aA
Vis daugiau dėmesio sulaukia mūsų parengta išsami partijos rinkimų programa „Naujas planas Lietuvai“ ir jos atskiri skyriai. Tarp jų – ir skyrius, skirtas Tautinių bendrijų politikai.
Andrius Kubilius
© DELFI / Šarūnas Mažeika

Neseniai skelbti tyrimo duomenys, parodę, kiek daug tarp Lietuvoje gyvenančių kitataučių yra išlikę nostalgijos sovietmečiui ir palankumo Putino politikai, visiems Lietuvos politikams turi kelti didelį susirūpinimą. Tai ir buvo viena iš priežasčių kodėl mes parengėme tokią išsamią Tautinių bendrijų politikos programą, kurią daugelis ekspertų pripažįsta išskirtine ir tokia, kokios iki šiol Lietuvai labai trūko.

Man teko vadovauti bendražygių grupei, įskaitant prof. V. Landsbergį, A. Ažubalį, L. Kasčiūną, V. Stundį, G. Kazėną, su kuriais daug ir karštai diskutavome rengdami šį programos skyrių. Dėl to, kad parengtume tokią programą, dėl to, kad valstybė turėtų rimtą šios srities politiką, ypač daug dėmesio skirdama Vilniaus regionui, aš ir apsisprendžiau šiuose rinkimuose kandidatuoti ne savo gimtojoje Antakalnio apygardoje, kurioje sulaukdavau didelės rinkėjų paramos, o Šalčininkuose, kur 80 proc. rinkėjų yra Lietuvos lenkai.

Kandidatuoju tam, kad valstybė šiuo regionu imtų rūpintis valstybiškai, o ne todėl, kad tikėčiausi kokių nors lengvų pergalių.

Tautinių bendrijų politika

Pagrindiniai mūsų įsipareigojimai tautinių bendrijų politikos srityje:

1) Vilniaus ir Šalčininkų rajonams įkursime Laisvąją ekonominę zoną bei įsteigsime valstybinį investicinį Vilniaus regiono fondą;

2) Sukursime Pietryčių Lietuvos bendruomenių fondą, skirtą didinti bendruomenių savarankiškumą greta vietos valdžios institucijų; kursime palankesnes sąlygas demokratijos plėtrai regione;

3) Skatinsime tautinių bendrijų integraciją į visos Lietuvos kultūrinę erdvę aktyviau puoselėjant šių bendrijų kultūrinį paveldą;

4) Sukursime alternatyvą posovietiniam kurstomajam informaciniam laukui Vilniaus regione bei remsime tautinių bendrijų kalbomis skleidžiamą objektyvią žiniasklaidą;

5) Sudarysime sąlygas pilnavertiškam tautinių bendrijų dalyvavimui Lietuvos švietimo sistemoje gaunant geriausią išsilavinimą.

Viena sričių, kurioje Lietuva pastaruoju metu stokojo aiškesnės linijos yra tautinių bendrijų politika.

Per 26 metus valstybės santykiai su tautinėmis bendrijomis Lietuvoje perėjo skirtingus etapus ir intensyvumo lygius – nuo Jedinstvos pastangų 1990-ųjų Kovo 11-osios išvakarėse tarnauti Maskvai, stengiantis išsaugoti Sovietų imperiją, iki Vilniaus regiono gyventojų vangaus dalyvavimo 1991-ųjų vasario 9-os nepriklausomybės referendume.

Nuo lenkų teritorinės autonomijos skelbimo Vilniaus krašte iki Vyriausybės pastangų per kliūtis kuriamų lietuviškų mokyklų ir gimnazijų šiame regione. Nuo Valdemaro Tomaševskio vadovaujamos Lenkų rinkimų akcijos įsigalėjimo politiniame lenkų bendruomenės veikimo lauke iki šios politinės jėgos susivienijimo su rusų manipuliuojamos bendruomenės politinėmis jėgomis (tuo džiaugiantis Kremliui ir tam pritariant oficialioje Varšuvoje, kurioje kurį laiką vyravo keista, neproduktyvi Lenkijos ir Lietuvos santykių samprata).

Visa tai vyko ir vyksta Lietuvos parlamentinėms partijoms per paskutinį dešimtmetį vis labiau atsiribojant nuo Vilniaus regiono problemų. Kadangi kraštas yra užvaldytas vienos politinės jėgos, kitos partijos galvoja, kad čia neįmanoma įgyvendinti racionalios valstybinės politikos, padedančios veiksmingiau spręsti šio krašto problemas ir padėti jame gyvenančioms tautinėms bendrijoms aktyviau įsilieti į visos Lietuvos gyvenimą.

Skirtingai nuo šios nelabai sėkmingos Tautinių bendrijų politikos krypties, Lietuva daug pasiekė išspręsdama santykių su žydų bendruomene ir atviro požiūrio į tragišką Holokausto istoriją Lietuvoje problemas. Tai sudarė galimybes susiformuoti naujos kokybės santykiams tarp Lietuvos ir Izraelio.

Tai rodo, kad Tautinių bendrijų Lietuvos valstybinė politika gali būti sėkminga, jeigu valstybė turi aiškų svarbiausių tautinių bendrijų specifinių problemų supratimą ir aiškią valstybinę strategiją, kaip tas problemas reikia spręsti.

Deja, sprendžiant kitas ir kitų tautinių bendrijų problemas, tokio sisteminio valstybinio požiūrio pritrūkdavo, ypač kalbant apie Vilniaus regioną ir jame sutelktai gyvenančias tautines bendrijas. Todėl kai kalbame apie valstybinės Tautinių bendrijų politikos stygių, turime visų pirma kalbėti apie valstybinę Vilniaus regiono politiką, kuri privalo būti žymiai platesnė nei vien tik asmenvardžių rašymo problema.

Šia programa siūlome naują sisteminį požiūrį į tautinių bendrijų politiką Lietuvoje, į tai, kas šioje politikoje yra neišspręsta, daugiausia dėmesio skiriant Vilniaus regiono problemoms.

Visų pirma siekiame trumpai įvardinti pagrindines problemas, o toliau pateikiame ir daugybę artimiausio laikotarpio bei ilgalaikių priemonių ar programų, kurios tokias problemas padėtų spręsti.

Iš pradžių aptarsime problemas, kurios kyla pačiose tautinėse bendruomenėse ar jų gausiai gyvenamose teritorijose. Daugiausia dėmesio skirsime Vilniaus regionui ir ten gyvenančiai Lietuvos lenkų bendruomenei. Taip pat aptarsime ir keletą problemų, kurios kyla iš lietuvių tarpe vyraujančio Lietuvos istorijos naratyvo, jo sąlygoto požiūrio į Lietuvoje gyvenančias tautines bendrijas.

Rašant Tautinių bendrijų politikos programines gaires, buvo remiamasi sukauptomis žiniomis bei anksčiau publikuotomis ekspertų įžvalgomis.

I. Tautinių bendrijų politikos problemos

Įvardiname šešias pagrindines Tautinių bendrijų politikos problemas, kurias būtina neatidėliojant spręsti:

1. Vilniaus regiono ekonominis skurdas

Daugelis tyrimų rodo, kad aplink Vilnių esančios kaimiškosios savivaldybės, daugiausia gyvenamos lenkakalbių, yra santykinai skurdžios ir negebančios išnaudoti šalia esančio didmiesčio ekonominės galios ir potencialo.

