Tokia gausa dažnai reiškia problemas, susijusias su teisinio reguliavimo kokybe ir teisės stabilumu. Neretai bet koks atsakymas į visuomenėje iškilusias problemas yra skubotas seno teisės akto koregavimas ar naujo teisės akto sukūrimas. Ar dažnai tai išsprendžia problemas? Anaiptol.
Piliečiai pirmiausia turi žinoti, kas yra pasiekta priimant šimtus teisės aktų ir kiekvieną įstatymą atskirai. Tad būtina keisti teisėkūros sistemą, tinkamai paskirstant prioritetus.
Esu įsitikinęs, kad konkrečios priemonės ir veiksmai visų pirma turi būti nukeipti į teisės aktų kokybę. Būtina esminį prioritetą teikti įstatymų supaprastinimui, kodifikavimui, dispozityviškumui ir sisteminiam požiūriui, t.y. reikia peržiūrėti visą tam tikros srities teisinį reguliavimą, o ne konvejeriu gaminti naujus įstatymų projektus.
Kitas svarbus žingsnis – nustatyti procedūras, kurios eliminuotų interesų konfliktus rengiant teisės aktus. Nešališkų ekspertų dalyvavimas ir jų rekomendacijos, visuomenės nuomonių apklausos užtikrintų rengiamų įstatymų kokybę, teisėkūros proceso atvirumą, skaidrumą.
Taip pat svarbu užtikrinti, kad būtų išnaudojamos taip vadinamos „soft law“ alternatyvos, tai yra rengiami ne imperatyvu pagrįsti teisės aktai, bet rekomendacijos, modeliniai teisės aktai, atliekamas teisės aiškinimas, priimami elgesio kodeksai.
Apskritai visas teisėkūros procesas turi būti grindžiamas žinant tikslų galimą teisės aktų poveikį visuomenei. Reikėtų pasitelkti modernius teisėkūros mechanizmus – kaštų ir naudos analizę, poveikio ir tikslų įgyvendinimo analizę, patikint šį darbą atlikti nešališkiems ekspertams.
Jeigu orientuojamės į naudą visuomenei, būtina užtikrinti, kad su teisės aktų priėmimu susijusi administracinė našta tiek gyventojams, tiek verslui nuosekliai mažėtų.
Teisinis reguliavimas turi užtikrinti pagrindines konstitucines vertybes ir atitikti sveiką protą. Įstatymų rengėjai ir leidėjai dar per dažnai stokoja sisteminio požiūrio, ir dėl to atsiranda tokių klaidų, kaip atvejai, kai dėl santuokos sudarymo įstatymų leidėjai „baudžia“ finansiškai.
Visi prisimename, kai Konstituciniam Teismui teko pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai teisės aktus dėl nekilnojamojo turto apmokestinimo. Tuomet pagal priimtus teisės aktus šeimos narių (vienišų tėvų, sutuoktinių bei kartu su jais gyvenančių nepilnamečių vaikų) apmokestinamo nekilnojamo turto vertė buvo skaičiuojama bendrai, o kitų žmonių (vienišų asmenų ir kartu gyvenančių, bet santuokos nesudariusiųjų) turto vertė skaičiuota atskirai. Išėjo taip, kad jei žmonės iki santuokos sudarymo už turimą nekilnojamąjį turtą neprivalėjo mokėti jokių mokesčių, nes jų turtas neviršijo nustatytos ribos, tai po santuokos sudarymo jų turto vertę sudėjus dažnai mokestį jau tapdavo privaloma mokėti.
Taigi – kurdami įstatymus laikykimės sveiko proto, galvokime apie poveikį visuomenei, ir viskas bus gerai.