Išskyrus nevaldomas apžvalgininko Rimvydo Valatkos emocijas, dėl kurių jo komentare, mano nuostabai, faktams vietų nebeliko.
Keista matyti sąmoningą liberalą iš širdies gelmių nepakantų socialdemokratijai apskritai. Keista, nes 13 000 lietuvių emigravo į Švediją, dar daugiau į Norvegiją ir Daniją. Tai šalys, kuriose gerovės valstybė nebūtų įmanoma be socialdemokratijos. Kiek skandinavų imigravo į Lietuvą, išskyrus gerbiamą Joną Ohmaną? Matyt kažkas labai negerai su lietuviškąja liberalizmo forma. Politologas Liutauras Gudžinskas R. Valatkai pateikė profesionalų ir balansuotą atsakymą, todėl nesikartosiu.
Bet tiesa, klausimas, ar ideologijomis grįstos partijos jau merdi, vertas dėmesio. Nors, kaip taikliai pastebėjo studijuojantis filosofiją JAV San Francisko universitete Tadas Vinokuras, „aukojimasis netenka prasmės, kai nėra ideologijos, dėl kurios aukotum savo gyvenimą“ (Lacanian analysis of Blade Runner, 2017).
Prieš pasileidžiant į diskusiją būti ar nebūti ideologijoms, ypač scenoje pasirodžius ketvirtajai industrinei revoliucijai, apžvelgsiu Indrės Makaraitytės ir Monikos Garbačiauskaitės-Budrienės nuomones apie gilią Lietuvos socialdemokratijos krizę. Pasisakė ir apžvalgininkas Kęstutis Girnius, bet su jo kūrybingais, ir tuo pat nuo faktų nutolusiais, pastebėjimais diskutuoti beprasmiška. Gi minėtų apžvalgininkių vienijančios mintys ar, greičiau, klausimai, būtų tokie: „Kiek tikra yra lietuviškoji kairė? Ar tikrai LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas susigrąžins socialdemokratiją partijai jos vardu? Ar, pasitraukus iš socialdemokratų LDDP senbuviams, Lietuvai nekyla pavojus?“.
Negalima nesutikti su I. Makaraitytės pateikta LDDP aparato epopėja pavertusią socialdemokratų partiją paprasčiausiu sovietinės nomenklatūros valdžios tęsiniu. Tos nomenklatūros, kuriai neegzistuoja jokios politinės vertybės išskyrus valdžios troškimą. Tai yra tai, ką ir parodė devynių buvusių LDDP veikėjų konfliktas su LSDP. Tačiau stebina I. Makaraitytės argumentuotos kritikos išvados. Anot I. Makaraitytės, „kažkuria prasme tikrai vyksta epochos virsmas. Aparato veikėjai tiesiog paseno. Jie nebeturi jėgų kovoti, nes jų gretos retėja, jėgos menksta. Tačiau juos keičia kita Lietuvos nelaimė. Nauji žmonės, kurie arba be vertybių, be jokių moralinių skrupulų, arba be gabumų ar supratimo, ką jie turi daryti“. Ką tik kalbėjusi apie pasenusio LDDP „aparato“ paskutinį pasispardymą bei apskritai apie Lietuvos politinių partijų prisitaikėliškumą prie bet kurios ideologijos vardan valdžios, komentaro pabaigoje I. Makaraitytė sutinka su G. Kirkilo naratyvu, esą be buvusių sovietinių „aparatčikų“ valdžioje Lietuvos valstybės stabilumui – galas, Lietuva pavojuje. Kaip suprasti tokį logikos salto mortale? Ar teisingai supratau, kad jau verčiau tas „stabilumo garantas“ būtų buvęs nepaliestas, toliau diskredituojant socialdemokratijos idėjas bei tęsiant politinės korupcijos ir švogerizmo tradicijas? Beje, dėl apžvalgininkę persmelkusio pesimizmo, esą pasitraukusius senbuvius „keičia kita Lietuvos nelaimė“: įdomu, kuo grindžiamas šis apokaliptinis vaizdelis?
Objektyvias įžvalgas, būti socialdemokratijai Lietuvoje ar nebūti, pateikė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė savo straipsnyje „Kas užims socialdemokratų vietą?“.