Regionas, kurį sudaro Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, pagal pasaulines ir Europos Sąjungos šalių tendencijas turėtų būti labiausiai ekonomiškai išvystytas dėl šalia esančios valstybės sostinės, tačiau yra priešingai – regionas pagal daugelį socioekonominių ir kriminogeninių rodiklių atsilieka ne tik nuo kitų didmiesčių kaimynystėje esančių administracinių rajonų, tačiau konkrečiais aspektais yra apskritai prasčiausioje situacijoje. Nusikalstamumas regione žymiai lenkia ir visos Lietuvos vidurkį (atitinkamai 1127,7 nusikalstamų veikų tūkstančiui gyventojų Lietuvoje ir 1260,2 Vilniaus rajone), o Vilniaus rajono gyventojų dalyvavimas kultūros ir sporto renginiuose yra 5 kartus mažesnis nei Kauno rajone.

Kaip rašo Mariusz Antonowicz:

„/.../Vilniaus ir Šalčininkų rajonų, kuriuos jau ilgą laiką valdo LLRA, ekonominiai rodikliai nėra geri. Lietuvos laisvos rinkos instituto daromame savivaldybių reitinge iš visų 53 rajonų savivaldybių Vilniaus rajonas užėmė 39, Šalčininkų rajonas – 45 vietą. Vilniaus rajono savivaldybė užėmė 34 vietą pagal rodiklius gyventojams, 44 – pagal rodiklius investuotojams ir 39 – pagal administravimą. Šalčininkų rajono atitinkamos vietos – 42, 51 ir 22 (15). Šalčininkų rajone yra mažiausias vidutinis atlyginimas Lietuvoje – 492,4 eurų (visos šalies – 699,9 eurų 2015 m. pirmo ketvirčio duomenimis) (16). Vilniaus rajone vidutinis atlyginimas tuo pačiu laikotarpiu siekia 641 €. Akivaizdu, kad abu rajonai neišnaudoja savo ekonominio potencialo. Ekonominį Vilniaus krašto atsilikimą lemia daugybė veiksnių. Pirmiausia trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, Vilniaus kraštas tebėra agrarinis. Žmonės, kurie galėtų dirbti versle, aukštųjų technologijų srityje arba paslaugų sektoriuje, dažniausiai persikrausto į Vilnių arba emigruoja. Visa tai labai apsunkina investicijų pritraukimą. Antra, Vilniaus krašto ekonominę padėtį blogina siena su Baltarusija. Dėl savo nepralaidumo ji nukirto daugybę natūralių prekybinių kelių. Diskusijose apie Vilniaus krašto ekonominę padėtį ir strategijas jai gerinti dažnai iškeliama mintis, kad Vilniaus kraštas galėtų tapti prekybinio kelio su Baltarusija logistikos centru/.../.

Trečia, prie dabartinių ekonominių problemų prisideda vietos valdžia, kuri skiria mažai dėmesio krašto ekonominei gerovei. Iš dalies tai lemia kompetencijos stoka. Didžioji dalis LLRA politikų iš Vilniaus ir Šalčininkų rajonų turi dar sovietmečiu įgytą išsilavinimą ir menkai išmano, kaip pritraukti investicijų ar tobulinti infrastruktūrą. Kita vertus, vietos valdžia dėl politinės konkurencijos stokos neturi jokių paskatų rimtai užsiimti ekonomine gerove. Ypač kai tai galima panaudoti savo valdžiai įtvirtinti. Vilniaus kraštas jau seniai garsėja istorijomis, kaip socialinis būstas, išmokos, savivaldybės užsakymai verslininkams, darbas mokyklose ir savivaldybės administracijoje yra skiriami tik LLRA lojaliems asmenims, o rinkėjų balsai „perkami“ už dotacijas ir subsidijas vandeniui ar šildymui.

Dėl viso to ir nėra savarankiškos Lietuvos lenkų viduriniosios ekonominės klasės. Tai reiškia, kad šitaip nėra sukuriama pakankama paklausa kokybiškam švietimui Lietuvos lenkų mokyklose, kokybiškai lenkų kultūrai ir Lietuvos lenkų politikai, kuri realiai spręstų gyventojų problemas, o ne užsiimtų niekur nevedančia konfrontacija. Didesnė Lietuvos lenkų ekonominė gerovė automatiškai suartintų juos su didesne Lietuvos visuomenės dalimi. Tai leistų įsitikinti, kad lietuviai yra tokie patys normalūs žmonės kaip ir kitos Europos tautos: vieni mėgsta lenkus, kiti nemėgsta, o didžiajai daliai tai yra tiesiog nesvarbu. Tai taip pat parodytų, kad LLRA kuriami mitai dėl neva prigimtinės ir visuotinės lietuvių polonofobijos tėra politinės manipuliacijos. Būtent dėl to LLRA nėra motyvuota rimčiau užsiimti Vilniaus krašto ekonomine plėtra. Tačiau šios bėdos nebūtų tokios didelės, jei Lietuvos pagrindinės partijos skirtų daugiau dėmesio Vilniaus kraštui. Deja, bet pastaruosius 10 metų jos jį tiesiog ignoravo.”

2. Socialinis, kultūrinis regiono skurdas ir demokratijos stoka

Ekonominis regiono skurdas nulemtas daugelio priežasčių. Tradiciškai šis regionas niekada nebuvo turtingas, tačiau spartesniam jo vystymuisi trukdo ir šiandien susiklostęs regiono kultūrinis, politinis uždarumas, socialinis skurdas ir demokratijos stoka. Tai vienas kitą skatinantys ir papildantys procesai: ekonominis regiono atsilikimas neleidžia subręsti stipresnei vidutinei klasei, o pastarosios silpnumas neskatina formuotis turtingesnei socialinei, kultūrinei, kartu ir politinei alternatyvai bei demokratinei sanklodai. Vietos politikams stagnacinė situacija atrodo naudinga, nes padeda išsaugoti netrukdomą politinį viešpatavimą, kartu atimant iš vietos žmonių galimybes savarankiškai pasirūpinti savo ir savo šeimų gerove.

Regione dominuojanti politinė jėga – Lietuvos lenkų rinkimų akcija (toliau LLRA) bando kurti įtampą tarp lietuvių ir kitų tautybių Lietuvos Respublikos piliečių, lygiagrečiai stiprindama klientelizmu ir nepotizmu paremtą savo struktūrą visuose pietryčių Lietuvos rajonuose. LLRA nėra suinteresuota teigiamais pokyčiais regione, nes gausesnės investicijos, daugiau darbo vietų privačiame sektoriuje, didesni atlyginimai reikštų tai, kad vietos gyventojai taptų mažiau priklausomi nuo savivaldybės, t. y. nuo jos skirstomų socialinių pašalpų, nuo darbo savivaldybės įmonėse ar įstaigose.

