Jei niekas neįsiterps į šių, atlyginimo padidinimo lūkesčių prasme, čempioniškų profesijų tarpą, tai Lietuvos Respublikai jubiliejiniais šimtaisiais todėl retrospektyviniu požiūriu simboliniais metais, šios profesijos nustatys vyraujančią valstybėje tendenciją.
Abidvi profesijos yra viešųjų paslaugų sektoriaus atstovės. Visiems plačiai žinoma, kad būtent paslaugų sektoriaus atstovams po euro įvedimo Lietuvoje labiausiai kilo atlyginimai. Tačiau tai labiau būdinga privačiam sektoriui, o ne valstybiniam. Šis bandymas atidžiau pažvelgti į daug metų tuo pačiu metų laiku Lietuvos viešojoje erdvėje pasklindančią „aktualiją“ koncentruosis tik į vieną profesiją – viešosios tvarkos užtikrinimu besirūpinančios paslaugos tiekėja – policiją.
Ši kiekvienais metais politikus rudeniop pasitinkanti biudžetinių lėšų „teisingo paskirstymo“ dilema yra verta ne vien finansinės analizės ar į(si)vertinimo, kad darbo efektyvinimas vidaus reikalų sistemoje jau leido sutaupyti 20 mln. Eurų. Tokie sutaupymai kelia nuostabą vos galą su galu suduriančioms valstybinėms įstaigoms ir verčia atidžiau pažvelgti į pačios policijos vietą bei vaidmenį valstybės valdymo institucijų sistemoje. Policija neabejotinai yra Vidaus reikalų ministerijai priklausančios valstybės valdymo srities centrinė ir esminė institucija.
2018 metais savo šimtmetį su valstybe švęsiančios Lietuvos policijos šūkiui - „Ginti. Saugoti. Padėti“ kitais metais sukaks 10 metelių. Kaip teigia oficialus Policijos departamento tinklalapis po šio šūkio žodžiais slepiasi Lietuvos policijos misija: efektyviai naudojant turimus išteklius Ginti – žmonių teises ir laisves. Saugoti – visuomenę ir Valstybę. Padėti – žmogui, šeimai ir bendruomenei.
Nusprendus pažvelgti atidžiau į policijos misiją „slepiančius“ žodžius, kyla natūralus klausimas, ar ne per daug valstybės valdymo sričių šis šūkis apima? Žinoma, kad pamatuotos ambicijos yra sveikintinas dalykas, bet ar taip yra išties? Žodžiai „ginti“ ir „saugoti“ neabejotinai labiau pritinka Krašto apsaugos ministerijai deleguotoms valstybės valdymo sritims.
Kaip nusako šios ministerijos ir, jos parlamentinę kontrolę atliekančio, Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pavadinamai - valstybės gynyba ir jos saugumas yra Krašto apsaugai priklausančių institucijų, taip pat kaip ir Valstybės saugumo departamento, o ne Policijos pirmaeilis uždavinys. Jei kalbėti apie kitą Policijos oficialaus šūkio žodį „padėti“, tai akivaizdesnio „įsibrovimo“ į Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai priskirtą valstybės valdymo sritį vargiai ar dar rasime.
Darosi įdomu, kaip Lietuvos policininkai ruošiasi padėti „žmogui, šeimai ir bendruomenei“, jei tokios funkcijos, padengtos valstybės biudžeto lėšomis, policija nėra įgaliota atlikti. Galbūt policijos pareigūnas ir gali padėti savo šeimai parnešdamas namo solidesnį atlyginimą, bet kaip tada padės kitam žmogui arba bendruomenei? Ko gero, jau devynerius metus jiems padedama lozunginiu arba moraliniu būdu.
Išnagrinėjus pagrindinius Policijos veiklą reglamentuojančius teisės aktus (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto patvirtinimo ir Lietuvos policijos įstatymus) pagal jų atitikimą Lietuvos policijos šūkiui ir vėl tenka nusivilti, nes abiejuose įstatymuose prie policijos ar vidaus tarnybos pareigūno pareigų nurodyta, kad jis privalo „gerbti ir GINTI žmogaus orumą, užtikrinti ir SAUGOTI jo teises ir laisves“.
Jei teisė į žmogaus orumą yra prigimtinė jo teisė, tai kaip su kitomis prigimtinėmis teisėmis, pvz., į gyvybę, į sveikatą ir t.t. Ką jau ir bekalbėti apie kitas žmogaus teises – pilietines, politines, kultūrines. Ar jas gina, o gal saugo policija? Pasidaro visai painu. Jei pagal savo pasitvirtintą misiją Policija GINA žmogaus teises ir laisves, o pagal Policijos įstatymą – gerbia ir GINA žmogaus orumą, bet tuo pačiu privalo SAUGOTI žmogaus teises ir laisves...
Tai kas tada tiksliai galėtų pasakyti, ką veikia policija - gina ar saugo mūsų visų teises? O gal žodžiai „ginti“ ir „saugoti“ yra sinonimai ir nerekėtų skirti tam didesnės reikšmės?
