Tuo tarpu pirmasis Nepriklausomos Lietuvos Vidaus reikalų ministras Marijonas Misiukonis sėdi kaltinamųjų suole ir laukia teismo rūstaus verdikto. Bet tegu kalba ne emocijos, o faktai. O jie tokie.
Lietuvos ypatingajame archyve (f. K-1, ap. 58, b. 47478/3), yra dokumentai, kuriuose parašyta, kad A. Kraujelis nužudė net 11 civilių gyventojų.
2007m liepos 26 d. Utenos rajono apylinkės teisme teisėjai J.Skacevičienei apklausiant liudininkus prokuroras Ramūnas Bačiulis paklausė A. Kraujelio sesers Janinos Šyvokienės, kiek žmonių nužudęs Kraujelis. Ši paliudijo kad kiek ji žinanti Kraujelis nužudė apie vienuolika žmonių.
Juozas Ruzgus prašydamas A. Kraujeliui suteikti kario savanorio statusą taip pat pažymi kad A Kraujelis žudęs civilius asmenis tik, jo manymu, mažiau negu vienuolika.
Šiuo metu yra žinoma, kad A Kraujelis yra nužudęs daugiau negu vienuolika civilių asmenų.
Rezonansinis yra partizanų rėmėjų Leokadijos (kuri jos nužudymo metu laukėsi - buvo 9 nėštumo mėn.) ir Prano Gečių nužudymas 1949 m. lapkričio 5 d. jų pačių vaikų akivaizdoje.
Šį nužudymo faktą patvirtino ir Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija rašte Gečių dukrai R.Klimavičienei. Lietuvos Gyventojų Genocido ir Rezistencijos Tyrimo Centras (toliau- LGGRTC) taip pat patvirtino šį nužudymo faktą (2011 m. liepos 25 d. raštas Nr. 10R-12).
Gali kilti klausimas, kad A. Kraujelis žudė ne šiaip nekaltus žmones, bet saugumo agentus ar partizanų išdavikus. Bet paaiškėjo, kad Leokadija ir Pranas Gečiai neišdavinėjo partizanų, jiems 2005 m. birželio 23 d. buvo suteikti laisvės kovų dalyvių teisiniai statusai (LGGRTC 2011 m. liepos 25 d. raštas).
Nėra įrodymų, kad ir kiti iš tų vienuolikos Kraujelio nužudytų asmenų buvo saugumo agentai ar informatoriai. LGGRTC turėjo įvertinti visus šiuos faktus prieš suteikdamas Antanui Kraujeliui kario savanorio teisinį statusą, bet Centras to nedarė (LGGRTC 2011 m. liepos 25 d. raštas ir jo priedai), nevertino iš naujo juos nužudžiusių asmenų statuso, nors, paaiškėjus tokiems faktams, privalėjo tai daryti.
Ką gi sako mūsų įstatymai apie tokį ir panašius atvejus?
Lietuvos Respublikos pasipriešinimo 1940-1990 m. okupacijoms dalyvių teisinio statuso įstatymo 6 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad kario savanorio statusas nepripažįstamas asmenims, kurie, be kita ko, „įvykdė karo nusikaltimus, nusikalto žmoniškumui, įsakė žudyti ar žudė taikius gyventojus arba dalyvavo darant šiuos nusikaltimus“.
Europos Žmogaus Teisių Teismo didžioji kolegija byloje Kononovas prieš Latviją 2010 metais patvirtino, jog „Civilių gyventojų žudymas be teismo yra akivaizdus karo nusikaltimas“.
Atrodo, kad turėtų būti visiems aišku, kad Antanui Kraujeliui kario savanorio statusas suteiktas neteisėtai. Visiems, išskyrus patį LGGRTC.
Šiai dešiniųjų politikų tvirtovei įstatymai neegzistuoja. Jos vadovai nepripažįsta įstatymų viršenybės principo. Aukščiausias jų veiklos principas - tai įsiteikimas dešiniųjų politikams. Centro vadovams nesvarbu ir tai, kad Kario savanorio statuso suteikimas asmenims, žudžiusiems civilius, dalyvavusius vykdant karo nusikaltimus, devalvuoja šį statusą ir neleistinai pažemina visą partizaninį karą.
O toliau kaip kokiame nors vesterne. LGGRTC rekomendavus, 1998 m. gegužės19d. dekretu Nr. 72, Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus Antaną Kraujelį apdovanojo Vyčio Kryžiaus Ordino Komandoro kryžiumi. 1998 m. birželio mėn. Krašto apsaugos ministras Č. Stankevičius suteikė vyresniojo leitenanto laipsnį.
O M. Misiukonis, kuris buvo tarp tų pareigūnų, kurie turėjo užduotį atlikti kratą tuose namuose kur A. Kraujelis slėpėsi (tada Kraujelis ir nusišovė), dabar kaltinamųjų suole laukia teismo verdikto „už tautos genocidą“. Jeigu bandymas žmogžudį izoliuoti nuo visuomenės vadintinas genocidu, tai būkime tikslūs. Tai ne tautos, o nusikaltėlių genocidas.
Romėnai sakydavo: ex iniuria jus non oritur (iš neteisės teisė neatsiranda). Gal Romos imperijoje ir neatsirasdavo, nes ten nebuvo dešiniųjų politikų. Gal kitose ES valstybėse ir neatsiranda, nors ten apstu dešiniųjų. Bet ne Lietuvoje, kurioje dešinieji politikai vadovaujasi dar neužmirštu tarybiniu teiginiu: jei reikia –vadinasi galima. Jei reikia iš nusikaltėlio padaryti didvyrį-prašome, jokių problemų.