Ypatinga LLRA atrama – socialiai remtini asmenys, kurie yra išimtinai priklausomi nuo savivaldybės darbuotojų, skirstančių jiems vienokias ar kitokias gėrybes: socialinį būstą, pašalpas, darbą. Paramos teikimas suasmeninamas ne tik dėlto, jog ją teikiantys priklauso LLRA arba yra su ja susiję. Taip yra ir dėlto, jog nemaža dalis socialiai pažeidžiamų asmenų rajone nepakankamai moka lietuvių kalbą ir išmano šalies teisinę bazę, todėl tampa visiškai priklausomi nuo administracijos valdininkų. Tik nuo jų geros valios dažnai priklauso, ar interesantas bus informuotas apie jam priklausančias socialines išmokas, jau nekalbant apie tai, kad už jį elementariai būna užpildomi prašymai ir kiti dokumentai valstybine kalba.

Galima konstatuoti, kad regione žymiai silpniau nei vidutiniškai Lietuvoje išsivystę visuomenės socialiniai dariniai: bendruomenės, asociacijos, nevyriausybinės organizacijos, bendrų interesų susivienijimai. Greta LLRA, kitų alternatyvių politinių tautinių bendrijų darinių, kuriuos galėtų rinktis tautinių bendrijų rinkėjai, taip pat praktiškai nėra, o tai neleidžia atsirasti įvairovei ir skatina regiono uždarumą.

Regionas ir tautinių bendruomenių gyvenimas kenčia ne tik nuo uždarumo, bet ir nuo istoriškai pokario laikais susiklosčiusios problemos – Vilniaus regione vyraujančios lenkų ir rusų tautinės bendrijos kenčia dėl inteligentijos, politinio ir kultūrinio elito stokos. Dėl to, kaip teigia M. Antonowicz, nėra susiformavusi stipri Lietuvos lenkų kultūra. Pastaroji išlieka provinciali ir silpna.

Tokia kultūra natūraliai tampa nepatraukli daugeliui Lietuvos lenkų, o kaimiškuose lenkiškuose rajonuose sparčiai plinta primityvioji rusų kultūra. Tokia posovietinė rusiška kultūra kaimiškose vietovėse „yra prieinamesnė ir patrauklesnė už lenkišką, todėl daugelis lenkų, ypač vyresnių nei 45 metų, būdami dėl sovietinių tradicijų palankiau nusiteikę rusų nei lietuvių kalbai, persiorientuoja į ją.“ Taip didele dalimi yra dėl to, kad Lietuvos lenkai palyginus prastai moka lenkų kalbą.

Ekonominis, socialinis ir kultūrinis skurdas sukuria palankias sąlygas „demokratijos skurdui” – vienos politinės jėgos visuotiniam dominavimui, nepaliekant jokių galimybių ir erdvės alternatyviai minčiai, kritinei visuomeninei valdžios kontrolei bei žmonių teisei laisvai rinktis. Egzistuojantis 5 proc. rinkimų į Seimą ir 4 proc. į savivaldybių Tarybas barjeras riboja galimybes atsirasti alternatyvioms politinėms jėgoms, galinčioms atstovauti tą pačią tautinę bendriją.

Tokius demokratijos skurdo požymius galima matyti ir kitose Lietuvos savivaldybėse, tai tyrinėja Lietuvos politikos mokslininkai. Visgi Vilniaus regione šie procesai įgyja ypatingų bruožų, nes vietos valdžia ir opozicija skiriasi ne tik ideologinėmis nuostatomis, bet ir etnine priklausomybe. Šalčininkų rajone lietuviai sudaro tik apie 10 proc. gyventojų, todėl savivaldybės mastu jie yra tikra vietinė tautinė mažuma. Lenkų rinkimų akcijai dominuojant savivaldybėje, ši mažuma neturi jokių realių galimybių ginti savo teisių politinėmis priemonėmis.

Vieša paslaptis, kad socialiai, ekonomiškai ir kultūriškai skurdžioje aplinkoje totalią valdžią turinti tautinė partija naudojasi savo administraciniais resursais tam, kad rinkėjams perduotų vienintelę „teisingą” žinią – jeigu balsuosite už tą partiją, gausite pensijas, pašalpas ir malkų. Kitokių žinių šie rinkėjai ir negauna, nes jokia kita politinė jėga neturi realių galimybių pasiųsti alternatyvią žinią, nes žiniasklaidos, kuri skelbtų alternatyvias nuomones, praktiškai nėra.

Pastaruoju metu pastebimas dalies lenkakalbių žiniasklaidos priemonių atitolimas nuo fundamentaliosios LLRA politinės linijos (vienas, bet toli gražu ne vienintelis pavyzdys – radijo stotis „Znad Wilii“). Jas netgi imta skųsti Lenkijos pareigūnams, atsakingiems už finansinę paramą žiniasklaidai, taip siekiant vėl susigrąžinti pastarąsias į LLRA „glėbį“ ar bent jau atimti finansavimą iš Lenkijos Respublikos iždo. 2016 m. LLRA nario ir atstovo Vilniaus miesto savivaldybės taryboje Jaroslavo Kaminskio pastangomis buvo įsteigta viešoji įstaiga „Zorza“, kuri siekia įkurti Pietryčių Lietuvoje lenkų, lietuvių ir baltarusių kalbomis transliuojančią radijo stotį. Tai parodo, kad praradusi kontrolę „Znad Wilii“ atžvilgiu, LLRA siekia susikurti alternatyvią radijo platformą.

Likusios LLRA kontrolėje visuomenės informacinės priemonės – „Tygodnik Wilenszczyzny“, „Magazyn Wilenski“ ir „L24.lt“ išlaiko tvirtą ryšį su V. Tomaševskio vadovaujama partija bei toliau formuoja vienai partijai palankų skriaudžiamųjų bei „apgultos tvirtovės“ naratyvą.

3. Informacinio lauko ir tautinių bendrijų tapatybės problemos

Kaip teigia V. Tamošaitis, rusiška žiniasklaida tarp Lietuvos lenkų yra žymiai populiaresnė už lenkiškąją. Tai lemia tas faktas, kad Lietuvos lenkai, kaip jau minėta, palyginti silpnai moka lenkiškai. Iš kitos pusės, daugelis Vilniaus regiono gyventojų, kurie neturi galimybės naudotis kabelinės ar palydovinės televizijos paslaugomis, televizijos eterio bangomis gali stebėti tik Rusijos, Baltarusijos, nelabai žiūrimos užsienio lenkams skirtos TV Polonia ar Lietuvos televizijų lietuviškas programas.

Tai patvirtina ir M. Antonowicz cituojami moksliniai tyrimai: „2010 m. Tartu universiteto mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad bendraudami su draugais ir žmonių kompanijose tik 21 proc. Lietuvos lenkų vartoja lenkų kalbą, 31 proc. vartoja lietuvių, 29 proc. – rusų kalbą. Kiti skaičiai daug niūresni: tik kiek daugiau nei pusė Lietuvos lenkų namuose vartoja lenkų kalbą, 12 proc. lenkų skaito lenkišką spaudą ir vos 8,5 proc. lenkų žiūri lenkišką televiziją. Užtat net 48 proc. lenkų skaito rusišką spaudą, 43 proc. klauso rusišką radiją, 23 proc. lenkų namuose vartoja rusų kalbą, 20 proc. reguliariai lankosi rusų kultūros renginiuose. Kingos Geben atlikti tyrimai parodė, kad 92 proc. lenkų privačias žinutes, elektroninius laiškus, asmeninius užrašus rašo rusiškai, 60 proc. – lenkiškai, 55 proc. lenkų su sutuoktiniu kalba lenkiškai, o 54 proc. – rusiškai.

