Tai — tik masalas naivesniems rinkėjams tuo metu, kai pasaulis kinta iš esmės, ir veriasi nauja grėsminga tikrovė, formuojama kelių persipynusių ir, blogiausia, vienas kitą stiprinančių tendencijų.
Jeigu nepaneigiama akivaizdi tiesa, jog Lietuva yra maža ir atvira ekonomika, tai bet kokia bet kurios atsakingos partijos ar mąstančio kandidato politinė platforma privalo prasidėti nuo bendrų pasaulio politikos ir ekonomikos iššūkių, kurie neišvengiamai palies ir Lietuvą, apžvalgos. Tik tokiame kontekste apskritai sąžininga ką nors kalbėti, juolab žadėti.
Jau pateiktų didžiųjų partijų programos sukonstruotos remiantis prielaida, kad pasaulis įšalęs kažkokiu neapibrėžtu metu iki 2008 metų, ir tikrai neįmanoma pajusti, jog lauke grėsmingi ir vis mažiau prognozuojami 2016-ieji. Kalbama ir rašoma taip, tarsi Lietuva yra labai didelė uždara rinka, vykdanti nepriklausomą pinigų politiką ir nėra susaistyta jokių įsipareigojimų. Dar liūdniau, net nebandoma analizuoti, kokios realios grėsmės jau artimiausiu metu gali ištikti mūsų šalį.
Politika, kuri apsiriboja prieštaringų minčių kratiniu (liberalų sąjūdis), optimistine (ar tikrai tik optimistine?) prielaida, jog kitus penkerius metus Lietuvos ekonomika dievai žino kokiu būdu augs vidutiniškai po 8 proc. per metus (tik tokiu atveju realus Tėvynės Sąjungos pažadas dėl numatomo vidutinio atlygio augimo) ar tiesiog kaip įpratusi pernelyg nesivargindama į vieną vietą sujungia biurokratų technokratinius planus (Socialdemokratai), paskendusi praeityje, nors kalba apie ateitį.
Taigi deklaruoju ir sakau: grįžkime į dabartį ir kalbėkime apie ateitį. Kalbėkime apie tą ateitį, kuri visada nepažini, bet kurios daigus mąstydami galime užčiuopti.
Trys geopolitinės tendencijos, kurios keičia pasaulio veidą
Pirma. Ekonominė ir politinė pasaulio turtingųjų šalių padėtis šiuo metu itin primena XX am. ketvirtojo dešimtmečio pabaigą ir aštuntojo dešimtmečio vidurį. Ir vienu, ir kitu atveju iš esmės pasikeitė stipriųjų pasaulio valstybių ekonominis-socialinis modelis.
Antrojo pasaulinio karo išvakarėse pradėjo formuotis slinktis gerovės valstybės link, ir galutinai ji įsivyravo jau karui pasibaigus, penktojo dešimtmečio pabaigoje.
Po trisdešimties metų reikalai pasisuko priešinga kryptimi ir palaipsniui įsigalėjo savotiška monetarinio ekonomikos reguliavimo atmaina — vadinamasis tetčerizmas Britanijoje bei reigonomika JAV.
Paskutiniaisiais devintojo dešimtmečio metais šios atskaitos sistemos, akcentavusios privačią verslininkystę, masinį akcijų valdytojų plitimą bei privatizavimą ir mažą viešąjį sektorių, transformavosi į agresyvų verslo pasaulio vertybių primetimą visai visuomenei — neoliberalizmą.
Pastaroji ideologija, akcentuojanti išskirtinį turtingųjų žmonių, kaip visokeriopo gėrio pasauliui nešėjų vaidmenį (vadinamoji „turto slinkties žemyn“ koncepcija), po Vašingtono konsensuso vėliava buvo paskleista pasaulyje ir galiausiai virto nevaldoma globalizacijos procesų priedanga. Lietuva į suverenių pasaulio tautų katilą įsiliejo kaip tik tuo metu, kai toks ekonomikos suvokimas vyravo, tad neišvengiamai buvo pasmerkta ir jo sėkmėms, ir jo nesėkmėms.
Didžiausia ir giliausia nematoma grėsmė, kurią pagimdė neoliberalizmas, buvo auganti pajamų ir turtinė nelygybė, Lietuvoje pasiekusi kritinę ribą, ką dabar pripažįsta net tos tarptautinės organizacijos, visų pirma, TVF, kurios pačios Lietuvoje itin agresyviai protegavo neoliberalias politikos priemones .
