O kalbėti reikia apie tuoj po žudynių kilusią violetinę pasipiktinimo bangą ir jos aktyvius rėmėjus – dabar besipuikuojančius kandidatus į Seimą. Ir reikia kalbėti dėl to, kad šie politikai buvo neatsparūs violetinei madai.
Natūraliai kyla klausimas, ar galima pasitikėti tokiais politikais, kurių smegenys nusidažo violetine spalva, vos to pareikalauja naujausioji gatvės mada. Kas gali garantuoti, kad tokių politikų smegenys nenusidažys kuria nors kita madinga visuomenėje spalva.
Galima daryti prielaidą, kad šie politikai klydo, bet nesigirdėjo, kad jie tai viešai pripažintų. Todėl pravartu būtų kiekvieno iš jų paklausti, ar jie ir dabar nepakeitė savo nuomonės, nors jau senokai teismas nustatė žudynių organizatorius, jų vykdytojus ir talkininkus. Ir nuo gauto atsakymo turėtų priklausyti rinkėjo nuomonė apie kandidatą į Seimą.
Galbūt politikas suklydo, galbūt norėjo pasinaudoti violetine banga savo reitingų pakėlimui, galbūt jis ir dabar įsitikinęs, kad jis buvo teisus ir tada. Kaip ten bebūtų, bet Seimui (ir Lietuvai) reikalingi politikai, kurie visada mąsto savo, o ne violetiniais (ar kitos spalvos) smegenimis.
Pastarojo tipo politikai yra ypač pavojingi, nes jie nesavarankiški ir jų veiksmai sunkiai prognozuojami. Pabaigai pateiksiu tų politikų sąrašą, kurie ne tik mąstė violetiniais smegenimis, bet ir kitus agitavo taip mąstyti.
1. Naglis Puteikis (Antikorupcinė... koalicija),
2. Ligitas Kernagis ( Antikorupcinė ...koalicija),
3. Kristupas Krivickas (Antikorupcinė... koalicija),
4. Darius Kuolys („Lietuvos sąrašas“),
5. Audrius Nakas (Lietuvos liaudies partija),
6. Jonas Varkala („Drąsos kelias“),
7. Audronė Skučienė („Drąsos kelias“),
8. Rytas Kupčinskas (TS-LKD),
9. Irena Degutienė ( TS-LKD),
10. Gabrielius Landsbergis (TS-LKD).