Ši tendencija neišvengiamai veikia ir šių žmonių politines pažiūras. Dar 2006 m. daryti tyrimai rodė, kad net 40 proc. lenkų balsuotų už partiją, remiamą Rusijos. Taip pat 45,7 proc. lenkų teigiamai vertina sovietinę santvarką, o neigiamai – tik 24,6 proc. Beveik ketvirtadalis (24,7 proc.) lenkų teigiamai žiūrėjo į dabartinę Rusijos santvarką, o 16 proc. į ją žiūrėjo neigiamai. Daugiau nei trečdalis (34,6 proc.) lenkų teigiamai vertino Baltarusiją ir 29,6 proc. į ją žiūrėjo neigiamai.”

Kaip rodo 2014 metais Mykolo Romerio universiteto mokslininkų atlikti sociologiniai Vilniaus regiono gyventojų tyrimai, šios tendencijos regione pamažu keičiasi į pozityvesnę pusę, tačiau savaiminiai procesai yra labai lėti (G.Kazėnas, A.Jakubauskas, I.Gaižauskaitė, R.Kacevičius, A.Visockaitė „Lenkų tautinės mažumos Lietuvoje identiteto tyrimas“ , Mykolo Romerio universitetas, 2014).

Tokia situacija Lietuvos lenkų bendruomenėje sukuria du pagrindinius istorinius naratyvus: vieni save mato kaip užsienyje atsidūrusius Lenkijos lenkus (ne kaip Lietuvos lenkus), kiti su nostalgija prisimena sovietmetį. Bet kuriuo atveju abi grupės neigiamai žiūri į vaisingesnę perspektyvą integruotis Lietuvoje, o tai savo ruožtu darosi vis mažiau patrauklu jaunesnei ir labiau išsilavinusiai Lietuvos lenkų bendruomenės daliai, kuri, nutoldama net nuo dominuojančio Lenkų rinkimų akcijos politinio veikimo, sudaro galimybes šiame politiniame judėjime įsivyrauti nostalgijos sovietmečiui ir konfrontacijos su Lietuva nuotaikoms. Jas ryškiausiai atspindėjo „Georgijaus“ juostelė V. Tomaševskio atlape.

4. Demografinė krizė ir inteligentijos stoka

Pasak M. Antonowicz, „gyventojų surašymai rodo, kad nuo 1990 m. Lietuvos lenkų kas dešimtmetį sumažėja maždaug po 30 000. 1989 m. Lietuvos lenkų buvo 258 000 (7 proc. Lietuvos gyventojų), 2001 m. – 235 000 (6,7 proc.), 2011 m. – 200 317 (6,6 proc.).”

Tokias tendencijas lemia tie patys reiškiniai, kaip ir visoje Lietuvoje: žemas gimstamumas ir emigracija bei natūralūs asimiliacijos procesai: nemaža jaunų lenkų (ypač Vilniuje) linksta į lietuviškąją kultūrą, beveik pusė lenkų šeimų Vilniuje savo vaikus siunčia į lietuviškas mokyklas. Tokia situacija dabartinius politinius lenkų bendruomenės lyderius skatina siekti dar didesnio separatizmo, klaidingai įsivaizduojant, kad taip gali būti stabdomas gyvenimas. Iš tikrųjų toks uždarumas duoda priešingą efektą.

Kita vertus, vietinių politinių lyderių skatinamas dirbtinis bendruomenės uždarumas daro ją nepatrauklią naujiems jauniems lyderiams, todėl visa bendruomenė kenčia dėl inteligentijos ir stipresnės viduriniosios klasės stokos. Inteligentiškos lyderystės stoka apsunkina racionalaus dialogo, būtino regioną kamuojančioms problemoms spręsti, tarp lenkų bendruomenės, Vilniaus regiono savivaldybių vietinės valdžios ir nacionalinės valdžios galimybes.

Inteligentijos stoka Lietuvos lenkų bendruomenėje skatina radikalią populistinę retoriką ir atitinkamą politinį veikimą, kuris tinka ekonomiškai, socialiai ir kultūriškai skurdžiam regionui. Galima pagrįstai teigti, jog dėl pokario metais Stalino skatintos lenkų inteligentijos repatriacijos Lietuvos lenkų bendruomenei praradus tradicinį elitinės „Vilniaus kultūros“ potencialą, jo stoka ir šiandien lieka didžiausia Lietuvos lenkų bendruomenės problema.

5. Raidyno, švietimo ir kitos tradiciškai aitrinamos problemos

Lenkų bendruomenės politiniai lyderiai dažniausiai kalba apie kitas problemas nei dėstoma šioje programoje. Jie nekalba apie ekonominio vystymosi problemas ar socialinį, kultūrinį bei politinį skurdą, nekalba apie informacinio lauko problemas bei viduriniosios klasės trūkumą.

Dažniausiai skundžiamasi vadinamąja tradicine „w problema“, o pastaruoju metu ir švietimo problemomis. Jeigu raidyno problema yra konstitucinio lygmens, tai dėl švietimo yra skirtingų dalykų. Pirma, egzistuoja problemos, susijusios su mokyklų tinklo kaita, kurios yra tokios pat kaip ir įgyvendinant valstybinės kalbos mokyklų tinklo optimizavimą. Be to, yra ir specifinių švietimo problemų, susijusių su Švietimo ir mokslo ministerijos pradėtu įgyvendinti valstybinio lietuvių kalbos egzamino suvienodinimu visose mokyklose.

Mokyklos, dirbančios lenkų kalba, skundžiasi, kad pereinamasis laikotarpis įvedant vienodus egzaminų reikalavimus faktiškai neveikia arba veikia labai nelanksčiai, todėl nukenčia lenkiškų mokyklų abiturientų egzaminų vertinimai. Šios mokyklos skundžiasi, kad reikalaujant mokyklose eiti tą pačią lietuvių kalbos ugdymo programą, kol kas lenkakalbėse mokyklose tam skiriama vos ne dvigubai mažiau valandų nei mokyklose valstybine kalba. Tai – Švietimo ir mokslo ministerijos sprendžiami klausimai ir lenkų bendruomenė kelia problemas, kurias reikia neatidėliojant spręsti.

6. Bendros valstybinės tapatybės paieškos

Moderni Lietuva, kurios idėja kaip ir visoje Europoje pradėjo plėtotis nuo XIX a. vidurio, o realizavosi 1918 metais, nuo pat pradžių rėmėsi tautinės valstybės idėja, kaip ir daugelis užgimstančių etninių Vidurio Europos valstybių. Po 1918 metų tai buvo esminė lietuvių tautos politinės ir ekonominės modernizacijos sąlyga: išnyko luominė diferenciacija, atsirado inteligentijos sluoksnis, susikūrė vidurinė klasė. Toje Lietuvoje buvo subrandinta valstybingumo tradicija ir laisvės idėja, kuri išliko gyva ir sovietinės okupacijos laikotarpiu. Vasario 16-ąją pasirinktas tautinės valstybės kelias padėjo pamatus ir Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimui 1990 m. kovo 11-ąją.

Naujųjų laikų valstybės kūrimosi metu susiformavę mūsų požiūriai, istorijos supratimo paradigmos ir šiandien išlieka gyvybingos, jos daro įtakos mūsų visuomenėje vyraujančioms nuostatoms.

