kampanijos metu. Paradoksas, bet pagrindinė viešumoje iškilusi LSDP vidaus debatų tema: gerai ar blogai būti nomenklatūra? Rimtai? Jūs dar apie tai diskutuojate, kai didžioji visuomenės dalis nomenklatūrą pasmerkė, nuteisė ir palaidojo jau prieš 27-erius metus? Kai žodis „nomenklatūra“ mūsuose yra tapęs žodžių „korupcija”, „švogerizmas“ ir „stagnacija“ sinonimu?

Diskutavimas apie tai gal ir yra didelė gėda, bet dar baisiau, kai socdemų nomenklatūrizmą išreiškia konkretūs veiksmai Seime. Šiame Seime LSDP atstovai pasižymi ne kairiosiomis idėjomis, o tik nuosekliu ir nuoširdžiu įvairių interesų grupių gynimu: urėdų, kurie nenori miškų reformos; rektorių stagnatorių, kurie nenori universitetų reformos; ūsuotų bebrų, kurie nenori valstybinių įmonių reformų; vietinių carų, kurie nenori reformų savivaldoje ir daugybės kitų, kurie belsis pas senuosius nomenklatūros kadrus užtarimo pagal seną blatą ir, greičiausiai, tą blatą gaus.

Taigi socdemams, norint išsikapstyti iš dabartinės kebeknės, būtina ne žodžiais, o darbais iškelti valstybės pažangos, modernumo ir progresyvumo vėliavą. Suderinus tai su socialinės politikos kaita, būtų galima vadintis vakarietiškais socialdemokratais. Tačiau kol kas bičiuliai kairėje yra kaip niekad toli nuo šio tikslo ir Bastys bei nomenklatūros likučiai Seimo frakcijoje tai puikiai atspindi.

Reformatoriai prieš stagnatorius

Senosios politinės takoskyros pamažu keičiasi arba keičiantis visuomenei, arba žlungant tas takoskyras įprasminančioms institucijoms, t. y., susikompromituojant atstovaujančioms partijoms. Šiandien vyksta abu šie reiškiniai. Senąsias takoskyras pakeičia naujos, o partijos privalo arba prisitaikyti, arba išnykti.

Mano manymu, nauja, Lietuvos politiką geriausiai struktūruoti gebanti (ar artimiausiu metu gebėsianti) takoskyra yra tarp reformatorių ir stagnatorių. Tarp tų, kurie realiais darbais siekia valstybės pažangos ir įsišaknijusių valstybės problemų (socialinės atskirties, menko ekonomikos augimo, nesaugumo, prastėjančio švietimo, neefektyvios valstybės tarnybos ir kitų bėdų) spartaus sprendimo, ir tų, kurie tik žodžiais tokius pokyčius deklaruoja, tačiau realybėje atstovauja interesų grupėms ir valstybės pinigus išsiurbti trokštantiems ilgapirščiams. Pirmųjų ir antrųjų yra visose partijose, tačiau daugelyje politinių jėgų neišvengiamai vyksta didžiulė kova dėl to, kuri pusė bus viršesnė. Po ketverių metų stagnacijos, kai visuomenė spaudžia reformoms ir pokyčiams – ši dviejų vidinių jėgų kova daugeliui gali būti lemiama.

Tėvynės Sąjunga? Jai pasirinkti paprasčiausia, nes ši politinė jėga jau daugelį metų yra apsisprendusi ir eina reformų keliu. Lietuviškasis konservatizmas nuo pat Sąjūdžio laikų yra pagrįstas valstybės išsivadavimo iš Rytų ir žengimo į Vakarus paradigma. O tai yra neatskiriama nuo visapusio sovietinių palikimų naikinimo ir giluminio valstybės modernizavimo („vesternizavimo“) bei tą įgalinančių reformų.

Liberalai? Kaip ir buvo reformatorių pusėje, tačiau krenta staiga ir nelygioje kovoje, kai aiškėja, jog senosios sistemos polinkių vėžys juos apraizgęs giliai, o imuniteto tam nėra.