Po 2008-2010 metų pasaulinės recesijos neoliberalizmo šarvai ėmė skilinėti, o pasaulis, atsisakydamas minties, kad elito sėkmė yra visos visuomenės laimėjimų garantas, akivaizdžiai atmetinėti „vienatinės teisingos“ neoliberalios ekonomikos sampratą. Tai rodo ir Brexitas, savotiškai pakartojantis M. Thatcher didįjį posūkį kitokios ekonomikos ir kitokios visuomenės sandaros link, ir stiprus antielitinis 2016 metų JAV prezidento rinkimų debatų fonas.
Lietuva kol kas šiame procese dalyvauja labai vangiai, o pateikiamos vadinamųjų parlamentinių partijų programos rodo, kad intelektualinis jų fonas radikaliai pasenęs: vis dar akcentuojami akivaizdžiai užsiveriančios globalizacijos pažadai, manant, kad pasaulis ir toliau išliks labai atviras, o verslas noriai keliaus iš vienos šalies į kitą, atveždamas investicijas ir naujas darbo vietas.
Programose siūlomos priemonės (dar liberalesnė darbo rinka, mažinami mokesčiai verslui, įvairios mokestinės lengvatos investuotojams ir panašiai) žada tik dar didesnę nelygybę bei atskirties ir skurdo plėtotę.
Antra. Kintantis ekonomikos ir mąstymo pavidalai pagimdo naują socialinę tikrovę, kur vis didesnis dėmesys teks nacionalinei valstybei. Globalizacijos mastas, sparta ir vidiniai prieštaravimai pasiekė kritinę ribą, tad artimiausiu metu neišvengiamas šių procesų silpnėjimas. Lietuvai tai reiškia būtinybę atsakyti į kai kuriuos itin svarbius klausimus.
Koks politinis-ekonominis ES modelis — laisvų tautų konfederacija ar stipraus centro vieninga erdvė, Lietuvai naudingesnis? Kaip turėtų savo ateitį prognozuoti Lietuva, jeigu Europos Sąjunga subyrėtų? Kuris — anglosaksiškas, Vokietijos ar Skandinavijos — modelis tokiu atveju Lietuvai būtų priimtiniausias? Kaip turėtų elgtis ir kokius žingsnius numatyti Lietuva, jeigu netikėtai prasidėtų euro vaidmens nykimas ir šalių grįžimas prie jų nacionalinių valiutų?
Trečia. Akivaizdus pasaulinio politinio klimato šaltėjimas ir terorizmas (tiek socialinis, tiek religinis) gimdo dar vieną politinės ir ekonominės įtampos židinį. Lietuva, net būdama procesų periferijoje, ateityje tikrai neišvengs jų padarinių, net jeigu sėkmės atveju tai bus tik netiesioginės finansinės pasekmes.
Esminiai iššūkiai ir galimi jų sprendimų keliai
Neturiu galimybės aptarti daugybės detalių, kurios gali keistis priklausomai nuo to, kur link pasisuks pasaulis, o kartu su juo ir Lietuva, tačiau kandidatuodama Seimo rinkimuose patvirtinu, kad:
1. Pasisakau už Lietuvą ES rėmuose ir, manau, kad bendra laisvų Europos valstybių sąjunga yra mūsų tautos išlikimo garantas tuo atveju, jeigu politiniai konfliktai įgautų atvirų karinių susidūrimų formą. Deja, esama geopolitinė situacija neleidžia atmesti net paties blogiausio ateities scenarijaus ir itin nepageidautino ES byrėjimo. Į kokią sąjunga Lietuvai tokiu atveju jungtis, jei apskritai jungtis? Kokie tokiu atveju formuotųsi tikėtinai aljansai? Taigi, būtina kuo skubiau pradėti viešas politines diskusijas apie Lietuvos ateitį, jeigu prasidėtų itin nepageidautini Europos Sąjungos ir eurozonos skilimo procesai. Mūšiui reikia ruoštis ne tada, kai jis jau vyksta.
Asmeniškai, manyčiau, kad strategiškai, ekonomiškai ir, svarbiausia, kultūriškai Lietuvai logiškiau būtų sietis su Vokietija ir jos socialinės rinkos ekonomikos modeliu, o ne remtis gerokai liberalesne anglosaksiška ekonomikos ar liberalesne kultūrine skandinaviška tradicija. Toks vertybinis ir socialinis ekonominis posūkis, tikiu, ateityje leistų kurti gerokai labiau subalansuotą, stabilesnę ir visus šalies žmones į gerovės lauką nuosekliau įtraukiančią Lietuvą.