Šiandien tautinės valstybės idėją reikia papildyti (jokiu būdu nesupriešinant) politinės tautos koncepcija. Lietuvos tautinių bendrijų politika turi remtis lietuvių tautos kaip politinės tautos suvokimu. Pagal šį suvokimą kiekviena Lietuvoje gyvenanti tautinė bendrija verta tapti integralia lietuvių (arba Lietuvos) politinės tautos dalimi ir puoselėti Lietuvos lenko, Lietuvos ruso ar Lietuvos totoriaus tapatybę. Šiam procesui reikia permainų ir pačių lietuvių savivokoje.

Mūsų visuomenėje vis dar vyrauja Lietuvos istorijos supratimas, kuris formavosi nuo pat XIX amžiaus pradžios, kai pradėjo formuotis tautinės valstybės idėja. Kaip parodo ne tik šių dienų Lietuvos istorikai, bet ir tokie tarptautiniai istorijos mokslų korifėjai kaip Timothy Snyder (T.Snyder. Tautų rekonstrukcija: Lietuva, Lenkija, Ukraina, Baltarusija 1569 – 1999. Vilnius, Mintis, 2009), lietuviškas LDK istorijos suvokimas formavosi XIX amžiaus pradžioje ir viduryje, siekiant padėti pamatus etninei valstybei. To meto istorikai ir visuomenės veikėjai, atsižvelgdami į lietuvių nacionalinės valstybės kūrimo lūkesčius, XIX amžiaus pirmoje pusėje kūrė tokią Lietuvos istorijos paradigmą, kuri leistų lietuvių bendruomenei atsiriboti nuo lenkų kultūrinio ir politinio dominavimo.

Tiek to meto, tiek XX amžiaus pradžioje natūraliai formavosi tokia Lietuvos istorijos nuo pat Liublino unijos samprata, kurioje lenkų įtaka ir vaidmuo buvo vertinama iš esmės neigiamai.

Taip natūraliai formavosi vyraujantis „lietuviškas“ LDK ir Abiejų Tautų Respublikos (ATR) istorijos supratimas, pagal kurį žinome ir pripažįstame tą LDK istorinio ir kultūrinio paveldo dalį, kuri susijusi su lietuviškuoju etnosu. Šis, kaip žinia, per šimtmečius vis mažiau save siejo su miesto kultūra.

Mes iki šiol gyvename su tokiu vyraujančiu savo istorijos supratimu, mūsų visuomenė dar nepriima to, kas buvo kuriama ir vyko lenkų ir žydų bendruomenėse, kaip organiškos ir neatimamos LDK istorinio ir kultūrinio paveldo dalies.

Tokia vis dar vyraujanti paradigma, pasąmonėje nepripažįstanti lenkų kalbos ir žydų bendruomenės paveldo kaip savo valstybės sudėtinės dalies, mūsų visuomenėje sukuria papildomą psichologinį kompleksą, lenkų ir žydų bendruomenes vertinant kaip kažką, kas nėra „mūsų”, veikiau svetima, ir kas galbūt savaime absorbuosis.

Verta pastebėti, kad pastaruoju laikotarpiu santykiams tarp lietuvių ir žydų bei tarp Lietuvos ir Izraelio įgaunant vis aukštesnę kokybę, lietuvių visuomenėje atsiranda daugiau susidomėjimo litvakų bendruomenės istoriniu ir kultūriniu paveldu, jį pradedant suvokti kaip sudėtinę Lietuvos istorinio ir kultūrinio paveldo dalį. Turėtų sparčiau keistis požiūris ir į lenkiškąjį Lietuvos paveldą.

Pamažu einame prie žymiai platesnio Lietuvos istorijos supratimo, nei vien tik jos atsekami dinastiniai lietuviškieji puslapiai. Tačiau tai vyksta lėtai, o sistemingų pastangų skatinti šį platesnį supratimą kol kas yra pernelyg mažai.

****

Tiek dėl vyraujančio mūsų visuomenėje savotiškai riboto istorijos supratimo, tiek dėl atsiskyrėliškos Lenkų rinkimų akcijos politinio dominavimo Vilniaus regione, Lietuvos politikai, deja, nusišalino nuo svarbių regiono problemų sprendimo. Numota ranka į Tautinių bendrijų politikos strateginių ir taktinių nuostatų formulavimą, traktuojant šią politikos sritį kaip tokią, kurioje dominuoja Lenkų rinkimų akcijos radikalus populizmas, o jį palaiko ir Varšuva, – ir kartu kaip tokią, kurioje dėl minėtų priežasčių valstybė negali pasiekti nieko racionalaus.

Tokia padėtis leidžia dar labiau įsigalėti radikaliam populizmui, todėl valstybė turi šį vakuumą užpildyti racionalia Tautinių bendrijų politika.

II. Racionali valstybinė Tautinių bendrijų politika

Toliau pateikiame keletą programinių Tautinių bendrijų politikos iniciatyvų, kurios padėtų spręsti aukščiau išvardintas problemas. Šių iniciatyvų sąrašas yra tik pradinis, atspindintis tam tikrų naujų Tautinių bendrijų politikos nuostatų sistemą.

Mūsų įsitikinimu, Tautinių bendrijų politika turi apimti platų spektrą sprendimų, pradedant ekonominiais Vilniaus regiono vystymo projektais, imantis politinės demokratijos šiame regione stiprinimo. Ši valstybinė politika negali apsiriboti vien paskirais Tautinių bendrijų politikos klausimais.

Naujausi sociologiniai tyrimai (Rytų Europos studijų centras, 2016) rodo, kad palankus požiūris į Kremliaus vykdomą politiką yra būdingas socialiai labiausiai pažeidžiamiems tautinių bendrijų sluoksniams. Todėl regionų, kuriuose gausiai gyvena tautinės bendrijos, ekonominės modernizacijos programos turi būti Lietuvos prioritetinės. Siūlomas naujos Tautinių bendrijų politikos priemones toliau aptarsime tokia pat eile, kaip aukščiau buvo aptartos pagrindinės problemos.

1. Vilniaus regiono ekonominis vystymas

Vilniaus regiono spartesniam ekonominiam vystymui neužtenka tradicinių priemonių, kurios šiuo metu taikomos visoje Lietuvoje regionų ekonominiam vystymui.

Be to, iki šiol nacionalinė valdžia apskritai neturėjo efektyvios politikos, kuri padėtų Lietuvos regionams sparčiau ekonomiškai vystytis. Mūsų ekonominės programos dalyje pabrėžiame, kad atsiliekančių regionų spartesniam vystymui siūlysime specialią Vyriausybės programą, kuri remsis investicijų pritraukimu į šalia tradicinių pramonės centrų įkurtas specialias laisvas ekonomines zonas arba industrinius parkus.

Nors tokios laisvos ekonominės zonos yra sukurtos ir sėkmingai veikia šalia kitų didmiesčių kaip Kaunas ar Klaipėda, šalia Vilniaus iki šiol nieko panašaus nėra įrengta.

