Priešingu atveju, politikai natūraliai pradeda skleisti nemalonų kvapą. (Beje, gal tai viena iš priežasčių, kodėl nemaža dalis politikų su žmonėmis bendrauja tik iš kvapą sulaikančio televizoriaus ekrano?)
Esminis dalykas – politikas turi gerbti savo profesiją. Purvas nėra prigimtinė politikos savybė. Ne politika sutepa politikus, bet jie patys, kai būna nesąžiningi ir klastingi. Nuo pat Antikos laikų politika buvo garbingiausia profesija: žmonių atstovai prisiimdavo sunkią atstovavimo kitiems naštą. Deja, šiandien politikai lengvai virsta klounais ir žurnalistų, pramogų verslo atstovų marionetėmis. Sunku gerbti tokį politiką, kuris pats savęs negerbia ir dalyvauja abejotinose pramoginėse laidose, kur yra žeminamas, pajuokiamas. Sykiu esame pajuokiami, žeminami ir mes, kuriems jis atstovauja.
Matome, kad dažnas politikas, įsitikinęs, kad svarbiausia „vaidentis“ televizoriaus ekrane, sutinka būti žeminamas, atlikti klouno vaidmenį, veržiasi kalbėti apie tai, ko visai neišmano. Kai politikas pats savęs negerbia, visada atsiranda tokių, kurie jam duos „zadaniją“, ar laikys už „trumpo pavadėlio“.
Politikas privalo gerbti savo kolegas. Net ir tuos, kurių nuostatoms nepritaria. Politika negali būti suvokiama kaip karo laukas ar sporto varžybos. Politikai turi varžytis idėjomis, kaip įgyvendinti tą patį tikslą – tobulinti valstybės valdymą. Kai į oponentą pradedama žvelgti kaip į priešą, politika virsta gaidžių peštynėmis. Bėda ta, kad dėl šių peštynių nukenčia ne tik jų dalyviai, bet ir mes visi. Nenuostabu, kad dauguma žmonių Lietuvoje yra įsitikinę, kad Seime gimsta ne įstatymai, bet intrigos.
Jau šv. Tomas Akvinietis teigė, kad politikoje tenka priimti ne tobulus, bet toje padėtyje geriausius įmanomus sprendimus. Sugebėjimas atsitraukti dėl smulkmenų ir išlikti tvirtam pamatiniuose dalykuose – išmintingo politiko bruožas. Politikas privalo įsiklausyti į kitus, stengtis ieškoti kompromisų, tačiau kartu nepainioti, kas yra tikslas, o kas – tik priemonės.
Politinės pareigybės negali būti politiko tikslas. Tai tėra priemonės, padedančios siekti kitų tikslų. Tikroji pergalė politikoje – žengti dar vieną žingsnį bendrojo gėrio kelyje, o ne padidinti savo politinę įtaką ar susilpninti konkurentus. Tik tas žmogus, kuris turi drąsos, stiprybės spręsti skaudžiausias žmonių problemas, vaikytis tiesos, o ne reitingų, gali būti vadinamas politiku. Nepainiokime su jo karikatūra – „politikieriumi“.
Taigi viskas gana paprasta. Jei norime, kad politikoje prasidėtų pokyčiai ir žodis „politikas“ nustotų būti keiksmažodis, kiekvienas politikas privalo pradėti laikytis bent keturių politinės higienos taisyklių.
Gerbk save ir savo profesiją, nedalyvauk ten, kur tyčiojamasi, kur tiesos paieškos pakeičiamos emocijų dirginimu.
Gerbk kitus ir nesidrabstyk purvais. Sunkiame politikos orumo atkūrimo darbe kažkas privalo žengti pirmą žingsnį. Nebijok, net jei tai bus bandoma vaizduoti kaip silpnumą. Tik iš tokio „silpnumo“ (tiksliau, romumo) gali suvešėti tikroji politikos stiprybė.
Tiesk tiltus ir ardyk barikadas politiniame gyvenime. Įsiklausyk ir ieškok sutarimo, tačiau kartu išlik tvirtas ir nepajudinamas pamatiniuose dalykuose. Nekovok prieš kitus, bet grumkis už tai, kas yra teisinga.
Tikslas niekada nepateisina priemonių. Trumpalaikė svaigi politinė sėkmė, jei ji pasiekta nederamomis priemonėmis, ilgainiui neišvengiamai virs skaudžia katastrofa. Politika nėra kova dėl postų. Pastarieji tėra atsakomybės našta, kurią prisiimi, idant kurtum bendrąjį gėrį.
Pernelyg paprasta ar utopiška? Deja, iki šiol bandėme elgtis kitaip – rezultatas apgailėtinas.