2. Nuolatinė Rusijos agresijos korta užgožia tai, kad geopolitiniai procesai gerokai sudėtingesni ir jų mastas bei gylis platesnis. Labai primityvi propagandinė kovos su Rusija forma visuomenėje, priešingai nei tikimasi, tik slopina realaus pavojaus suvokimą. Kovos priemonės turi būti keičiamos iš esmės, nes kol kas Lietuvos saugumas remiasi tik rytinio kaimyno užkardymu, nors potencialios grėsmės gerokai sudėtingesnės.
Iš tikro Lietuvos ateičiai dabar rimtą įtaką daro ne vien tiesioginė ar netiesioginė Rusijos grėsmė, o daugelis kitų vidinių ir išorinių veiksnių.
Rimčiausios socialinės ekonominės įtampos artimiausiu metu bus susijusios su klausimu, koks ekonominio atvirumo laipsnis vis dar priimtinas Lietuvos visuomenei. Didinant valstybės saugumą ir atveriant jai platesnę perspektyvą, būtina įveikti esamą Lietuvos socialinį ekonominį modelį, paremtą itin pigios darbo jėgos kuriamu konkurencingumu.
Aštrėjantis pasaulinis rinkų persidalinimas bei plintantys įtampos židiniai tiek Europos Sąjungoje, tiek kitose rinkose kelia vis didesnę grėsmę Lietuvos eksportui, ilgą laiką laikytam iš esmės vieninteliu galimu šalies plėtros šaltiniu. Tai rimtas iššūkis Lietuvos verslo bendruomenei, kuri vis dar naivokai nenori pripažinti, jog pasaulis keičiasi ir naujų pajamų srautų šaltinių jau artimiausiu metu teks ieškoti šalies viduje, o ne vien tik išorėje.
Lietuvos saugumą pakerta ir augantis neapibrėžtumas, kurį gilina tiek stringantis Europos Sąjungos ekonominis augimas, tiek Brexito inspiruoti investicinės aplinkos pokyčiai, tiek neišspręstos eurozonos finansų sektoriaus problemos.
Padėtį blogina ir galimų sprendimų paiešką slopina protų nutekėjimas ir itin žemos kokybės viešosios diskusijos, kurios neatspindi esamų realijų ir orientuojasi į vakar dienos iššūkius. Taigi privalu kuo skubiau nutraukti vidutinio kalibro žurnalistų ir Ryšių su visuomene agentūrų palaikomą visuomenės politinį diskursą.
Politiką į savo rankas turi perimti politinių partijų lyderiai, o politikų inspiruotas ir jų vedamas politinis dialogas tiek su visuomene, tiek partijų viduje ir tarp partijų kelti naujus ateities klausimus. Politinių lyderių stygius, itin primityvi politinių diskusijų retorika ir minčių badas, ne pirmus metus kamuojantis Lietuvą, šiuo metu pasiekė kritinę ribą.
3. Šiame kontekste turėsime spręsti tiek didžia dalimi globalizacijos nulemtų menkų daugumos šalies žmonių pajamų (konkuruojame pigia darbo jėga) ir Lietuvos regionų ekonomikų griūties problemas, tiek ekonominio nesaugumo aštrėjimo klausimą. Kita vertus, jau nebeišvengiamos ir itin tragiškos demografinės slinkties pasekmės.
Menkos dirbančiųjų pajamos ir didžia dalimi ant samdomų darbuotojų ir smulkaus verslo pečių įvairių mokestinių lengvatų kapitalui pagalba permestas valstybės išlaikymas ateities neturi.
Žmonės, kurie neturi deramų pajamų, nesukurs ir paklausos, taigi ir būsimų pajamų bei pelnų: tai būtina suprasti ir visuomenei, ir ypač senose paradigmose įstrigusiam verslui, ką įrodo, tarkime, jų agresyviai stumiamas vadinamasis liberalios darbo rinkos kodeksas.
Šiose srityse visais atvejais palaikysiu tuos ekonominius sprendimus, kurie bus nukreipti į ekonominės ir turtinės nelygybės mažinimą, ypatingai akcentuodama šalies ekonominio modelio, jos ūkinės formos pokyčių bei jaunų šeimų perspektyvas.
Tikiu, kad turtingesnė Lietuvos ateitis turi sietis ne su į eksportą orientuotos pramonės ir Europos Sąjungos išmokų palaikoma žemės ūkio tolesne plėtra: slinktis link paslaugų ekonomikos privalo būti skatinama visomis valstybei pasiekiamomis priemonėmis, visų pirma deramu ir gerokai solidesniu mokslo finansavimu.
