Vyriausybės programoje taip pat sakoma: „vykdysime priemones, kad, mažėtų gyvenimo lygio skirtumas tarp pasiturinčių ir neturtingų žmonių, gerėtų kiekvieno žmogaus gyvenimo kokybė. Didinsime pajamų ir turto apmokestinimo progresyvumą.“
Atrodytų, vykdyk savo pačios parengtą ir aukščiausiame partiniame ir vyriausybiniame lygyje patvirtintą programą. Bet ne, žiūrima, ką pasakys Laisvos rinkos institutas (LRI), įvairaus plauko liberalai ir praturtėję ekonomistai.
Jei kalbėsime tik apie LRI ir liberalus, tai jų giminingos sielos niekados nesako ir niekados nesakys: didinkime mokesčius, kad neliktų eilių valstybinėse ligoninėse ir sveikatos punktuose, kad policininkų batai nebūtų kiauri, kad visų lygių išsilavinimas būtų prieinamas visiems, o ne tik turtingiesiems, o priešingai – tvirtins, kad mokesčius reikia tik mažinti. Jie sako ir sakys, privatizuokime policiją, mokyklas, vaikų darželius, ligonines ir visa kita, ką tik galime, tada mums nereikės biudžeto lėšų joms išlaikyti, o skęstančiųjų (neturtingų žmonių) gelbėjimas – tai jau pačių skęstančiųjų reikalas. Šiuo metu jie dar nedrįsta siūlyti privatizuoti Seimo, Vyriausybės ir Prezidento institucijos. Todėl šiokie –tokie mokesčiai, tame tarpe ir gyventojų pajamų mokestis (GPM),dar būtini, kad bent šios institucijos galėtų egzistuoti. Bet, jų nuomone, GPM bus teisingas tik tada, jei visi mokės tą patį procentą nuo savo gaunamų pajamų.
Nėra ko norėti iš LRI ar liberalų, jie už laisvę. Laisvė yra labai gerai. Tačiau tai niekada nereiškia išsivysčiusioje visuomenėje, kad tai laisvė nemokėti mokesčių.
Bet kada girdi tituluotus ekonomistus, gulant kryžiumi prieš idėją, kad dideles pajamas gaunantieji piliečiai turėtų mokėti didesnį procentą nuo savo pajamų, tuo didinant tautos solidarumą, pradedi nebesuprasti, kieno kišenę jie gina Valstybės ar savo. Ir gina ne argumentais, bet mitais, kurių matau net penkis.
Pirmas mitas. Teigiama, kad peržengus tam tikrą nustatytą pajamų ribą, visa asmens gaunama pajamų suma būtų apmokestinama didesniu tarifu. Tokios nesąmonės nėra nė vienoje valstybėje. Progresinė pajamų mokesčio sistema reiškia, kad kiekvieno asmens pajamos skirstomos į dalis, kurios apmokestinamos skirtingais tarifais. Nemanau, kad ekonomistai šito nežino. Žino, bet norint ką nors mušti reikia gi kokios nors lazdos, nors ir kreivos.
Antras mitas. Tvirtinama, kad šiuo metu egzistuojantis NPD jau yra progresinio mokesčio išraiška. Tai netiesa – sukuriama tik progresyvumo iliuzija, kuri baigiasi ties 3150 Lt, visi didesnes pajamas gaunantys moka tik 15 proc.
Trečias mitas. Sakoma, kad pablogės investicinis klimatas. Tai netiesa, nes šalys, kuriose gyvuoja progresiniai gyventojų pajamų mokesčiai, investiciniu požiūriu yra aukštai vertinamos (pvz. Skandinavijos šalys), o į plokščių mokesčių šalis, kurios tokias kaip vidurio Azijos šalis mažai kas nori investuoti.
Ketvirtas mitas. Sakoma, kad mes per daug vargingi progresinei sistemai. Būtina priminti, kad progresinių gyventojų pajamų mokesčio tarifų sistema veikia 21-oje iš 27 ES šalių, taip pat Norvegijoje, JAV, Kanadoje, Australijoje ir kt. Ir įvesta buvo ne šių šalių klestėjimo metais, bet skurdo ir suirutės – pokary ar, kaip JAV – Didžiosios krizės metais, nes tokia sistema stabdo visuomenės sluoksniavimąsi į ypač turtingus ir vargšus.
Penktas mitas. Sakoma, kad dėl progresinių mokesčių padidės emigracija. Juokinga. juk ten, kur veda daugumos lietuvių keliai – Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Ispanijoje yra progresiniai mokesčiai, o jų viršutiniai tarifai, kurie taikomi ne visoms pajamoms, o tik tai jų daliai, kuri viršija nustatytą dydį (Lietuvoje, pagal įregistruotą Seime projektą šis dydis būtų 10000 Lt).
Lietuvoje toks viršutinis tarifas didžiausiai pajamų daliai būtų 40 proc., o JK, Airijoje, Ispanijoje jis yra atitinkamai 41, 43, 50 proc., t.y. didesnis, nei socialdemokratų siūlomas. Vadinasi žmonės iš Lietuvos bėga ne iš baimės dėl galimų progresinių mokesčių, o dėl mažų atlyginimų, dėl nepagarbos žmogui ir jo darbui, dėl akis badančio kontrasto, dėl supratimo, kad jis valdžiai reikalingas tik per rinkimus. Visa tai sukelia žmonių neviltį.
