aA
Esu tas baisus žmogus, kuris gegužės 25 dienos Vilniaus savivaldybės Tarybos posėdyje aktyviai agitavo už tai, kad nebūtų priimtas „Sprendimas dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais nuo 8 val. iki 4 val. bare Vingrių g.17 MB „Mažai didelis“ neišdavimo“.
Aušra Maldeikienė
Aušra Maldeikienė
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Kalbant ne tokia biurokratine kalba, agitavau kolegas Tarybos narius balsuoti, kad toks leidimas būtų išduotas ir atgytų vieta liūdnai pagarsėjusi kaip „Psichbaris“.

Džiaugiuosi, kad protas ir įstatymas nugalėjo ir 17 balsų „prieš“ ir 10 „už“ (konkrečiu atveju balsuojant „už“ buvo balsuojama už licencijos neišdavimą) bei 11 susilaikius, buvo nutarta, kad MB „Mažai didelis“ gali imtis verslo ir pardavinėti alkoholinius gėrimus iki 4 val. ryto.

1. Kodėl palaikiau licencijos išdavimą?

Ar esu už tai, kad Lietuvoje, kur geriama be proto daug, būtų geriama dar daugiau? Ar manau, kad Vilniuje trūksta barų? Nežinau, trūksta jų ar ne (gyvenime bare esu buvusi tik vieną kartą ir tai buvo tikrai labai inteligentiška vieta netoli Halės turgaus). Manau, jog geriama tikrai per daug, tiesa, jokios asmeninės patirties šioje srityje neturiu, nes nesu pažinusi nė vieno alkoholiko ir mano aplinkoje dauguma vyrų buvo tiesiog abstinentai.

Taigi, gali kilti klausimas, kodėl balsavau už? Priežastis triviali. Nebuvo jokių teisinių priežasčių nesuteikti tos licencijos, išskyrus kai kurių Tarybos narių ar garsenybių norus, o tai man nėra pakankama priežastis. Tiesiog prisimenu, jog mano pareiga gerbti ir vykdyti Konstituciją ir įstatymus bei vienodai traktuoti visus šalies piliečius, netgi jeigu jie kam nors nepatinka arba kas nors mano, kad jie ateityje kažką darys ne taip. Jeigu darys ką nors prieš įstatymą, tada ir spręsime.

O iki tol tiesiog vadovausiuosi 29 Konstitucijos straipsniu, kuris be išlygų konstatuoja, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Kaip ekonomistė, dar privalau paminėti ir 23 Konstitucijos straipsnį, kuris imperatyviai primena, kad nuosavybė neliečiama, ir tai reiškia, jog žmogus turi teisę savo lėšas naudoti tai veiklai, kuri jam atrodo potencialiai pelninga, ir tokia jo teisė gali būti apribota tik išimtinais įstatyme apibrėžtais atvejais, o ne pagal kažkieno pageidavimus.

Ar esu už tai, kad Lietuvoje, kur geriama be proto daug, būtų geriama dar daugiau? Ar manau, kad Vilniuje trūksta barų? Nežinau, trūksta jų ar ne (gyvenime bare esu buvusi tik vieną kartą ir tai buvo tikrai labai inteligentiška vieta netoli Halės turgaus). Manau, jog geriama tikrai per daug, tiesa, jokios asmeninės patirties šioje srityje neturiu, nes nesu pažinusi nė vieno alkoholiko ir mano aplinkoje dauguma vyrų buvo tiesiog abstinentai. Taigi, gali kilti klausimas, kodėl balsavau už? Priežastis triviali.
Aušra Maldeikienė

Sėkmingų šalių istorijos visada patvirtina elementarią tiesą: žmonėms, kurie nori imtis verslo (pabrėžiu verslo, o ne europinių ar biudžeto lėtų įsisavinimo, kas nėra verslas iš viso) privalo būti suteikta teisė imtis tos veiklos, kuri jiems atrodo naudinga, o blogiausia, kas gali ištikti, tai reguliavimas, kuris naikina lygias asmenų teises.