Jau pati antraštė patvirtina visiems žinoma faktą, kad po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo socialdemokratinės partijos Lietuvoje paprasčiausiai nebuvo. Pats pavadinimas senajai LDDP nomenklatūrai buvo būdas tęsti nomenklatūrines tradicijas laukinės liberalios rinkos sąlygomis. Žinoma, faktas, kad į visas svarbiausias Vakarų struktūras Lietuvos valstybingumui ir nepriklausomybei įprasminti atvedė ir ta pati sovietinė – komunistinė nomenklatūra, virtusi į LSDP. Tačiau dėl vykdomos kokios nori, bet ne socialdemokratinės politikos, nenuostabu, kad turime rimtų problemų su socialiniu teisingumu – skurdu, pajamų nelygybe ir parama didžiajam verslui samdomo darbuotojo sąskaita. Anot M. Garbačiauskaitės-Budrienės, „jei kairieji Lietuvoje būtų laikęsi kairiosios darbotvarkės, ko gero, būtų amortizuoti tokie reiškiniai, kaip prekybos centrų įsigalėjimas miestų centruose, grubiai išstumiant iš ten smulkiuosius prekybininkus. Nors prekybos centrų atsiradimas pats savaime nėra blogis, jis Lietuvoje vyko buldozeriu, verslą paremiant tiek dešiniesiems, tiek kairiesiems.“
Tenka pakartoti, kad terminai „dešinysis“ ir „kairysis“ Lietuvoje vis dar sąlyginiai. Todėl kalbant apie socialdemokratijos pagal apibrėžimą atkūrimą Lietuvoje nenuostabu, kad skepticizmas turi rimtą pagrindą. Pavyzdžiui, iš LSDP gretų niekur nedingo funkcionieriai, kurie nuo neatmenamų laikų patys ugdė partijoje baimės, karjerizmo, prisitaikėliškumo, tolerancijos švogerizmui kultūrą. Kitas klausimas, ar yra partijoje intelektualų, gebančių formuluoti socialdemokratinę, ne marksistinę partijos programą? Tokią programą, kuri kardinaliai skirtųsi nuo žaliavalstiečių kartais dešinio, kartais kairiojo Tado Blindos politikos.
Kad partijos atsinaujinimo politika suveiktų, būtina iš pagrindų reformuoti partijos vadovybės struktūrą papildant ją žmonėmis, išmanančiais socialdemokratijos ideologiją. Ir ne tik: tuos žmones turi vienyti partijos pasaulėžiūra, o ne asmeniniai interesai. Kad tai įmanoma, parodė LSDP etikos ir procedūrų komisijos principingumas sprendžiant iškilusi konfliktą. Tai parodė ir partijos skyrių pozicija visoje Lietuvoje bei jų atstovai Taryboje, apie keliolika tūkstančių partijos narių, norinčių atsinaujinimo. Todėl kalbos, esą visas šis „perversmas“ yra LSDP pirmininko Gintauto Palucko asmeninis sąmokslas, neturi jokio faktinio pagrindo. Tokie pamąstymai rodo taip teigiančių nesiskaitymą su žmonių nuomonėmis bei negebėjimą pakilti virš ydingų autoritarinių Lietuvos partijų vidaus žaidimų taisyklių. Net jeigu ir G. Paluckas dėl kažkokių priežasčių susimautų, jis vis dėlto atvėrė duris į vidinę partinę demokratiją ir tas duris vargu bau kas beuždarys. Visuomenė tai mato ir naujausios apklausos rodo, kad partija išlieka trečia didžiausia. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad senbuvių pasitraukimas sudavė smūgį partijos įvaizdžiui ir konsolidacijai. Atvirkščiai, pasitraukusių iš LSDP noras pateikti save tikrais socialdemokratais pavadinus savo frakciją Seime „socialdemokratų darbo frakcija“ yra apgailėtinas bandymas ir toliau pūsti miglą apie savo socialdemokratiškumą, žinant jų nesocialdemokratinės politikos neigiamas pasekmes Lietuvos visuomenei.
Galiausiai apie jau šiandien kuriamą mitą, esą prasidėjus ketvirtajai pramonės revoliucijai, politinėms ideologijoms lemta išmirti. Nuomonė tiek pat klaidinga, kaip ir filosofo Francis Fukuyamos teorija apie istorijos pabaigą. Jis teigė, kad žmonijos sociokultūrinė evoliucija baigėsi ir ją pakeis nesibaigianti ir tuo pat nekintanti žmonijos politinė ir socialinė erdvė. Tačiau, kol ir toliau egzistuos socialinė, ekonominė, kultūrinė, politinė nelygybė, tol politinės ideologijos gyvuos. Pavyzdžiui, žaliavalstiečiai prieš rinkimus teigę neva jie nėra jokie politikai, o tik profesionalūs technokratai, vis viena yra kamuojami ideologinių nuostatų makalynės. Kad tokia yra priimtina daliai Lietuvos rinkėjų, galima matyti iš jų simpatijų kandidatams į prezidentus, kurių trys pirmieji sąraše yra buvęs policininkas, verslininkas ir ekonomistas. Tenka konstatuoti, kad su idealais ir intelektualais Lietuvos politikoje tikras trūkumas. Žmonės paprasčiausiai tapatina valdžią su jų buitinių sąlygų pagerinimu. Tai reiškia, kad skurdas Lietuvoje diktuoja politinę ir politinės kultūros agendą.
Ar sugebės atsikurianti Lietuvos socialdemokratija atgaivinti idealizmą ir iš esmės imtis lietuviškos gerovės valstybės įgyvendinimo, ar apskritai socialdemokratija vis dar gyvybinga, parodys gan artima ateitis.