Veiksminga mokslo plėtra reikalauja dar vieno esminio virsmo: Universitetams turi būti grąžintas jų tikrasis vaidmuo visuomenės gyvenime. Universitetas nėra vieta, kur ruošiami esamas rinkas aptarnaujantys darbuotojai; universitetas — tai vieta, kur kuriamos ir konstruojamos absoliučiai naujos ateities rinkos bei apmąstoma socialinė tikrovė. Tiesa, tokios kokybės universitetai negali būti finansuojami krepšeliais; jie turi kurti ir ugdyti šalies proto elitą, o ne aptarnauti daugybę studentų, kurie net potencialiai neturi intelektualinių galimybių ir adekvataus pasiruošimo studijuoti.
Privalu kuo greičiau perlaužti susiklosčiusią studijų ir mokslo finansavimo sistemą, nes dabartiniai jai keliami tikslai neatitinka valstybės saugumo ir jos ateities perspektyvų, kurios vis dar tapatinamos su verslo sėkme, o ne visuomenės įgalinimu.
4. Lietuvos ateitis verčia esmingai gerinti jaunų žmonių, ypač jaunų šeimų, gyvenimo perspektyvas. Jaunos šeimos turi būti skatinamos ne abstrakčių šeimos apibrėžimų kūrimu ir tų šeimų skirstymų į esą teisingas ar netinkamas, o realia parama, kuri suteiktų galimybę ne tik išgyventi, bet ir matyti perspektyvą.
Šioje srityje be kompromisų kovosiu už:
(1) didesnes pajamas (tai būtina atlikti, pirmiausia, per adekvačios progresinės pajamų apmokestinimo sistemos kūrimą, kur nustatytos pakankamai aukštos neapmokestinamos pajamos kiekvienam šeimos nariui ir vaikams; numatyta didesnė neapmokestinama suma šeimai; mokesčių laipteliai konstruojami taip, kad realus aukščiausio tarifo visų pajamų apmokestinimas atsirastų tik tada, kai pajamos tikrai labai solidžios). Iki imantis radikalios mokestinės pertvarkos būtina, kad vyriausybė pateiktų visuomenės svarstymui realų visų pajamų pasiskirstymo vaizdą, neapribodama tokios informacijos tik samdomo darbo pajamų pasiskirstymu, kai iš bendro pajamų srautų išimamos milijardinės sumos, o kitų, nei darbo pajamų, gavėjams suteikiamos galimybės mokėti dažnai nepalyginamai mažesnius mokesčius;
(2) valstybė privalo įstatymais apriboti darbdavių savivalę, kuri trukdo šeimoms derinti darbą ir šeimos interesus; reguliavimas neturi būti nukreiptas į prievartinį draudimą dirbti viršvalandžius, bet dėmesys vaikų poreikiams privalo būti akcentuojamas ir visuomenės remiamas net didesnių mokesčių verslui sąskaita; dėl trumparegio ir nesuvokiančio, jog kerta šaką ant kurios pats sėdi, verslo interesų nevalia laidoti visos valstybės ateities griaunant jau ir taip itin silpnus jos demografinius pamatus;.
(3) būsto jaunimui prieinamumo programa privalo tapti valstybinės politikos esminiu prioritetu: privalu sugrąžinti palūkanų mokesčio pirmam būstui lengvatą, steigti valstybės remiamą fondą, kuris padėtų jauniems žmonėms, auginantiems vaikus, gauti būsto paskolą nepažeidžiant atsakingo skolinimosi taisyklių, sutvarkyti nuomos rinką bei imtis realių veiksmų steigiant ir skatinant municipalinio būsto statybą.
(4) turi būti plečiamos dirbančių žmonių saugumo garantijos, visų pirma, iš esmės didinamos nedarbo draudimo išmokos, lengvinamos jų gavimo sąlygos ir ilginama mokėjimo trukmė; valstybė privalo kurti sistemas, kurios padėtų laikinai iš darbo rinkos eliminuotiems darbuotojams vykdyti jų anksčiau prisiimtus įsipareigojimus pirmojo būsto kreditoriams; turi būti panaikinta susiklosčiusi paramos vaikus auginančioms šeimoms sistema, kai itin dosniai remiamos ypač didesnių pajamų šeimos pirmus dvejus vaiko gyvenimo metus, vėliau paramą neadekvačiai minimizuojant: parama vaikų auginimui privalo būti tinkama ir tęstis iki tol, kol vaikas lanko mokyklą.
(5) ikimokyklinio ir bendrojo švietimo kokybės gerinimas yra esminis dalykas, tad valstybė privalo rasti lėšų iš esmės padidinti atlygius ikimokyklinio ugdymo darbuotojams ir mokytojams visokeriopai skatindama geriausių aukštųjų mokyklų absolventų pasirinkimą rinktis auklėtojo ir mokytojo profesiją.