Didžioji dalis partijos narių, tarp kurių ilgą laiką buvau ir aš, sunkiai pajėgia pasirinkti tarp Irenos Degutienės ir Gabrieliaus Landsbergio.
TS - LKD neturi vieno aiškaus lyderio ir tai rodo partijos stiprybę. Daug prasmingiau rinktis tarp kelių politinių žvaigždžių nei tarp dviejų problemų. Tuo mūsų partija skiriasi nuo Šiaulių miesto savivaldybės, kurios antro turo debatai ne tik paskatino analitikus galvoti, kad mieste politika mirė, bet ir dažną Lietuvos jaunuolį peržiūrėti debatų "klipuką" ir greta palikti tragikomišką komentarą apie miesto padėtį. Visgi geri kandidatai nebūtinai reiškia gerą polemiką. Taip ir nutiko TS-LKD. Dalis partijoje išsakomų argumentų šiek tiek prašauna pro šalį.
Partija atsinaujins bet kuriuo atveju
Būdamas aktyvus TS -LKD narys pastebiu, kad didžioji dalis bendrapartiečių diskutuoja apie partijos poreikį atsinaujinti. Dar daugiau - apie tai kalba ir didelė dalis politika besidominčių Lietuvos šviesuolių, bet, mano nuomone, ne tai turėtų būti partijos esminė diskusijų tema.
Ilgametis partijos pirmininkas Andrius Kubilius atsisakė kandidatuoti ir savo paramą išreiškė Gabrieliui Landsbergiui. Tai reiškia, kad gerbiamasis Andrius Kubilius nebegros pirmuoju smuiku, bet, žinoma, norėtųsi konkretesnės informacijos, kokia bus šio patyrusio ir Lietuvai daug gera padariusio politiko rolė partijoje.
Vis dėlto labiau ausylas partijos narys gali išgirsti skyriuose besišnabždant, kad Gabrielius bus tik Andriaus Kubiliaus marionetė, bet aš tuo esu linkęs abejoti. Jaunojo politiko ambicijoms didelę įtaką padarė sėkmingi Europos parlamento rinkimai ir dar sėkmingesnis vadovavimas rengiant Europos Sąjungos - Rusijos tarpusavio santykių raportą. Gabrielius yra ambicingas žmogus, jis gali atsižvelgti į patarimus, bet tikrai nenorės būti marionetė, o jei ir bus veikiamas, tai pirmenybę skirčiau Vytautui Landsbergiui, kuris nė kiek nenusileidžia savo politine patirtimi buvusiam partijos pirmininkui, o ir giminystės ryšys jį daro artimesnį Gabrieliui.
Tuo atveju, jei rinkimus laimės Irena Degutienė, partijoje neabejotinai regėsime svarbių pokyčių. Tai lems tiek už buvusį lyderį krikščioniškoms vertybėms daugiau dėmesio skiriančios politikės asmenybė, tiek ir jos gretose garbingai besikaunanti įvairaus amžiaus profesionalų komanda. Todėl manau, kad ne atsinaujinimas, kurio sulauksime vienokia ar kitokia forma turėtų tapti partijos diskusijų kertine ašimi. Jis įvyks neabejotinai.
Amžius neturėtų būti pasirinkimo prioritetas
Abi polemizuojančios pusės vienokia ar kitokia išraiška linksta griebtis amžiaus argumento. Vieni parodo tai kaip jaunatvišką energiją ir patrauklumą jaunam rinkėjui, o kiti kaip patirtį. Tai svarbu, bet forma, kuria šie argumentai yra pateikiami partijoje, dažnai panašėja į grožio konkursą, o toks požiūris neturėtų būti vienos labiausiai išsilavinusių Lietuvos partijų mąstymo dalis. Net ir atsižvelgiant į faktą, kad esama rinkėjų, kuriems politinė programa rūpi menkiau nei viliojanti kandidato šypsena. Tai nėra nei solidu, nei konservatoriška. Iki skausmo visiems partijos nariams pažįstamos Edmundo Burke'o mintys, kad visuomenė yra sudaryta iš buvusių kartų, esamų ir ateinančių, liudija poreikį nesigriebti pigios diskriminacijos amžiaus klausimu.
Partijos ideologinio tapatumo paieškos
Nors partijos tapatybė ir ideologija neabejotinai reikšminga diskusijų tema, tačiau man atrodo, kad esame pernelyg kaltinami, kad virstame liberalais. Žinoma, tokių kaltinamų šaknys glūdi mūsų pačių teiginiuose, kad esame koalicijos partneriai.
Taip, mes tokie ir esame, tačiau kada TS - LKD atsisakė tradicinės šeimos koncepcijos ar pastangų pasipriešinti Rusijos imperializmui? Niekada. Tad nereikia partnerystės koalicijoje painioti su tapatybės išsižadėjimu. Tai buvo ir tebėra svarbi partijos raidos kryptis. Dar daugiau - tokie liberalų žingsniai kaip Šaulių sąjungos rėmimas yra ne kas kita kaip TS - LKD kopijavimas. Net jei tūlas liberalas to nenori pripažinti. Būtent todėl Gabrieliaus Landsbergio mintys, kad iš liberalų neturime paimti nieko daugiau nei šypseną, pataiko tiesiai į dešimtuką.
Irenos ir Gabrieliaus duetas parblokš oponentus
Taigi diskusijose tikrai prašauname pro šalį, bet visgi noriu atskleisti, kodėl pasirinkau Gabrielių Landsbergį. Viena vertus, mane patraukė jo rinkiminė programa, kurioje daug dėmesio skiriama kovai su savižudybėmis, noras sukurti Sąjūdį 2.0 bei atvira kritika klaidoms, kurias padarėme kaip partija. Kita vertus, mano įsitikinimu, mums dabar svarbiausia surasti labiausiai mus vienijantį lyderį.
Šiek tiek hiperbolizuosiu, bet kai renkamės tarp Irenos Degutienės ir Gabrielius Landsbergio, turime pasirinkti tarp Margaret Thatcher ir Ronaldo Reigano jaunystėje. Irena Degutienė yra tvirta geležinė ledi. Gabrielius savo šypsena ir charizma labiau primena Ronaldą Reiganą jaunystėje.
Vis dėlto stipriausias ir labiausiai naudingas partijai yra šių lyderių visokeriopas bendradarbiavimas. TS -LKD nėra ir neturi būti vieno lyderio partija. Jei abu politikai gerai susižais, galime tikėtis sugrįžti į valdžią iki naujos ekonominės krizės. Nors kartą ir mes turėtume progą valdyti nekriziniu laikotarpiu. Tikra egzotika. Bet tai pasieksime tik susivienydami.
Mūsų partijos gretose yra daug perspektyvių politikų ir mums reikia tokio lyderio, kuris gebės juos visus sutelkti 2016 m. Seimo rinkimams. Esu tikras, kad šioje vietoje vakarietiška Gabrieliaus Landsbergio politinė patirtis ir gebėjimas ieškoti vienijančių tikslų paskatins jį atsigręžti į partijos kolegas ir išklausyti jų pasiūlymus. Todėl pasirinkau Gabrielių. Todėl kviečiu visus ieškoti labiausiai mus vienijančio lyderio.