Aplink tą vietą veikia bene keturi/penki barai, kurie turi licenciją prekiauti alkoholiu visą parą, tad nesuvokiama, kodėl būtent šitai Mažajai bendrijai tokia teisė ribojama. Nepatinka kokiam konservatoriui? Nepritaria viena konservatorė, kalbanti Senamiesčio vardu, kuriai bendrai nepatinka bet kokia gyvybė mieste ir Senamiestyje? Nepatinka vieno iš bendrijos steigėjų mama? Netoli žuvo įžymybių draugas? Nė vienas tų argumentų jokioje šalyje, kur gerbiamas įstatymas, nebūtų rimtas argumentas, nebent grįžtame į man giliai šlykščią Sovietų Sąjungą, kur vietoje įstatymo veikė šūkis „yra nuomonė“.

Suprantu, kad viešasis interesas konkrečiau atveju reikalautų apsvarstyti barų plėtros koncepciją ir galimus ribojimus mieste ir Senamiestyje, tačiau klyksmas „stabdykime gėryklas“ ir jo realizacija, leidžiant vieniems tai, ką kitiems draudžiame, parodo tik nesuvokimą, kas iš tiesų yra modernios rinkos ekonomikos pamatas. Jei būtų nutarta (o aš tam pritarčiau), kad reikia apsvarstyti naktinio Vilniaus gyvenimo strategiją, alkoholiu prekiaujančių vietų plėtros klausimus, vis tiek tai turėtų būti daroma ne išimtinai kai kurių asmenų, kurie nepatinka kai kuriems konservatoriams ar dainininkams, o visų ūkininkaujančių subjektų atžvilgiu vienodai.

Tarnauti Vilniaus žmonėms prisiekiau ant Konstitucijos, o ne ant Andriaus Mamontovo dainų albumo (man bendrai jo dainos neįdomios), tad pagal jo emocijų ir meilių dūdelę nešokau ir nešoksiu.

2. Kodėl paskambinau bendrijos steigėjams?

Nuo savo kadencijos Vilniaus Taryboje pradžios taikau praktiką asmeniškai pakviesti susitikti ir išsiaiškinti to ar kito klausimo detales suinteresuotus asmenis, jeigu man dėl vienų ar kitų priežasčių neaišku, kodėl Vilniaus miesto administracija siūlo tokį ar kitokį sprendimą. Apie tokius susitikimus tą pačią dieną viešai informuoju savo svetainėje. Taip ketinu daryti ir ateityje.

Susipažinusi su siūlomu sprendimu atmesti MB prašymą, neradau jokių rimtų argumentų, kodėl tai turėtų būti padaryta. Aiškinamajame rašte buvo kelis kartus pakartota, kad svarstant klausimą Verslo licencijavimo ir leidimų skyriuje, sprendimą lėmė tai, kad, pirma, toje vietoje prieš pusantrų metų įvykdyta rezonansinė žmogžudystė, antra, prieš tai veikusi UAB „Fotomenas“ buvo nepatikima ir prasta patalpų naudotoja, kurios „lankytojai kėlė pavojų ir pačiame bare ir jo prieigose“. Tiesa, rašoma ir tai, kad naujoji licencijos prašytoja niekaip su ankstesniais savininkais nesusijusi, jiems nepareikšti jokie įtarimai nužudymo byloje.

Dar labiau mane nustebino kolegos Mykolo Majausko laiškai, kuriuose jis agitavo atmesti licencijos prašymą, mat „čia psichbaris. Yra nemaža bendruomenė, nusivylusi dėl kompozitoriaus nužudymo bylos vilkinimo. Kai tik išgirdo, kad vėl bus atidaromas baras ten, buvo, švelniai tariant, nuliūdę. Todėl ir yra projektas nepritarti“.

