Lietuvoje gana gerai yra išvystytas tiek sausumos, tiek krovinių transportavimo jūra verslas. Čia dirba nemažai patyrusių mūsų šalies verslininkų ir specialistų, kurie gerai išmano vežėjų ir logistikos apskritai reikalus bei sėkmingai vysto šį sudėtingą verslą.
Tačiau, bendraujant su Klaipėdos jūrų uosto direkcijos bei uoste dirbančių įmonių vadovais, pastebimas jų susirūpinimas dėl to, jog trūksta bendros Lietuvos transporto politikos vizijos, kuri surištų atskirus transporto sektorius į vieną tvirtą visumą, pajėgią praturtinti valstybės ekonomiką.
Belieka apgailestauti, kad užsitęsė aiškinimaisi ir konfliktai Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos „Linava“ viduje, kurie neduoda naudos nei šalies vežėjams, nei pačiai „Linavai“ bei kurie neprideda mums ir tarptautinio prestižo.
Susitikimuose su verslininkais pasigirsta netgi pageidavimų, kad į vežėjų reikalus ir jų veiklos koordinavimą aktyviau galėtų įsitraukti ir Vyriausybė, išskiriant aiškius Lietuvos transporto verslo ir vežėjų prioritetus. Vienas transporto sektorius ne tik turi netrukdyti kitam ar vien tik tarpusavy konkuruoti, bet privalo vienas kitą papildyti bei padėti vystytis visam šalies transporto ūkiui: sausumos, oro ir jūrų.
Prie Lietuvos transporto verslo plėtros turėtų žymiai prisidėti ir europinio geležinkelio „Rail Baltica 2“ projektas. Teigiamai vertinu tai, kad neseniai trijų Baltijos valstybių pasirašyto susitarimo politinėje deklaracijoje įtvirtinta nuostata, kad Vilnius yra „Rail Baltica 2“ projekto dalis, ir šią atkarpą siekiama finansuoti iš europinių lėšų.
Man sunku suvokti, kodėl apskritai iš pradžių buvo pasirašyta sutartis dėl „Rail Baltica 2“, leidžianti aplenkti Vilnių. Juk projektas numato apjungti ir kitas sostines: Taliną, Rygą, Berlyną, Varšuvą, net Helsinkį...
Matyt, paskutiniame etape mūsų politikų dėmesys buvo nukreiptas į tai, kaip „Rail Baltica 2“ geležinkelį pakreipti ne per Šiaulius ar Radviliškį (kaip buvo siūloma ankstesniuose projektuose), o per Panevėžį, pamirštant ir mūsų sostinę Vilnių. Turbūt tokį apsisprendimą nulėmė ne racionalūs ekonominiai paskaičiavimai, o politiniai motyvai.
Tada buvo pasamdyta privati projektavimo įmonė, kuri atliko, švelniai tariant, keistus paskaičiavimus, kad per Panevėžį neva arčiau ir greičiau ir daugiau keleivių perveš. Sunku įsivaizduoti, kaip važiuojant iš Kauno per Panevėžį gali būti keliasdešimt kartų daugiau keleivių nei važiuojant per Radviliškį ar Šiaulius, kur yra geriausiai Lietuvoje išvystyti geležinkelių mazgai. Be to, daugumos keleivių iš visos Lietuvos tikslas – pasiekti Vilnių, apie kurį šiame projekte tada buvo tiesiog pamiršta...
Esu įsitikinęs, kad jei tik „Rail Baltica 2“ vėžė eitų seniau numatytu maršrutu, ir keleivių, ir krovinių būtų pervežama daug daugiau, nes Radviliškis ir Šiauliai turi puikų susisiekimą geležinkeliu su Klaipėda, Mažeikiais, Telšiais, t.y., visu Žemaitijos regionu ir Klaipėdos kraštu.
Neseniai pasigirdo balsų iš „Rail Baltica 2“ administracijos vadovo, kad krovininis transportas galėtų būti nukreiptas per Šiaulius. Ar tai reiškia, kad planuojama dar viena europinė „Rail Baltica 2“ vėžė? Kiek žinau, nauja pasirašyta politinė deklaracija tarp trijų Baltijos valstybių leidžia koreguoti vėžę šalies teritorijoje...
Visi džiaugiamės, kad „Rail Baltica 2“ yra didžiulė Europos Sąjungos investicija. Tai tiesa, tačiau kažkodėl užmirštama, kad Lietuva taip pat turi prisidėti milžiniškomis lėšomis, o tai negalės neatsiliepti plėtojant kitas šalies ūkio sritis. Todėl jei šis projektas bus tikrai vystomas, manau, reikia labai gerai viską paskaičiuoti ir pasverti. Reikia įvertinti ir išlaidas šio geležinkelio priežiūrai, kurios guls ant visų mūsų šalies piliečių pečių.
Dabartinis mūsų rūpestis turi būti ir kitų transporto šakų stiprinimas, o ypač Klaipėdos jūrų uosto plėtra bei atnaujinimas. Klaipėdos uosto generalinė direkcija bei uoste veikiančių ar su juo susijusių įmonių vadovai siunčia neramius signalus Ukrainos-Rusijos konflikto kontekste dėl nelabai džiuginančių krovinių mažėjimo per uostą tendencijų, dėl kritusio rublio kurso poveikio, dėl Rusijos veterinarijos tarnybų veiksmų. Dėl to piktybiškai blokuojami mėsos produktų kroviniai Klaipėdos uoste, kurio šaldytuvuose jau ne vieną mėnesį stovi iškrauta produkcija, o krovininiai laivai dirbtinai nukreipiami per Rusijos, Suomijos ir kitus uostus.
Lietuvos verslininkai labai atsargiai užsimena, kad jie tikrai nepolitikuoja, o nori vystyti prekybinius santykius su Rytų kaimynėmis, ir nieko daugiau. Jie nelabai tikisi pagalbos iš politikų, tačiau prašo, sprendžiant politinius klausimus, priimant įvairias rezoliucijas ir pan., pasverti savo veiksmus, kad šie tikrai prisidėtų prie mūsų valstybės ir jos ekonomikos stiprinimo.
Kartais reikia labiau pasverti savo žodžius ir politikams, ir verslininkams, pasisakant aštriais, aktualiais klausimais viešoje erdvėje, mažiau daryti šou ar siekti pigaus populiarumo mūsų valstybės gerovės sąskaita.
Nemanau, kad tos šalys, kaip Estija, ypač Suomija, kurios protingai padeda savo verslui ir nespekuliuoja tuščiais vieni kitų kaltinimais, mažiau myli savo Tėvynę nei mes – Lietuvą.
Todėl kviečiu Lietuvos politikus ir verslininkus būti vieningais, strategiškai mąstančiais, vieniems kitus palaikyti, pasitarti tarpusavy, nesimėtyti nepagrįstais kaltinimais ir nebūtais dalykais, nešmeižti vieniems kitų, o dirbti kantriai ir susikaupus ranka rankon „vardan tos Lietuvos“.