Tai yra valstybės demokratijai svarbus įvykis, nes rinkimų kampanijų finansavimo skaidrumas yra viena iš pamatinių „demokratijos sveikatos“ sąlygų, tačiau dažniausiai tokių ataskaitų paskelbimas yra susilaukiantis per mažai visuomenės, žiniasklaidos, ekspertų ar politikų dėmesio.
Ataskaitos yra didelės, keliasdešimt puslapių, jose nėra paprasta susigaudyti, nėra paprasta daugybėje skaičių įžvelgti kokias nors galimas negeroves, todėl dažniausiai apsiribojama paviršutiniška paieška kokių nors intriguojančių faktelių, pvz.: kaip valstiečiai iš „Agrokoncerno“ nuomojosi automobilius, o esminės problemos lieka be tinkamo dėmesio. Tuo mes skiriamės nuo senas demokratines tradicijas turinčių valstybių, kur tokių ataskaitų viešas ir gilus svarstymas yra vienas iš būtinų ir labai svarbių demokratinio proceso elementų.
Iš dabar VRK puslapyje paskelbtų viešų rinkimų kampanijų finansavimo ataskaitų matosi, kad už įvairių partijų skelbiamų daugelio eilučių ir įvairių skaičių slypi vienas bendras dėsningumas: visos partijos skelbia, kad rinkimų kampaniją baigė be kreditorinių įsiskolinimų įvairių paslaugų teikėjams, išskyrus vieną partiją – ir tai yra rinkimus laimėjusi Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga, kuri skelbia, kad rinkimus baigė ir ataskaitos paskelbimo metu (2017 01 23) turėjo beveik 1 mln. eurų dydžio įsiskolinamus įvairiems paslaugų teikėjams. Kai visos partijos skelbia, kad po rinkimų yra atsiskaičiusios su žiniasklaida, televizijomis ir radijo transliuotojais, plakatų dizaineriais ir reklamų agentūromis, samdytais viešųjų ryšių konsultantais ir spaustuvėmis, tuo tarpu valstiečiai–žalieji visiems tokių paslaugų teikėjams yra likę skolingi beveik milijoną eurų.
Kai kas gali sakyti, kad laimėjusieji rinkimus atsiskaitys su kreditoriais gavę iš valstybės biudžeto nemažą piniginę dotaciją, kurią jiems proporcingai kaip ir kitoms į parlamentą patekusioms partijoms priklauso gauti, tačiau akivaizdu, kad tokio dydžio kreditorinius įsiskolinamus iš valstybės dotacijos jie galės padengti tik per 12-18 mėnesių laikotarpį.
Kita vertus, pats tokių didėlių kreditorinių įsiskolinimų egzistavimas tik vienos partijos ataskaitose verčia kelti esminius klausimus – ar teisingai ir efektyviai veikia visa politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo kontrolės sistema, ar ji garantuoja skaidrumą ir sąžiningumą, jeigu viena partija rinkimų kampaniją baigia deklaruodama tokius didelius kreditorinius įsiskolinamus ir tai vyksta, tariamai, nepažeidžiant galiojančių įstatymų. O klausimai yra tokie:
1. Koks „Agrokoncerno“ vaidmuo? Kaip liudija partijų iždininkai ir rinkiminių štabų vadovai, derėjesi su reklamos paslaugų teikėjais, pastarieji niekam nebuvo linkę suteikti kokių nors mokėjimų atidėjimų, neturėdami garantijų, kad jų sąskaitos bus apmokėtos. Tai, kad valstiečiai–žalieji yra gavę tokias išskirtines sąlygas mokėjimų atidėjimams, verčia kelti klausimą, kas paslaugų teikėjams prieš rinkimus už valstiečių–žaliųjų partiją garantavo, kad jų perkamų paslaugų sąskaitos bus apmokėtos.
Žinant, kaip aktyviai ilgą laiką prieš rinkimus „Agrokoncernas“ buvo išnaudojamas R. Karbauskio įvaizdžiui, serialams ir teatrams bei rinkimų kampanijos metu naudotiems automobiliams finansuoti, natūraliai kyla klausimas ar „Agrokoncernas“ valstiečių–žaliųjų partijai nesuteikė dar vienos paslaugos, tapdamas jų kreditorinių įsiskolinimų finansiniu garantu. Mūsų įsitikinimu, pagal galiojančius įstatymus tokia galima „Agrokoncerno“ parama būtų neteisėta, tačiau šią savo prielaidą šiuo metu galime pagrįsti tik įtarimais, kad esant tokiems dideliems ilgalaikiams valstiečių–žaliųjų partijos kreditoriniams įsiskolinimams, kas nors turėjo duoti finansinę garantiją, kad tokie įsiskolinimai bus padengti. Tuo tarpu prieš rinkimus, kai buvo sudaromos reklamos paslaugų pirkimo sutartys pati valstiečių–žaliųjų partija tokių teisėtų garantijų negalėjo duoti. Norint atsakyti į šį klausimą, reikia išsamesnių tyrimų.