Didysis prasmės ieškotojas – Algirdas Julius Greimas (1917-1992) sakydavo, kad šiuolaikiniame pasaulyje nebeieškoma prasmės - šiuo atveju kam? ką? ir nuo ko? turėtų ginti arba saugoti Lietuvos policija. Toks pasaulis, kai nebesigilinama į ištarto žodžio ar žodžių junginio prasmę, anot šio iškilaus lietuvio, yra postmodernistinis. Pridurtina – beprasmis. Gyvendami su beprasmiais šūkiais galime sukurti tik iliuziją, kad prasmingai išleidžiame mokesčių mokėtojų pinigus, kad ir tų pačių šūkių konkursams.
Ne paslaptis, kiek yra išleista Lietuvos Vyriausybių skelbtiems „Drąsios Lietuvos“ bei kitiems analogiškiems Lietuvos įvaizdį pasaulyje turėjusiems suformuoti konkursams, dar vienas konkursas vis dar laukia savo eilės. Nesutikdami su prasmės beieškančiais esame pasmerkti nuolatos klaidžioti beprasmybės keliais ir guosti save, kad nėra skirtumo tarp to lūkesčio, kurį sukuria žodis, ir rezultato, kurio tikimasi gauti iš viešąją paslaugą atspindinčio žodžio.
Kai nežinai, kokios paslaugos, o tuo labiau tos paslaugos kokybės gali tikėtis iš policijos už tuos asignavimus, kurie jai skiriami, tai sukuria patogią būseną ir jauseną abipusiam prieštaravimui. Vieni įsitikinę, kad už gaunamą paslaugą permokama, o antrieji „argumentuotai pudrina pirmųjų smegenis“ dėl gauto neadekvačiai mažo atlyginimo už suteiktą paslaugą. To įrodymas - 20 mln. Eurų biudžetinių lėšų „sutaupymas“. Paprastiems Lietuvos gyventojams ši „lūkesčių atskirtis“ kelia susirūpinimą „ar viskas gerai su valstybės valdymo ir asignavimų paskirstymo logika mūsų valstybėje?“
Vakarų demokratijose vyraujantis principas „pinigai už vertę“ yra pamatuotinas tik konkurencinėje aplinkoje. Kitaip - natūraliose viešųjų paslaugų teikimo monopolijose, tokiose kaip viešosios tvarkos užtikrinimas, kur paslaugos kokybiškumas yra nustatinėjamas lyginant tapvalstybiniu lygiu.
Gyventojų nuomonių apklausos įvairiose valstybėse leidžia nustatyti pasitenkinimo teikiama viešųjų paslaugų kokybe lygį. Šiuo atveju naujausi (2017-05-30) Eurobarometro tyrimai pateikiantys ES gyventojų nuomonę apie jų pasitikėjmą policija nuteikia optimistiškai - net 78 proc. apklaustųjų Lietuvoje išreiškė pasitikėjimą policija ir tik 1/5 (20 proc.) gyventojų dalis nurodė, kad nepasitiki ja.
Šiuo rodikliu pasivijome Ispaniją, kurios Gvardija Civil šūkis „Viskas dėl Tėvynės“ yra savaime aiškus ir nekeliantis papildomų klausimų, tačiau vis dar atsiliekame nuo Estijos, kur policija pasitiki 81 proc., o nepasitiki - 14 proc. apklaustųjų.
Lietuvos policija pasitikėjimo ja rodikliu viršijo bendrą pasitikėjimo policija ES vidurkį – atitinkamai 75 ir 23 proc., nors, žinoma, yra dar į ką lygiuotis: Suomijoje policija pasitiki 95 proc., Danijoje – 93 proc., Švedijoje – 87 proc., Vokietijoje, Austrijoje ir Nyderlanduose – po 86 proc., o Jungtinėje Karalystėje ir Liuksemburge – po 82 proc. Tikėkime, kad pasitikėjimą išreiškiantys bent jau žino, kokių paslaugų tikisi gauti iš policijos ir kokias gauna bei kokius paslaugų kokybės lūkesčius patenkina jų teikėja.
Nepaisant tam tikros dūmų užsklandos, neleidžiančios tiksliai įvardinti policijos atsakomybės ribas, pasitikėjimas Lietuvos policija yra pasiekęs aukštumas. Tikėkime, kad šis socialinis kapitalas kauptas ne vienerius metus nebus išblaškytas dar vienos reformos, bet bus pateisintas labai gerais darbo rezultatais ir policijos realiai teikiamos paslaugos gyventojams ras tikslų jų apibūdinimą atspindinčius žodžius, o biudžetiniai asignavimai bus adekvatūs gaunamai paslaugai ir jos kokybei.
Mums visiems (institucijoms, įstaigoms, privačiam sektoriui, kiekvienam piliečiui) kaip niekad būtini protingi ir logiški sprendimai patvirtinant 2018 metų valstybės ir savivaldybių biudžetus. O būtini tam, kad Tėvynės šimtmetį pasitiktumėme dar šiek tiek labiau pasitikėdami savo valstybe.