Į mano nuostabos kupiną priminimą, kad „verslo klausimai negali būti sprendžiami emocijomis“, ir klausimą, o „kuo kalti tie žmonės, kurie nori imtis verslo“, buvo atsakyta saliamoniškai: „Šiuo atveju esu ne verslininkas, o tarybos narys“. Beliko priminti, kad Tarybos nariui abi konflikto pusės turi būti vienodai svarbios. Atsakymo nebesulaukiau.

Beje, kolegai Mykolui galiu pasakyti, kad jo nelygiavertis piliečių vertinimas šį sykį jį kaip tik pavertė savotišku verslininku, perkančiu potencialių rinkėjų balsus įstatymo sąskaita. Juk kandidatuojama Senamiestyje, ar ne? Beje, tuo pačiu M. Majauskas, už kurį, kaip Senamiesčio gyventoja buvau apsisprendusi balsuoti, prarado mano ir mano šeimos balsus: niekada nepalaikysiu politiko, kuriam kai kurios kiaulės lygesnės.

Emocijos ir rimtų argumentų stygius privertė mane pasidomėti plačiau, tad pati paskambinau dokumentuose nurodytu telefono numeriu. Atėjęs vaikinas papasakojo kuo ketina užsiimti, parodė kalną dokumentų, kuriais buvo patvirtinama, kad Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas skundų dėl galimai neteisėtos „Mažai didelis“ veiklos nenustatė; šioje įmonėje, pasak Darbo inspekcijos, nenustatyta nelegalaus darbo atvejų ar kokių nelaimingų atsitikimų; panašūs raštai atėjo iš dar 6 vietų. Anksčiau tokios gausos įrodymų, kad žmonės ne nusikaltėliai, net mačiusi nebuvau, o leidimus duodavome.

Tada galutinai apsisprendžiau nepasiduoti politikų šantažui ir palaikyti jaunus verslininkus. Taip elgsiuosi ir ateityje.

3. Argumentų analizė

„Psichbario“ klausimo svarstymas man pasirodė įdomus ne vien dėl galutinio rezultato, bet ir kaip modernios lietuviškos politikos atspindys. Vilniaus miesto Tarybos posėdžiuose kas mėnesį svarstant dešimtis klausimų, sprendimų analizė yra perdėm biurokratinė. Prievolę nagrinėti politinius to ar kito klausimo aspektus, taigi kalbėti, ar sprendimai nepažeis piliečių lygybės, jų teisių ar teisingumo kriterijų, itin reti. Tokiu būdu politikai tarnauja savotiškais biurokratų ar neįvardintų verslo/bendruomenių atstovų interesų gynėjais. Argumentavimo kokybė dažnai apgailėtina ir remiasi principu, kad „aš taip noriu“. Pažiūrėkime plačiau, kokie argumentai buvo minėti šiuo atveju.

Pirma, nuolat kartojant, kad duris atveria liūdnai pagarsėjęs „Psichbaris“, nutylima, kad licencijos prašo mažoji bendrija, kurios nariai niekaip nesusiję su anksčiau vykusia veikla, nėra patalpų savininkai ir nėra įtariamieji nužudymo byloje. Priešingai, šie jaunuoliai pateikė labai daug papildomų oficialių dokumentų, kuriuose patvirtinama, jog jie nėra padarę jokių neteisėtų veiksmų.

Antra, argumentai, kuriais remiantis primygtinai reikalaujama atmesti licencijos pratęsimą iki 4 val. ryto yra pabrėžtinai emociniai. Nuolat pasitelkiamos perdėm isteriškos retorinės figūros, ir baras virsta dar viena „naktine girdykla“, kur esą bus plėtojamas „girdymo verslas“. Emocinis tinklas audžiamas ir licencijos išdavimą siejant su prieš pusantrų metų netoli anksčiau veikusio baro įvykusiu nužudymu.