Kaip jau buvo sakyta, Vilniaus regiono ekonominis vystymasis negali būti paliktas ligšiolinei savieigai, nes rezultatas yra regiono ekonominis ir socialinis atsilikimas. Valstybė turi įgyvendinti specialius stambios apimties projektus, kad išjudintų šio regiono ekonominę raidą. Siūlome realizuoti du tokio pobūdžio projektus:

a) Vilniaus regiono Laisvoji ekonominė zona

Šiuo metu daugelis Vilniaus ir Šalčininkų rajonų gyventojų ieško darbo Vilniaus mieste veikiančiose įmonėse. Esame įsitikinę, kad abu rajonai ekonomiškai daug laimėtų, jeigu Vilniaus regione būtų įkurta laisvoji ekonominė zona, kuri, išnaudodama infrastruktūrinius privalumus, galėtų būti kuriama ties Vilniaus ir Šalčininkų rajonų riba: tarp Vaidotų geležinkelių logistikos parko bei išlikusios Pagirių industrinės infrastruktūros ir priartėtų iki Jašiūnų gyvenvietės.

Tokia laisvoji ekonominė zona naudotų arti esančią strateginę geležinkelių bei oro uosto infrastruktūrą bei būtų orientuota į potencialiai ateityje atsiversiančią Baltarusijos rinką. Esame įsitikinę, kad toks projektas galėtų pritraukti daug specifinių užsienio kapitalo investicijų, šalia esantiems Vilniaus ir Šalčininkų rajonams sukurtų daug tiesioginių darbo vietų ir aptarnaujančiuose versluose paskatintų rastis papildomas darbo vietas. Žinoma, tokio projekto sėkmei gali pakenkti netoliese statomos Astravo AE grėsmė.

b) Valstybinis investicinis Vilniaus regiono fondas

Ekonominėje programoje esame nurodę, jog planuojame sukurti specialų fondą, kuris, panaudojant Lietuvai skirtas ES lėšas, Europos strateginių investicijų fondo, privačių bankinių ir kitų kredito institucijų lėšas, turėtų beveik 7 mlrd. eurų lėšų daugkartinėms ir sugrįžtančioms investicijoms į įvairius valstybei svarbius projektus, įskaitant inovatyvius bei regioninius privataus verslo projektus.

Kitų ES šalių praktikoje netrūksta išskirtinio dėmesio ir finansinės paramos ekonomiškai ar kitaip silpniausiems šalių regionams pavyzdžių. ES regionų vystymo politika vykdoma tiek bendresnio pobūdžio įstatymais, numatančiais paramą atskiriems regionams priklausomai nuo jų raidos scenarijų (Italijoje 2002 m. įkurtas Neišsivysčiusių sričių fondas regioninei plėtros politikai nepakankamai išsivysčiusiose šalies srityse finansuoti), tiek konkrečiai įvardytų regionų plėtrai skirtais teisės aktais, kaip antai 2009 m. Slovėnijoje priimtas specialus įstatymas, skatinantis labiausiai atsilikusio Pomurjės regiono plėtrą.

Remdamiesi tokia europine praktika ir panaudodami aukščiau aprašytą didelės apimties valstybinį specialų investicinį fondą, esame pasirengę sukurti ir išplėtoti „Investicinį Vilniaus regiono fondą” kaip specialią investicinę programą. Šis specializuotas fondas sudarytų galimybes dalį aukščiau minėtų lėšų investuoti į įvairius Vilniaus regione plėtojamus ekonominius projektus.

2. Socialinio, kultūrinio ir demokratinio skurdo įveikimas Vilniaus regione

a) Socialinės įvairovės plėtra ir Pietryčių Lietuvos bendruomenių fondas

Socialinis skurdas apima ne vien tik asmeninę žmogaus priklausomybę nuo valstybinių socialinių pašalpų bei asocialų žmonių elgesį paskendus girtuoklystėje ar kitose įpročių priklausomybėse. Visuomenės socialinis skurdas apima jos bendruomeninės ir asociatyvios veiklos skurdą arba nebuvimą. Vilniaus regione būtent šis socialinis skurdas bado akis: tai akivaizdi bendruomeninės, įvairių asociacijų ir bendrų interesų grupių veiklos stoka. Ši situacija patogi vietinei valdžiai (nes nėra kas su jais ginčytųsi dėl žmonių interesų) ir taipgi lemia visapusišką regiono atsilikimą.

Valstybė turėtų realizuoti specifinį paramos „Socialinės įvairovės plėtrai Vilniaus regione” projektą, subsidijuodama įvairių bendruomenių, nevyriausybinių organizacijų ir asociacijų kūrimąsi ir jų veiklos plėtrą Vilniaus regione. Tuo tikslu esame pasirengę įkurti specialų „Pietryčių Lietuvos bendruomenių fondą“. Šio fondo paskirtis – sustiprinti Vilniaus regiono bendruomenes, kurios šiuo metu yra visiškai priklausomos nuo LLRA kontroliuojamų savivaldos institucijų politinės valios. Galimybės Vilniaus regiono bendruomenėms įgyvendinti nuo LLRA nepriklausomas iniciatyvas ugdytų demokratiją, kurtų visuomeninę, o ilgainiui ir politinę alternatyvą, pasirinkimo erdvę.

b) Kultūrinės integracijos skatinimas

Aukščiau rašyta, kad tiek Vilniaus regiono, tiek ir Lietuvos lenkų bei rusų bendruomenių kultūrinis gyvenimas stokoja aukštesnės kultūros iniciatyvų. Orientuojamasi į masinės kultūros (dažniausiai rusiškos) lygmenį, kuris darosi vis mažiau patrauklus jaunesnei išsilavinusiai šių bendruomenių kartai.

Kita vertus, Lietuvoje šių bendruomenių kultūrinis gyvenimas (dėl anksčiau minėtų istorinio naratyvo paradoksų) nėra suvokiamas kaip integrali šalies kultūrinio gyvenimo ir paveldo dalis. Todėl Lietuvos Dainų šventės repertuare (net etnografiniame „Skamba, skamba kankliai” vakare) dainuojamos tik lietuviškos dainos (nors Dainų šventė yra Lietuvos, tad ne vien tik lietuvių). Valstybinė Etninės kultūros globos taryba rūpinasi tik įvairių lietuviškųjų etninių grupių (aukštaičių, žemaičių, suvalkiečių, dzūkų) paveldu, bet neturi įpareigojimo rūpintis lenkų, žydų, totorių ar rusų etniniu paveldu.

Tautinių bendrijų kultūrinės integracijos skatinimas turi prasidėti nuo paprastų dalykų: a) Lietuvos Dainų šventė turi tapti tikrai Lietuvos, o ne vien lietuvių švente ir b) Lietuvos Etninės kultūros globos taryba turi imtis rūpintis visų etninių grupių paveldu, tad ir lenkų, žydų, totorių, rusų.

Be to, valstybė turi numatyti tinkamą paramos politiką aukštesniajai tautinių mažumų kultūrai plėtoti. Iš sovietmečio paveldėtas Rusų dramos teatras tokios monopolinės funkcijos atlikti negali, todėl Lietuvos Kultūros fondas turi pasirūpinti ir šio vakuumo užpildymu.

c) Demokratijos plėtros skatinimas

Vilniaus regiono kaimiškosios savivaldybės, kuriose dominuoja Lenkų rinkimų akcijos politinės daugumos, pasižymi tuo, ką žinoma politologė Ainė Ramonaitė vadina „užvaldytomis” savivaldybėmis (M. Greičiūtė et. al., Valstybė mažesnė už savo teritoriją? Lietuvos valstybės (ne)galios žemėlapis. Projekto “Mokslo pieva” ataskaita, 2015. Projektą konsultavo: A. Raimonaitė, M. Jastramskis, V. Morkevičius, I. Petronytė).

