Teismo nutartyje sakoma: „Teismas nustatė, kad kaltinamiesiems – buvusiems OMON karininkams neatitinka tarptautinės humanitarinės teisės formuluočių, – du buvę karininkai B. Makutynovičius ir V. Razvodovas nebuvo siejami nei su 1991 m. sausio 13-osios, nei su 1991 m. liepos Medininkų žudynėmis, tačiau jie buvo kaltinami tuo, kad 1991 m. terorizavo ir baugino beatsikuriančios Lietuvos kariuomenės ir muitinės pareigūnus. Buvo manoma, kad jie organizavo keletą ginkluotų pasienio ir muitinės postų užpuolimų ir kelis iš tų postų sunaikino. Iš viso jiems buvo inkriminuota penkiolika kaltinimo punktų. Šių išpuolių metu dviem Lietuvos pareigūnams padaryti nesunkūs sveikatos sužalojimai, o sunaikinus kai kuriuos pasienio ir muitinės infrastruktūros objektus, valstybei padaryta apie 2 tūkst. litų žala.“
Man, kaip ir daugeliui Lietuvos žmonių atrodė, kad viskas šioje byloje aišku: nukentėjo valstybės pareigūnai, kas tai padarė ir kodėl irgi niekam nebuvo paslaptis. Atrodo, skelbk apkaltinamąjį nuosprendį kaltininkams.
Bet, nuosprendis buvo ne toks, kokio tikėtasi, todėl tuoj pat sureagavo politikai, kurie apkaltino nuosprendį paskelbusį teismą.
Politikas iki kaulų smegenų V. Landsbergis: „Išgirdus, jog teisėjų kolegija nusprendė išteisinti buvusius sovietų Specialiosios paskirties milicijos būrio (OMON) Vilniuje vadovus, kilo mintis, ar šį sprendimą tikrai priėmė Lietuvos teismas, o ne Tarybų Lietuvos teismas. Pirmiausia pagalvojau, kad tai yra Rusijos teismo sprendimas. Paskui paaiškėjo – laikoma, kad tai yra Lietuvos teismas. Dabar pradedu abejoti, ar tai nėra Tarybų Lietuvos teismas, užsilikęs Lietuvoje, kuris klauso nurodymų iš aukščiau ir toliau. Matau, kaip teisėjas komentuoja tą situaciją ir sprendimą. Man atrodo, kad jis – ne šio pasaulio žmogus. Neva nebuvo ginkluoto konflikto, okupacijos. Tai yra fundamentalūs mūsų valstybės dalykai“ .
Teisininkas, Seimo Nacionalinio saugumo komiteto primininkas A. Paulauskas: „Žinot, seniai negirdėjau tokios nesąmonės, kokią šiandien išgirdau, – kad yra išteisinti V. Razvodovas ir B. Makutynovičius. Žiniasklaidoje parašyta, jog teismas nepripažino, kad tuo metu Lietuva buvo okupuota, kad buvo karinis konfliktas. Tai visiškai prieštarauja mūsų istorijai, mūsų priimtiems teisiniams dokumentams. Akivaizdu, kad tuo metu kariuomenė nebuvo išėjusi, kad mes negalėjome visiškai kontroliuoti savo sienų, kad OMON – specialusis, ypatingos paskirties milicijos būrys – veikė vadovaujamas ir koordinuojamas būtent Sovietų Sąjungos kariuomenės“.
O štai Vilniaus apygardos civilinių bylų teisėjos Onos Gasiulytės nuomonė: „Nežinau, ką pati būčiau dariusi tokioje situacijoje, bet pasirašyti po tokiu nuosprendžiu nebūčiau galėjusi. Pagal Teisėjų etikos kodeksą mes neturime teisės kritikuoti kolegų sprendimų. Aš to ir nedarau, juolab absoliučiai neišmanydama baudžiamosios teisės“.
Šie visi trys asmenys laikosi tarybinių laikų doktrinos: jeigu reikia -vadinasi galima. Aš pilnai sutinku, kad tuos OMON karininkus nubausti tikrai reikia. Bet juos bausti ne dėl to, kad mes to norime, o dėl tų veiksmų, kuriuos galima jiems inkriminuoti ir kuriuos prokuratūra išdėstė kaltinamajame akte.
Nesiimu spręsti, kuri iš minėtų institucijų suklydo. Tai nustatys Apeliacinis teismas. Mane jaudina skirtingi du alternatyvūs požiūriai į teisėjus ir prokurorus. Vieni sako, kad prokuroras ar teisėjas, visų pirma, turi būti pilietis, o tik po to teisininkas. O tai reiškia, kad „jei reikia - vadinasi galima“. Kiti tvirtina, kad prokuroras ar teisėjas, visų pirma, turi būti teisininkas, o tik po to pilietis. O tai reiškia, kad teismas turi priimti sprendimą tik pagal jam pateiktą prokuratūros medžiagą.