Visa eilė menininkų nuolat pabrėžia, kad žuvo jų bičiulis, labai talentingas muzikantas. Nepailstant primenama, kad žmogžudystė buvo rezonansinė. O jeigu būtų buvusi ne rezonansinė (t.y. būtų žuvęs ne A. Mamontovo ar kurio kito dainininko draugas)? Ar tai keičia įstatymo nuostatas? Bent man ne. Kaip minėta, licencijos prašytojai su byla niekaip nesusiję. Praktika, kai visuomenėje žinomi žmonės remdamiesi ne įstatymu, o savo įtaka bando pakeisti juridinių sprendimų turinį man apskritai nepriimtina.

Trečia, neaišku ir tai, kodėl nuolat akcentuojama, kad byla neištirta ir todėl negali būti pradėta kita veikla? Ne MB „Mažai didelis“ Lietuvoje tiria bylas, tad piketai ir pasipiktinimo akcijos, jeigu jos būtinos, turėtų vykti prie policijos, o ne Vilniaus miesto tarybos salėje ar viešai grasinant miesto merui.

Ketvirta, juridiškai niekinis ir argumentas, kad naujas verslas bus toks pat pragaištingas kaip ir ankstesnis. Neturėdama jokių ekstrasensorinių sugebėjimų (o jeigu ir turėčiau, tai jie neturėtų juridinės galios) priešingai, nei kokia ponia Rasa Baškienė, negaliu patvirtinti, kad naujasis baras bus tiesiog dar viena „girdykla“.

Neketinu asmenų traktuoti pagal savo simpatijas ar antipatijas, tad panašius argumentus atmetu kaip emocinius ir šališkus. Išankstinėmis nuostatomis paremta politika man absoliučiai nepriimtina ir visomis savo proto pastangomis siekiu ja nesiremti. Konkrečiu atveju dėl esminių teisinių principų kalbėjausi su profesionaliais aukštos klasės teisininkais.

Penkta, aktyvi bet kokios naktinės veiklos, o iš dalies ir bet kokio verslo plėtros Senamiestyje priešininkė jau minėta konservatorė R. Baškienė patetiškai teigia „rinkdami politikus į valdžią įsivaizduojame, kad jie ateina rūpintis MŪSŲ VISŲ, o ne KAŽKIENO gerove. Vis iš naujo nustembame, kai mūsų išrinktieji pradeda demonstruoti veiksmus, priešingus žodžiams“.

Pasažas labai įdomus tiek turiniu, tiek pasekmėmis. Tikrai, prisiekdama dorai atstovauti miesto gyventojus, prisiekiau tik vieną dalyką — remtis Konstitucija ir įstatymais. Mūsų visų interesai tikrai nėra vien tie interesai, kuriuos deklaruoja ponia R. Baškienė ar A. Mamontovas, nes mano interesas (o aš irgi tokia pat Lietuvos pilietė) konkrečiu atveju nesutampa su jų interesu. Jie mano, kad turi teisę tyčiotis iš žmonių, primesdami jiems nebūtas kaltes ir iš anksto įvertindami dar net neįvykusius jų poelgius, o aš manau, kad tai neleistina ir netgi nusikalstama.

Šešta, ypatingai ciniškas, mano galva, ir argumentas, pradėtas naudoti jau po Tarybos posėdžio, kad vienas iš licencijos prašiusių jaunuolių esą yra Seimo narės Larisos Dmitrijevos sūnus. Nežinau, kas yra kieno sūnus ir, tiesą sakant, netgi jeigu pas mane būtų atvykęs pasikalbėti žmogus tokia pat kaip Seimo narės pavarde, tikrai nebūčiau klaususi, kieno jis vaikas. L. Dmitrijevos sūnus mano akyse yra visiškai toks pat Lietuvos pilietis ir lygiai taip pat vertingas, kaip ir kokios nors Senamiesčio gyventojos ar gatvės dainininko sūnus. Tai ir vadinama visų lygybe prieš įstatymą, ponai konservatoriai.