Jose dominuojanti politinė jėga naudoja administracinius resursus tam, kad jokia politinė alternatyva negalėtų toje teritorijoje atsirasti. Lenkų rinkimų akcijos dominuojamuose rajonuose, skirtingai nei kituose Lietuvos regionuose, prisideda ir tas faktas, kad į lenkų rinkėjus su alternatyvia politine programa vargiai gali kreiptis kuri kita šią tautinę bendriją atstovaujanti politinė jėga. Siekiant sveikos demokratijos plėtros Vilniaus regione, siūlome įgyvendinti keletą sprendimų:

i) Dėl palankesnių rinkiminių sąlygų tautinių bendrijų partijoms

Šiuo metu tautinėms bendrijoms atstovaujančios partijos, tokios kaip Lenkų rinkimų akcija, iš esmės monopolizavo politinį lauką, ir kitaminčiams iš tautinių bendrijų nėra galimybių reikšti savo nuostatas. Todėl siūlytume pradėti diskusiją dėl palankesnių rinkiminių sąlygų sudarymo partijoms, atstovaujančioms tautinėms bendrijoms.

Būtų galima iš dalies atsižvelgti ir į Lenkijos bei Vengrijos pavyzdžius, kur tautinėms bendrijoms atstovaujančioms partijoms nėra taikomas rinkimų barjeras. Šitaip būtų ne tik skatinamas alternatyvių politinių darinių atsiradimas, bet ir natūraliai mažinamos Kremliaus galimybės, daryti įtaką lenkų ir rusų tautinių bendrijų politiniam veikimui Lietuvoje. Tačiau šis procesas turi vykti ne dirbtinai, o natūraliai, t. y. tada kai lenkų tautinės bendrijos gretose atsiras realios alternatyvos galimybė.

ii) Opozicijos teisių stiprinimas

Memorandume „Demokratijos erozija: iššūkiai ir sprendimai“ esame nuosekliai išdėstę savo programines nuostatas, skirtas stiprinti demokratinio veikimo galimybes „užvaldytose” savivaldybėse. Tarp tokių nuostatų pabrėžtume dvi, kurių įgyvendinimas būtų ypač reikalingas Vilniaus regiono kaimiškose savivaldybėse: tai Opozicijos lyderio institucijos inicijavimas, suteikiant politinę mažumą atstovaujančiam opozicijos lyderiui vicemero lygmens pareigas ir resursus: taip pat opozicijai sudarant galimybę pasinaudoti komunikaciniais resursais, kurie būtų proporcingi jos turimų vietų savivaldybės Taryboje skaičiui.

iii) Lietuvių mažuma – vietinė tautinė mažuma

Kai kuriose Vilniaus regiono savivaldybėse (ypač Šalčininkų rajone) gyventojų sudėtis yra tokia, kad lietuviai sudaro gana neskaitlingą mažumą. Tai jų gyvenimą įvairiose srityse, ypač susijusiose su švietimu ar kultūrine veikla, padaro priklausomu nuo vietinės valdančios daugumos, kuri paprastai yra Lenkų rinkimų akcija. Jeigu nacionalinio masto tautinių mažumų teises gina Lietuvos įstatymai, Konstitucija, tarptautinės konvencijos, tai „vietinės tautinės mažumos” (šiuo atveju – lietuvių) teisės nėra ginamos.

Esame pasiruošę Lietuvos teisės aktus, ginančius tautinių bendrijų kaip mažumų teises, peržiūrėti taip, kad savivaldybės būtų teisiškai įpareigotos ginti vietinių tautinių mažumų būvį. Esame pasirengę stiprinti švietimo institucijų, kurios būtų nepriklausomos nuo politinių LLRA manipuliacijų, tinklą Vilniaus regione, suteikiant tam reikalingus resursus Švietimo ir mokslo ministerijai.

3. Informacinio lauko desovietizacija

a) Alternatyvių informacijos šaltinių rusų kalba kūrimas

Lietuvos rusakalbiai gyventojai turi siaurą informacijos šaltinių rusų kalba pasirinkimą – dominuoja Rusijos televizijos kanalai. Sumažinti šių gyventojų priklausomybę nuo Rusijos politizuotos informacinės bei dezinformacinės erdvės padėtų informacijos rusų kalba sklaida. Todėl Lietuvos nacionalinis transliuotojas – Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, pasinaudodamas Estijos nacionalinės televizijos ir radijo korporacijos (rengiančios ir transliuojančios originalias laidas rusų kalba televizijos kanalu „ETV+“ ir radijo programa „RAADIO 4“) bei Latvijos nacionalinio transliuotojo (rengiančio ir transliuojančio laidas rusų kalba televizijos kanalu „LTV3“ ir radijo programa „LR4“) gerąja praktika, turėtų kurti atskiras regionines radijo ir televizijos programas rusų kalba, kurios transliuotų originalias laidas. Tai Lietuvos rusakalbiams gyventojams leistų gauti informaciją paremtą šaltinių įvairove.

b) Lenkiško TV kanalo retransliacija Vilniaus regione

Vilniaus regiono informacinio lauko eteryje dominuoja rusiškos ir baltarusiškos televizijos programos. Daugelis kaimiškų vietovių gyventojų neturi galimybių naudotis kabelinės ar palydovinės televizijos paslaugomis, todėl neturi ir galimybių rinktis ir žiūrėti kitokias televizijos programas.

Maskvos ir Minsko propagandos stipriai veikiami gyventojai yra įtakojami nostalgijos sovietmečiui, lengvai pasiduoda putiniškai antivakarietiškai įtaigai. Lietuva iki šiol nesiėmė jokių realių priemonių keisti šią situaciją. Trumpalaikiai rusiškų propagandinių TV programų uždarymai ir draudimai nekeičia esmės, nes gyventojams, kurie dėl kalbos barjero nežiūri lietuviškų TV programų, nėra pasiūloma reali ir patraukli alternatyva.

Vienintelis racionalus kelias, kaip artimiausiu metu desovietizuoti informacinį lauką šiame regione, tai sudaryti galimybę vietos gyventojams žiūrėti bent vieną patrauklią Lenkijos TV programą. Lietuvos Radijo ir Televizijos Centras turi technines galimybes Vilniaus regiono gyventojams retransliuoti kurią nors Lenkijos TV programų. Esame pasiruošę tai realizuoti pačiu artimiausiu metu. Mūsų žiniomis, tai nepareikalaus didelių papildomų investicijų, o šio regiono žmonėms būtų suteikta reali ir patraukli informacinė alternatyva.

c) Parama tautinių bendrijų kalba skleidžiamai objektyviai žiniasklaidai

Vilniaus regiono vietinė žiniasklaida dažniausiai spausdinama rusų kalba. Tuo tarpu žiniasklaidoje, platinamoje lenkų kalba, tradiciškai dominuoja konfrontacinės Lenkų rinkimų akcijos nuostatos.

Valstybė turėtų skatinti ir remti tikros žiniasklaidos įvairovę šiame regione, subsidijuodama informacijos sklaidos programas per objektyvios žiniasklaidos vardą pelniusias žiniasklaidos priemones.