Tuo tarpu kitas teisininkas, kandidatas į Lietuvos Generalinius prokurorus, teismo nekaltina, o kaltina prokuratūrą, kuri blogai parengė bylą teismui: „Akivaizdžiai trūksta tiek vidinės, tiek išorinės komunikacijos. Kiek man žinoma, OMON byloje teismas buvo siuntęs aiškius signalus apie netinkamą kvalifikavimą. Man kyla tik klausimas, kur žiūrėjo aukštesnysis prokuroras, jeigu tas prokuroras, kuriam yra siunčiami aiškūs signalai nesupranta arba nenori suprasti, ką darė aukštesnysis prokuroras. Manyčiau, kad tiek generalinis prokuroras, tiek tiesioginis vadovas, gal apygardos prokuroras turėtų susimąstyti apie tolimesnių veiksmų planą“.
Jei laikysimės pirmos alternatyvos, tai suprasime, kodėl nebuvo nubausti Bražuolės tilto sprogdintojai, karininko J. Abromavičiaus žudikai ir pakaunės maištininkai. Juk nubaudus visus juos galėjo kilti didžiulis nepasitenkinimas dešiniųjų stovykloje, kuriai ir buvo priskiriami minėti nusikaltimai. O tai galėjo destabilizuoti Lietuvą. Tuometiniai prokurorai ir teisėjai pasielgė kaip piliečiai, o ne kaip teisininkai.
Reikia pasakyti, kad toks požiūris į teisininkus nėra naujas. Dar tarybiniais laikais visi prokurorai ir teisėjai vadovaudavosi nerašyta taisykle, kad prieš priimant kokį nors sprendimą rezonansinėse bylose reikia žinoti partinių institucijų nuomonę. Ir kad tos nuomonės nepaisyti nevalia, jei nori neprarasti darbo vietos, kartais ir laisvės.
V. Landsbergio ir A. Paulausko komentarai parodo, kad teisingi teismų sprendimai bus tik tada jei jie sutaps su minėtų asmenų nuomone. Jei, neduok Dieve, jie bus ne tokie, tai tie sprendimai bus iškoneveikti, ką mes ir matome dabar. Tada kyla klausimas, kuo gi tie teismai skirtųsi nuo tarybinių teismų, jei teisėjas prieš priimdama sprendimą dar privalėtų žvilgtelėti į žymių politikų veidus?
Jei teismai taip elgtųsi, tai juos drąsiai būtų galima pavadinti tarybiniais teismais. Todėl negaliu sutikti su V. Landsbergio nuomone, kad teisėjo A. Cinino ir kolegų priimtas sprendimas įrodo, kad teismas yra tarybinis.
Sakyčiau priešingai, tai laisvo vakarietiško teismo sprendimas, nes laisvame pasaulyje politikai niekados nevertina teismų sprendimų, o juos vykdo. Todėl teisėjo A. Cinino priimtas sprendimas tik parodė, kad teismas buvo nepriklausomas, o jei buvo padaryta klaida - tai aukštesnieji teismai tam ir yra, kad tokias klaidas ištaisytų.
Reikia pripažinti, jog priimtas sprendimas sukėlė daug interpretacijų užsienio valstybėse, kurios gali pakenkti mūsų tarptautiniam prestižui. Bet aš negaliu sutikti su nuomone, kad vardan tarptautinio prestižo teismas gali nepaisyti įstatymų. Tokie sprendimai dažniausiai būna neilgaamžiai. Tuo jie skiriasi nuo sprendimų, kurie buvo priimti vadovaujantis tik įstatymu.
Tuo tarpu tiek V. Landsbergis tiek A. Paulauskas mano kitaip. Jie ilgisi tokių teismų, kurių sprendimai būtų a priori suderinti su politikos korifėjais. Ir jiems visiškai nesvarbu, kad tokie sprendimai yra nestabilūs.
Antroji alternatyva: prokuroras ir teisėjas, visų pirma, yra teisininkai, o tik po to piliečiai, nepatinka tiems politikams, kurie nepripažįsta Konstitucijoje įtvirtinto valdžių atskyrimo principo ir mano, kad gali savo pareiškimais daryti teismui spaudimą, nors ir žino, kad tokiam politikui gali būti pritaikytas BK 232 straipsnis.
Man susidaro toks įspūdis, kad politikos viršūnėse esančiam politikui pradeda atrodyti, kad jis turi teisinį imunitetą ir gali nepaisyti įstatymų. Laukčiau tos dienos, kad visiems bus parodyta, kad prieš įstatymą yra visi lygūs ir kad BK 232 straipsnis nėra ti BK papuošalu. Tikiuosi sulaukti.
Ir pabaigai klausimas: kodėl ant teisingumo deivės Temidės akių uždėtas nepermatomas raištis?
Atsakau: todėl, kad priimdama sprendimą ji nematytų tų politikų, kurie daro spaudimą teismui.
Tai kas gi iš politikų ilgisi tarybinių teismų? Atsakymą, tikiuosi, jau žinote.