Konstitucijoje neminima, kad šitas principas negalioja L. Dmitrijevos sūnui ar tarkime visiems tiems, kurie nepatinka konservatoriams. Norėčiau paklausti Konservatorių partijos vadovų, ar šitas principas galioja ir mano sūnums? Ar jie teikdami prašymus kokiu nors klausimu privalo pridegti pažymas apie „nusikalstamą“ (abu vienu ar kitu metu buvo arba yra politikai) tėvų veiklą?

Septinta, įtarinėjimai, kad už licencijos išdavimą pasisakę politikai yra kažkaip paveikti suinteresuotų asmenų, man irgi skamba apgailėtinai. Gavusi dokumentus, kaip jau minėjau, pati susisiekiau su vienu iš prašytoju ir pati inicijavau susitikimą. Apie tai iš karto po susitikimo, dar gegužės dieną informavau savo svetainėje skiltyje „Susitikimai su lobistais“. Beje, labai didelį skaidrumą ir nepriekaištingą moralę demonstruojantys politikai tokios visų susitikimų suvestinės nepateikia ir apie juos neinformuoja. Tad kas gali paneigti, kad kitus juodinantys konservatoriai M. Majauskas ar R. Baškienė nėra tiesiog papirkti šalia esančių barų (o jų bene ketvertas), kurie bijo konkurencijos?

Aštunta, jokios kritikos neišlaiko ir pastoviai primenamas argumentas dėl policijos statistikos, kuri sako, kad 2016 metais Vingrių gatvėje netoli „Psichbario“ neužfiksuotas nė vienas administracinis teisės pažeidimas, kai 2014 metais jų buvo užfiksuota 16, o 2015 metais —13. Pirma, baras uždarytas dar 2015 metų pradžioje. Kita vertus, dokumentą rengęs Vilniaus savivaldybės darbuotojas Darius Vizgirda nutylėjo, kad uždarius „Psichbarį“, labai panašiu atstumu nuo žmogžudystės vietos pradėjo veikti visą parą alkoholiu prekiaujantis „Paviljonas“.

Aikštė, kuri iki tol buvo niūri neapšviesta benamių sambūrio vieta, dabar aiškiai peržvelgiama, naujoji vieta, bent kiek matoma praeinant, yra kultūringa ir ten renkasi ramus jaunimas. Kadangi kasryt labai anksti ryte Vingrių gatvę kertu eidama į darbą, galiu pasakyti, kad faktas, jog pažeidimai išnyko dėl to, kad uždarytas „Psichbaris“, o ne todėl, kad atidarytas „Paviljonas“ neįrodomas. Taigi, priešingai nei teigiama, gal nelaimingus įvykius sustabdė ne senosios vietos uždarymas, o naujoji „girdykla“ (kalbant nevykusiais oponentų terminais)? Bet kokiu atveju, matematiškai neįmanoma įrodyti, kur konkrečiu atveju priežastis, o kur — pasekmė.

Devinta, ir tai atrodytų bene rimčiausias argumentas, kad licencijos išdavimui prieštarauja Senamiesčio bendruomenė. Bendruomenės teisės labai svarbios ir turi būti gerbiamos, vis dėlto jos turi būti įteisinamos pagal aiškias taisykles. Bendruomenė privalo visus rinkos žaidėjus vertinti vienodai, o išankstiniai pasipiktinimai ir nešališkas elgesys turi būti stabdomas. Beje, stabdomas tų pačių politikų.

4. Išvados

Kodėl silpna Lietuva? Kodėl tiek daug žmonių čia jaučiasi atskirti nuo galimybių? Ir nuo ko reikia pradėti, kad galiausiai mes visi, o ne atskiri žmonės, turėtume tų galimybių daugiau? Lietuvoje panašūs klausimai kyla labai dažnai, bet atsakymą, su kuriuo jau antras šimtmetis sutinka absoliuti dauguma pasaulio politinės ekonomijos ir politikos mokslų žmonių, prisimena retas. Tas atsakymas nesudėtingas: būtina pradėti nuo asmens lygybės prieš įstatymą ir pagarbos nuosavybės teisėms.