2. Kaip kreditoriniais įsiskolinimais nužudomas rinkimų kampanijų finansinis skaidrumas? Valstiečių–žaliųjų partijos ataskaitoje skelbiama, kad „paskelbtos politinės reklamos kaina“ yra 1 124 893.21 eurų, iš kurių iki ataskaitos paskelbimo buvo apmokėta tik 250 478.42 eurų, o neapmokėta kreditorinė skola liko 874 414.79 eurų. Tai reiškia, kad net 78 proc. savo rinkimų kampanijos išlaidų valstiečių–žaliųjų partija finansavo kreditoriniais įsiskolinimais, arba, kitaip sakant, skolintomis kreditorių lėšomis. Tai yra nauja tendencija rinkimų kampanijų finansavimo reikaluose, kuri reiškia, kad rinkimų finansavimo skaidrumą ir viešumą garantuojantys instrumentai, kurie šiandien yra numatyti Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatyme, pasidaro visiškai neveiksnūs, nes ataskaitose po rinkimų yra pateikiamos tik gausių kreditorinių įsiskolinimų eilutės, tuo tarpu kaip ir iš kokių lėšų bus padengti kreditoriniai įsiskolinimai bus galima sužinoti tik po metų ar dvejų, kai partija pateiks savo eilinę metinę finansinę ataskaitą.
Tokiu būdu iš rinkėjų yra atimama teisė laiku, iškart po rinkimų sužinoti, ar rinkimų kampanija buvo finansuojama teisėtai, teismuose ginčyti kokias nors tokio finansavimo aplinkybes ir tuo pagrindu, galbūt, suabejoti pačių rinkimų teisėtumu. Ši įstatyminė spraga turi būti nedelsiant panaikinta, nes kituose rinkimuose visos partijos savo ataskaitose (galbūt) rodys tik kreditorinius įsiskolinamus, taip siekdamos išvengti prievolės rinkimų kampanijos metu ir iškart po rinkimų viešai deklaruoti, kaip jų turtinga rinkimų kampanija buvo finansuojama.
3. Ar teisėta yra skolintis iš reklamos paslaugų teikėjų? Valstiečių–žaliųjų partijos sukaupti dideli kreditoriniai įsiskolinimai galimai yra neteisėti ir tuo požiūriu, kad tokių didelių kreditorinių įsiskolinimų egzistavimas turi būti traktuojamas kaip faktas, kad valstiečių–žaliųjų partijos rinkimų kampanija buvo finansuojama pasiskolintomis iš šių kreditorių lėšomis, o tai turėtų būti laikoma neteisėta finansine parama valstiečių–žaliųjų partijos rinkimų kampanijai. Lietuvos Respublikos politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo 7 straipsnis aiškiai apibrėžia, kad politinių partijų politinių kampanijų finansavimo šaltiniais gali būti tik pačios partijos teisėtos lėšos, politinės kampanijos metu gaunamos teisėtos fizinių asmenų aukos, palūkanos už politinės kampanijos sąskaitoje esančias lėšas ir iš Lietuvos ar ES teritorijoje veikiančių bankų partijos politinės kampanijos laikotarpiu paimtos paskolos. Taigi įstatymas aiškiai nurodo, kad rinkimų kampanijos metu partijos gali skolintis tik iš bankų, tuo tarpu kreditorinių įsiskolinimų būdu skolinimasis iš paslaugų teikėjų šio įstatymo nėra pripažįstamas teisėtu būdu finansuoti partijos rinkimų kampaniją.
Šie išvardinti ir kiti aspektai, susiję su tokio mąsto valstiečių–žaliųjų partijos kreditorinių įsiskolinimų fiksavimu partijos pateiktoje rinkimų kampanijos finansavimo ataskaitoje verčia kelti esminį klausimą – ar tai nesudaro pagrindo galvoti, kad valstiečių–žaliųjų partija tokiu būdu finansuodama savo rinkimų kampaniją galėjo šiurkščiai pažeisti minėtąjį Politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymą, kurio 23 straipsnis aiškiai apibrėžia kas turi būti laikoma šiurkščiu minėto įstatymo pažeidimu.
Verta pažymėti, kad pripažinus šiurkštų pažeidimą, partijai 2 metams būtų sustabdytas biudžeto dotacijų mokėjimas. Tam, kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, ar nebuvo šiurkščiai pažeisti įstatymai, reikėtų specialaus tyrimo, bet sunku būtų tikėtis, kad tokį objektyvų tyrimą galės atlikti dabartinės sudėties VRK, su jos dabartine vadovybe, kuri iki šiol visiškai abejingai žiūrėdavo į jiems įstatymais paskirtą prievolę tokius rinkimų kampanijos pažeidimus tirti.