Kas su tuo susidūrė, supranta, kad problemines situacijas ar ginčus norisi išspręsti be didesnių rūpesčių, pinigų ir laiko sąnaudų. Europinėje darbotvarkėje šis klausimas jau apsvarstytas. Dar 2013 m. Europos Parlamentas ir Europos Taryba priėmė direktyvą dėl vartotojų ginčų sprendimo, kuria nustatė reikalavimus alternatyvioms ginčų sprendimo procedūroms. Nauja tvarka, įsteigiant Vartojimo ginčų komisijas, skirta užtikrinti, kad visi vartotojai, neatsižvelgiant į jų gyvenamąją vietą, turėtų galimybę naudotis kokybiškomis, skaidriomis ir sąžiningomis neteisminio ginčo sprendimo procedūromis.
Ar ir kaip ta naujoji tvarka galioja Lietuvoje? Atsakymas – reikiami teisės aktai priimti, tačiau galimybė realiai kreiptis į Vartojimo ginčų komisijas mūsų gyventojams lieka tik „popierinė“. Paaiškinsiu, kodėl. Lietuvoje, atsižvelgiant į naują reglamentavimą, buvo priimtos atitinkamos teisės aktų pataisos – Civiliniame kodekse, Vartotojų teisių apsaugos įstatyme, o 2016 m. sausio 20 d. Teisingumo ministras patvirtino Vartojimo ginčų komisijų nuostatus.
Tačiau nei Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba, nei Vyriausybė ar kitos institucijos aiškiai neinformavo Lietuvos visuomenės, kad atsirado nauja galimybė greičiau ir patogiau spręsti ginčus. Trumpo pranešimo vienos tarnybos interneto svetainėje tikrai nepakanka!
Kai kuriose ES valstybėse alternatyvų ginčų sprendimą užtikrina net per dvidešimt įvairių institucijų. Galbūt tai nėra sektinas pavyzdys. Bet palikti visko vienai tarnybai – irgi klaida. Geras pavyzdys – Prancūzija. Šioje šalyje veikia „Boîtes Postale 5000“ sistema, kuri suteikia vartotojams galimybę pateikti skundą nurodytu nemokamu pašto adresu dėl bet kurios vartojimo srities. Vėliau šie skundai nukreipiami atitinkamai kompetentingai vartojimo ginčo institucijai. Kodėl pas mus ši galimybė tarsi specialiai „įslaptinta“?
Jaučiu pareigą bent iš esmės nušviesti apie Vartojimo ginčų komisijų veiklą Lietuvoje. Visoje šalyje dabar įsteigtos nuolatinės Vartojimo ginčų komisijos žodinės procedūros tvarka nagrinės ginčus tarp vartotojų ir verslininkų, paslaugų teikėjų ar prekių pardavėjų, kai ginčo suma yra ne mažesnė kaip du šimtai eurų.
Tokias vartojimo ginčų komisijas sudaro trys nariai: vienas – Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos atstovas, vartotojų asociacijų atstovas ir verslininkus vienijančios asociacijos paskirtas atstovas. Ginčo iniciatoriams, vartotojams kreipimasis į Ginčų komisiją nieko nekainuoja. Vartojimo ginčų komisijos nariams už paslaugas apmokama iš valstybės biudžeto.
Esu įsitikinęs, kad daugelis Lietuvoje kylančių ginčų galėtų būtų sėkmingai sprendžiami pasinaudojant Vartojimo ginčų komisijų paslaugomis. Todėl, kad žmonėms tai yra greitas, nemokamas ir kiek įmanoma taikus būdas išspręsti problemas, nevykstant į toli nuo namų esančią vieną ar kitą tarnybą. Verslo atstovai taip pat turėtų būti suinteresuoti alternatyviais, greitesniais ginčų sprendimo būdais.
Vyriausybė turi pasirūpinti, kad nauja ginčų sprendimo platforma kuo greičiau pradėtų realiai veikti, o ne liktų „ant popieriaus“. Tas ypač aktualu šalies regionuose, kur nuolat girdžiu gyventojų problemas.
Reikia nacionalinės ir regioninės informacinės kampanijos, būtina plačiau pranešti gyventojams apie naują atsivėrusią galimybę. Kaip Seimo narys ir liberalų kandidatas į Teisingumo ministrus sieksiu, kad visa tai būtų išspręsta vartotojų naudai. Juolab kai matome, jog šiandien mūsų šalies gyventojams panašūs klausimai yra ypač aktualūs, žmonės aktyviai reaguoja ir į besikeičiančias pagrindinių produktų, paslaugų kainas.
Daugiau skaidrumo dar niekam nepakenkė.