Konkretūs šių pamatinių laisvės idėjų atvejai Lietuvoje itin retai analizuojami, nors dažni pažeidimai, kaip ir šiuo atveju, matomi plika akimi.

Kol mes neprisimename šių principų kasdien, visos kalbos apie kitokią Lietuvą yra tik kalbos, o Lietuva pasirodo kaip psichbario lygio ambicijų įkaitė.

Bet kokie kiti išvedžiojimai — valstybės lėšų perskirstymas, kainų reguliavimas, atlyginimų ribų, nesvarbu, ar kalbėtume apie minimalias ar maksimalias, nustatymas ir taip toliau — tėra išvestinės iš šių pagrindinių principų. Modernūs XXI amžiaus mokslai šių bazinių principų prioritetą matuoja įtraukiančių (ar, priešingai, išsunkiančių) institucijų įsigalėjimu toje ar kitoje šalyje.

Šalys, kur vyrauja įtraukiančios institucijos suteikia galimybes kuo didesniam žmonių ratui, garantuodama (ar siekdama garantuoti) jų teises ir lygias galimybes neatsižvelgiant, kas kieno draugas, kokias politines partijas remia ar kokias dainas dainuoja. To ir linkiu savo Tėvynei.

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

„Žalgiris“ stebuklingai išsigelbėjo Kaune – Walkupas metimu paskutinę sekundę išplėšė pergalę (346)

Kauno „Žalgiriui“ (12-9) pavyko išlipti iš nedidelės dviejų nesėkmių duobelės Eurolygoje....

Jį vadino šėtono gydytoju: psichopatas daktaras žudydamas susikrovė fantastiškus turtus (20)

Labai dažnai psichopatų likimas būna trivialus: psichiatrijos ligoninė, griežta priežiūra ir...

COVID-19 netrukus bus galima nustatyti per 15 minučių: kaip veiks greitieji antigenų testai (192)

Netrukus Lietuvą turėtų pasiekti greitųjų antigenų testų siunta. Šie testai kainuos apie 5–6...

Daugiau nei įprastai žmonių pradėjo skųstis nemiga: gydytoja paaiškino, kodėl taip nutiko (56)

Karantinas ir visą pasaulį apėmusi pandemija kartu atnešė ir daugybę psichologinių problemų,...

Palucko pasitraukimas iš LSDP pirmininko pareigų: pranešė, kam siūlys laikinai perimti pareigas (27)

Iš Lietuvos socialdemokratų partijos ( LSDP ) pirmininko pareigų pasitraukęs Gintautas Paluckas...

Pokyčiai paveiktų šalių sąraše: įtrauktos 7 šalys, kuriose išplitusios COVID-19 mutacijos (17)

Dėl naujų COVID-19 mutacijų ir jų išplitimo rizikos Europos Sąjungos ( ES ) šalyse, Lietuvoje...

Modesta Meškė | D+

Vilnietės gyvenimą aukštyn kojomis apvertė žinia apie tik gimusios dukros organizmą: atrodė, kad nebėra, ką valgyti

Iki gimus dukrytei Tėjai vilnietė Joana galėjo valgyti bet ką, ko tik užsigeisdavo ir neriboti...

Supratęs sukčių apgaulę vyras bandė sustabdyti siuntą: per 50 valandų išgirdo tik „informuosime kolegas“ (276)

Delfi skaitytojas pasidalijo istorija apie sukčius , tačiau liko nepatenkintas kurjerių...

Nauja vyro sužadėtinė kreipėsi į vyresnes „ex“: kaip jūs nesuprantat vieno paprasto dalyko (17)

Ilgai galvojau ar rašyti, bet nusprendžiau – tebūnie. Nes jau negaliu kentėti.