„Tvarka ir teisingumas“ ar Lenkų rinkimų akcija? Šios politinės grupuotės (nekyla ranka rašyti, kad tai partijos) jau seniai ir giliai stagnacijos ir sovietizmo pusėje.

Socialdemokratai? Reformatorių ir stagnatorių kovoje savo pusę jie renkasi šiomis dienomis, tiesa, jų pasirinkimas kiek kitoks: ar likti stagnacijos gynybos pirmose gretose, ar pamažu pritarti valstybei būtinoms reformoms? Kol kas pokyčių vaizdas miglotas it rytmetinis rūkas Čepkelių raiste.

Na, ir galiausiai, žalieji valstiečiai. Į Seimą atėjo su aukštai iškelta reformų vėliava. Tačiau vos patekus į Seimą paaiškėjo, kad bent pusė atėjo su tikslu išsaugoti kokią nors valstybinių pinigų siurbėlę. Kokį nors leisgyvį universitetą, kokią nors urėdiją, valstybinę įmonėlę ar kurio nors caro dominiją, kažkodėl dar vadinamą savivaldybe. Bet turiu pabrėžti, kad tokių tik pusė, o kiti, rodos, atėjo su rimtų reformų siekiu. Tad konfliktas neišvengiamas ir mūšis ten vyksta visu pajėgumu. Tačiau kiekviena kova kažkur turi baigtis: arba kažkuri pusė paimti viršų, arba skelbti paliaubas ir išsivaikščioti kas sau. Pastarasis scenarijus šiandien man atrodo realus, nes šiai partijai patikėtas lūkestis yra milžiniškas, įsipareigojimai dideli ir bet kuri, net mažiausia, reforma gali tapti skyrybų priežastimi. Tad laukime.

O belaukiant, pabandykime pagalvoti, kaip atrodytų Lietuva, jei valstybės reformų siekiantys politikai imtųsi darbų surėmę pečius, o ne paikai flirtuodami su stagnatoriais. Būtų gerai. Tačiau būtų dar geriau, jei to nereiktų laukti iki 2020-ųjų.

Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

„Zapad“ atakos ir atsitraukimai: kai kurios detalės – labai iškalbingos (5)

Priešininkas išmėtė lapelius – psichologinio poveikio priemonės. Mūsų pajėgos lapelius...

Pigesnio šildymo galima tikėtis tik iki sausio (55)

Po svarstymo Seimas nusprendė, kad pridėtinės vertės mokesčio lengvata centriniam šildymui ir...

Tarp universitetų – kovos be taisyklių: pradėtas tyrimas prieš KTU rektorių (129)

Metai iš metų besitęsianti nerašyta kova tarp didžiųjų Kauno universitetų pasiekė piką...

Kai kurie prastesnės kokybės produktai Lietuvoje dar ir brangesni papildyta (292)

Dalis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos tirtų maisto produktų Lietuvoje yra ne tik...

Juodoji augančių algų pusė (37)

Pastaruoju metu ekonomistai stebi kylančių kainų ir didėjančio darbo užmokesčio tendencijas....

Danai panaudojo betoną namo spausdinimui (1)

Danų kompanija „Printhuset“ pirmą kartą realiomis sąlygomis išbandė jų pačių sukurtą 3D...

Pirmą kartą nustatoma amžiaus riba, iki kurios vaiko negalima palikti vieno papildyta (283)

Seime į priekį pajudėjo vaiko teisių apsaugos sistemos reforma, kartu pirmą kartą nustatoma...

Tragedija Rusijoje: motina paliko kūdikį mirti, kol pati linksminosi su draugais (69)

Rusijoje jaunai moteriai, kuri paliko kūdikį mirti, o pati savaitę šėlo su draugais, gresia 10...

Iššifruotas 341 metų senumo „apsėstos“ vienuolės laiškas (6)

Mįslingas laiškas, parašytas prieš daugiau nei 300 metų Sicilijoje gyvenusios vienuolės, kuri,...

Kelių chuliganams – Seimo narių malonė (46)

Seimas linkęs pritarti švelnesnėms sankcijoms vairuotojams už ištisinės linijos kirtimą....