Kodėl matome tokį didelį bankų ekspertų ir kitų gaunančių dideles pajamas ekonomistų priešinimąsi progresinių mokesčių tarifams? Viena ir, mano nuomone, svarbiausia ir gal net vienintelė priežastis - tai nenoras atsisakyti dalies gaunamų asmeninių, o taip pat savo atstovaujamų visuomenės sluoksnių pajamų. Pagaliau, mes nesame tokie naivūs ir suprantame, jog X banko ekspertas jau kitą dieną taptų bedarbiu, jei panorėtų kokiais 5-10 tūkstančių ar net daugiau Lt sumažinti savo banko valdytojo atlyginimą. Tokie ekspertai nereikalingi nei privačiam nei valstybiniam bankui.
Pailiustruosiu konkrečiu pavyzdžiu (pagal Algirdą Sysą). X banko ekspertas sako:
mano darbo užmokestis, neatskaičius mokesčių, yra 12 000 Lt. Pagal šiandieninę „progresinę“ sistemą, moku 1 800 Lt gyventojų pajamų mokestį (GPM). Jeigu būtų priimtos GPM įstatymo pataisos, kurias tradiciškai siūlo socialdemokratai, turėčiau mokėti 2 900 Lt, t.y., gerokai daugiau nei dabar. Todėl aš kategoriškai pasisakau prieš progresinius mokesčius.“ Štai jums ir atsakymas. O norint pridengti šią nuogą tiesą figos lapu, kuriami aukščiau išvardinti mitai.
Yra teigiančių, kad didelė gyventojų dalis gauna mažas pajamas, todėl įvesti skirtingus tarifus nenaudinga, o kai kas įsidrąsina pareikšti, kad tokia sistema gyventojams yra nuostolinga. Ar tikrai taip yra?
Seime įregistruoto progresinių GPM tarifų įstatyme žmonės, pagal jų gaunamas pajamas, suskirstyti į tris grupes:
I-oji grupė – gaunantieji iki 4 000 Lt;
II-oji grupė – gaunantieji nuo 4001 Lt iki 10 000 Lt;
III-oji grupė – gaunantieji daugiau kaip 10 000 Lt.
Pagal oficialius statistinius duomenis I-oji grupė (90,8 proc.) dirbančiųjų „uždirba“ 70,2 proc. viso mėnesio darbo užmokesčio „fondo“; II-oji (8,3 proc. dirbančiųjų) „uždirba“ 22 proc. visos sumos, o III-oji grupė – pažymėtina, kad jų skaičius nesiekia nė 10 tūkstančių dirbančiųjų – „pasiima“ 7,8 proc. visų atlyginimais išmokamų lėšų.
Taigi, I-oji grupė uždirba vidutiniškai 4 kartus mažiau nei II-oji grupė ir 11 kartų mažiau nei III-oji. Įvedus 3 pakopų progresinį GPM tarifą (pajamų daliai iki 4 000 Lt – 15 proc.; pajamų daliai nuo 4001 Lt iki 10 000 Lt – 25 proc.; pajamų daliai virš 10 000 Lt – 40 proc.).
II-oji grupė sumokėtų papildomai virš 408 mln. Lt, o III-oji grupė – virš 360 mln. Lt. O tai jau didelė paspirtis biudžetui.
Akivaizdu, kad pakeitus visų formų įmonių finansinės kontrolės sistemą, visų pirma įmonių, pirmiausia akcinių bendrovių įstatymus taip, kad būtų reali finansinės atskaitomybės kontrolė, kad nebūtų galima nuslėptų mokesčių sąskaita mokėti atlyginimų vokeliuose, biudžetas tikrai gautų ne vieną, o dešimtis papildomų milijardų Lt., kurie dabar sukasi šešėlyje. Jeigu tie milijardai mums visiems nereikalingi, tai ir toliau mokėkime kaip mokėję už medicinos paslaugas, savaitėmis ir mėnesiais laukime priėmimo pas gydytoją-specialistą, mokėkime tūkstančius universitetams už savo vaikų mokslą, patys, be policijos pagalbos ginkimės nuo vagių, plėšikų ir žmogžudžių. Ir neverkime, kad valstybė bloga. Valstybė čia „ne prie ko“. Prie ko esame tik mes patys ir mūsų išrinktieji.
Tai kodėl prieštarauja garbūs ir turtingi ekonomistai? Nematau kitų priežasčių, kurios, įvedus progresinius mokesčių tarifus, stabdytų mūsų ūkio vystymąsi, o tik šių ekonomistų nenorą matyti suplonėjusių savo ir savo bosų piniginių. Beje, kada paklausiau šviesios atminties Pramonininkų konfederacijos prezidento Bronislovo Lubio, koks maksimalus GPM tarifas nešokiruotų pramonininkų, jis atsakė: ne daugiau kaip 45 proc. Pasiūlytame Seimui projekte siūloma net 5 proc. mažiau. Bet B. Lubys žiūrėjo į Lietuvos ateitį, o ne į savo piniginę ir tą ateitį matė. Tuo jis ir skiriasi nuo mūsų dabartinių kastuvais savo pinigus žarstančių ir į valstybės ateitį giliai nusispiaunančių veikėjų.
Pabaigai klausimas tiems, kurie ne tik skaito straipsnius, bet ir galvoja savo, o ne LRI bei liberalų smegenimis: ar ir toliau „tobulinsime“ regresinę mokesčių sistemą ir biudžeto surinkimą vykdysime per vartojimo mokesčius? Klausimas ne retorinis, o Valstybės išlikimo klausimas.