Dabartinė Lietuvos aukštojo mokslo padėtis netenkina nei pačių aukštųjų mokyklų, nei valstybės intereso.
Akivaizdu, kad Lietuvos aukštajame moksle susidariusi padėtis reikalauja ryžtingų sprendimų. Juos siūlo Seimui pateiktas naujas Mokslo ir studijų įstatymas. Kolegoms politikams ir visuomenei noriu priminti pagrindines priežastis, kodėl šį įstatymą reikia priimti.
1. Kad į aukštąsias mokyklas ateitų gebantys studijuoti
Mažėjant abiturientų skaičiui įstoti į aukštąsias mokyklas kasmet vis lengviau. Priimami vis prasčiau studijoms pasiruošę stojantieji. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (MOSTA) surinkti duomenys rodo beveik dvigubą atotrūkį tarp balų, kokius turintieji įstoja į valstybės finansuojamas ir į nefinansuojamas studijų vietas. Į mokamas studijas įstoja ir labai mažus konkursinius balus surinkę abiturientai. Viename universitete į valstybės finansuojamas vietas šiemet priimti pirmakursiai su mažiausiu 4,96 balu, tuo tarpu į valstybės nefinansuojamas – su 0,34. Ar gali vienoje auditorijoje kokybiškai studijuoti tokio skirtingo pasirengimo studentai: gerus įvertinimus gavusieji ir į tas pačias studijas, tik į mokamas vietas, priimti tie, kurie vos vos išlaikė mokyklinį brandos egzaminą?..
Pasibaigus bendrajam priėmimui aukštosios mokyklos dar 25–30 proc. studentų priima į mokamas studijas. Apie šitaip įstojusiųjų konkursinius balus informacijos aukštosios mokyklos iš viso neskelbia.
Naujas Mokslo ir studijų įstatymas įtvirtintų priėmimo balų kartelę. Ji būtų privaloma visiems stojantiesiems – tiek į valstybės finansuojamas, tiek į mokamas studijų vietas visose aukštosiose mokyklose. Tai sudarys prielaidas užtikrinti tinkamai pasirengusių studijuoti pirmakursių priėmimą.
2. Kad specialistai būtų rengiami pagal valstybės ir darbo rinkos poreikius
Šiuo metu aukštosios mokyklos siūlo daug smulkių ir nepaklausių studijų programų, tos pačios studijų programos dubliuojamos keliose aukštosiose mokyklose. Daugėja programų, į kurias priimama tik po keletą studentų, – šiemet net ketvirtadalis visų programų sulaukė iki 10 studentų. Mokyti po kelis studentus kurse – daugiau negu prabangu. Šitaip barstydami savo mokslinį potencialą neparengsime nei gerų specialistų, nei sukursime konkurencingą mokslą.
Mokslo ir studijų įstatyme numatoma geriau realizuoti valstybės užsakymo principą. Valstybės finansuojamas studijų vietas siūloma planuoti smulkiau – ne tik pagal studijų sritis ir krypčių grupes, bet ir pagal atskiras kryptis, o menų studijose – ir pagal programas. Tai leistų efektyviau paskirstyti biudžeto finansavimą valstybei reikalingoms specialybėms ir sukurtų prielaidas išgryninti atskirų aukštųjų mokyklų profilius.
Taip pat būtų nustatomas minimalus studijų vietų skaičius vienoje programoje.
Siūloma pereiti prie studijų krypties (ne atskirų programų, o visų toje kryptyje vykdomų programų) vertinimo ir akreditavimo ir nustatyti tokius principus, kad būtų neracionalu ir per brangu turėti labai daug smulkių studijų programų. Taigi aukštosioms mokykloms atsirastų daugiau paskatų bendradarbiauti, sudaryti konsorciumus, siūlyti jungtines programas. Apie ketinimus kurti humanitarinių-socialinių mokslų konsorciumą neseniai paskelbė keturi universitetai: Vytauto Didžiojo, Lietuvos edukologijos, Šiaulių ir Klaipėdos. Sveikinu ir palaikau šią iniciatyvą.
3. Kad studijos teiktų gyvenime panaudojamas žinias, o ne tik diplomą
Aukštosios mokyklos siūlo patraukliai skambančias studijų programas, kad pritrauktų kuo daugiau studentų. Abiturientai stoja į aukštąsias mokyklas, kad tik įstotų, nes „taip daro visi“, o jas baigę dirba aukštojo išsilavinimo nereikalaujančius darbus arba stoja į profesines mokyklas, kad įgytų rinkoje paklausią kvalifikaciją.
MOSTA duomenimis, vidutiniškai tik penktadalis universitetų teisės studijų krypties absolventų pasirenka teisininko profesiją, o 43 proc. teisės absolventų dirba žemesnio nei aukštojo išsilavinimo lygmens reikalaujantį darbą...
Atsižvelgiant į darbo rinkos pokyčius ir siekiant geresnio absolventų įsidarbinimo, aukštosioms mokykloms naujajame Mokslo ir studijų įstatyme nustatoma prievolė informuoti studentus apie karjeros galimybes.
4. Kad būtų užtikrinta studijų kokybė, o valstybės lėšos naudojamos efektyviai
Esminė įstatymo naujovė – valstybės sutartys su aukštosiomis mokyklomis. Jose bus apibrėžta, kokių sričių specialistus rengia konkreti aukštoji mokykla, kokios jos veiklos kryptys, kokie studentų priėmimo reikalavimai.
Numatyta, kad atsižvelgiant į sutarčių vykdymo rezultatus valstybinei aukštajai mokyklai galės būti skiriama iki 5 procentų papildomų lėšų nuo jai paskirtų valstybės biudžeto asignavimų. Papildomo finansavimo skyrimas paskatins mokyklas aktyviau siekti sutartų tikslų, o svarbiausia, kad užsibrėžti siekiai atspindės ir valstybės poreikius.
5. Kad Lietuva taptų aukštųjų technologijų šalimi
Globaliame pasaulyje didžiausią pridėtinę vertę ekonomikai neša aukštųjų technologijų verslas. Šiuo metu mūsų aukštosios mokyklos ir verslas bendradarbiauja nepakankamai.
Mokslo ir studijų įstatyme numatytos sutartys skatins išgryninti perspektyviausias aukštųjų mokyklų mokslinės veiklos kryptis ir į jas koncentruotis.
Naujausios pasaulinės aukštojo mokslo plėtros tendencijos siekia į doktorantūros procesą tiesiogiai įtraukti žinioms imlų verslą. Todėl naujame įstatyme numatoma galimybė mokslo ir studijų institucijoms doktorantūrą vykdyti kartu su verslo partneriais. Taip bus skatinamas bendradarbiavimas, o verslas kartu su universitetais galės atlikti rinkoje pritaikomus aukštos kokybės mokslinius tyrimus.
Šių metų priėmimo skaičiai dar kartą parodė, kad negalime aukštojo mokslo palikti savieigai. Privalome užtikrinti kokybišką specialistų rengimą – to reikia šalies ūkiui, verslui, valstybei.
Švietimo ir mokslo ministerija savo darbą padarė – Mokslo ir studijų įstatymas yra pateiktas Seimui. Viliuosi, kad jo priėmimas taps Seimo rudens sesijos prioritetu.