4. Švietimas ir naujasis tautinių bendrijų elitas

Tautinių bendrijų švietimo problematika susilaukia daugiausia dėmesio, priekaištų ir reikalavimų.

Dalis keliamų priekaištų nėra racionaliai pagrįsti: tautinių bendrijų mokyklos gauna 20 proc. didesnius mokinio krepšelius, mokyklų tinklas yra mažiau konsoliduotas nei lietuviškose savivaldybėse, todėl Šalčininkų rajone veikia net 14 gimnazijų (iš jų 8 lenkiškos); lenkakalbėse mokyklose klasės yra žymiai mažesnės nei mokyklose valstybine kalba. Visa tai atsirado nacionalinei Lietuvos valdžiai sudarant išskirtines galimybes tautinėms bendrijoms turėti dirbtinai išplėtotą švietimo tinklą nepaisant fakto, kad ir laikant mažesnes mokyklas nukenčia mokinių ugdymo kokybė.

Tačiau švietime yra problemų, kurias reikia neatidėliojant spręsti:

a) Lietuvių kalbos žinių ir egzaminų laipsniškas suvienodinimas

Po to, kai tautinių bendrijų kalbos mokiniams buvo nustatytas reikalavimas laikyti tokį patį valstybinį lietuvių kalbos egzaminą kaip ir mokyklose valstybine kalba, numatyta, kad anų mokinių rezultatų vertinimui bus taikomas pereinamasis laikotarpis, leidžiantis neišėjusiems pilno mokyklinio lietuvių kalbos ugdymo kurso nenukentėti dėl to per lietuvių kalbos egzaminą.

Kaip rodo pastarųjų metų duomenys, baigę tautinių bendrijų kalba mokyklas mokiniai per valstybinį lietuvių kalbos egzaminą, nors jam ir taikomi mažesni reikalavimai nei lietuviškose mokyklose, vis vien gauna santykinai mažesnius pažymius. Matyt, pereinamojo laikotarpio reikalavimai viršija tą lietuvių kalbos žinių lygmenį, kurį mokiniai gavo baigdami tautinių bendrijų kalbos mokyklą, kur nebuvo praeita visa lietuvių kalbos mokymo programa. Dėl tokio neatitikimo nėra kalti mokiniai. Kaip rodo kitų dalykų egzaminų rezultatai, tautinių bendrijų mokyklų mokiniai egzaminus išlaiko vidutiniškai taip pat gerai, kaip ir valstybinės kalbos mokyklų abiturientai.

Dabartinė situacija mažina tautinių bendrijų mokyklų abiturientų galimybes studijuoti Lietuvos aukštosiose mokyklose. Dėl to dalis jų išvyksta studijuoti į Lenkiją, o po to nebegrįžta į Lietuvą, taip dar labiau nuskurdindami tautinės bendruomenės elito atsinaujinimo galimybes.

Todėl siūlome Švietimo ir mokslo ministerijai neatidėliojant priimti sprendimus dėl valstybinio lietuvių kalbos egzamino pereinamajam laikotarpiui nustatytų reikalavimų, kurie leistų tautinių bendrijų kalbos mokyklas baigiantiems išlaikyti valstybinį lietuvių kalbos egzaminą vidutiniškai tokiais pat balais, kokius gauna baigiantieji mokyklas valstybine kalba. Toks pereinamasis laikotarpis, kaip numatyta, baigsis 2020 m., kai tautinių mokyklų mokiniai bus galėję praeiti visą lietuvių kalbos mokyklinio ugdymo kursą. Ligi tol kiekvienais metais turi būti atliekamas lietuvių kalbos egzamino tautinių bendrijų mokyklose rezultatų monitoringas ir pagal jo rezultatus nustatomi pereinamieji reikalavimai.

Kita vertus, Švietimo ir mokslo ministerija turi imtis veiksmų, kurie reikalingi suvienodintam lietuvių kalbos dėstymui visose mokyklose, nes šiuo metu lenkiškose mokyklose pradinėse klasėse tam numatoma skirti tik 7 valandas, mat likusios 8 yra skiriamos lenkų kalbos pamokoms. Toks didelis lietuvių kalbos pamokų skaičiaus skirtumas bus nuolatinė nepasitenkinimo priežastis. Ministerija turi nesitaikstyti ir su tokia situacija, kai atskirų mokyklų ar savivaldybių vadovybė sąmoningai boikotuoja prievolę užtikrinti tinkamą valstybinės lietuvių kalbos mokymą tautinių bendrijų mokyklose.

b) Lenkų ir rusų kalbų mokėjimas kaip privalumas stojant į aukštąsias mokyklas

Šiuo metu nustatyta priėmimo į aukštąsias mokyklas tvarka numato papildomus balus ir privalumus tiems mokiniams, kurie yra pasižymėję sporte ar mokslinėse olimpiadose, taip pat yra vertinamas anglų, prancūzų ar vokiečių kalbų žinojimas. Tačiau kitų kalbų, pvz. kinų, japonų, skandinavų, lenkų ar rusų žinojimas nėra vertinamas kaip privalumas, nors daugelyje profesinių veiklų papildomas šių užsienio kalbų žinojimas yra laikomas dideliu praktiniu privalumu.

Siūlysime įvertinti galimybes stojant į aukštąsias mokyklas pretendento užsienio kalbų žinias (net jei tai jo gimtoji lenkų ar rusų kalba) traktuoti kaip papildomą privalumą. Tai paskatintų tautinių bendrijų atstovus gerai mokėti ir savo gimtąją kalbą, bei siekti išsilavinimo Lietuvoje, o visus moksleivius mokėti daugiau nei vieną užsienio kalbą.

c) Specialios valstybinės stipendijos Lietuvos lenkų ir rusų studijoms Vakarų universitetuose

Valstybės valdymo programoje teigiame, kad valstybės valdymas Lietuvoje kenčia dėl moderniam valdymui pasiruošusio valstybinio elito stokos. Šią spragą ruošiamės užpildyti valstybinės lyderystės ugdymo programomis, kurios apimtų ir specialias stipendijas studijoms užsienio universitetuose su sąlyga, kad baigę tokias studijas grįš dirbti į Lietuvą.

Tokios pat stipendijos pagal specialią valstybės programą turėtų būti skiriamos ir Lietuvos lenkų bei rusų studijoms Vakarų universitetuose, taip sudarant galimybę stiprėti naujos kartos šių tautinių bendrijų elitui.

5. Raidyno „problemų“ konstitucinis sprendimas

Ilgai kurstyta pavardžių raidyno problema turi būti sprendžiama pagal Konstitucinio Teismo ir Valstybinės Kalbos komisijos išaiškinimą. Konstitucinis Teismas yra nustatęs, kad tokiais klausimais Kalbos komisijos išaiškinimai yra ypatingos svarbos. Kalbos komisija yra pareiškusi, kad vardus ir pavardes su W lietuviškuose dokumentuose galima rašyti tada, kai asmuo santuokos keliu įgyja pavardę su W arba kai jis tampa Lietuvos piliečiu prieš tai turėdamas pavardę su W.

6. Naratyvinių problemų sprendimas

Lietuviško požiūrio į šalies istoriją kitimas, skatinant ją ir jos paveldą suvokti plačiau – ne vien kaip lietuvių tautos paveldą, bus lėtas ir ilgas procesas, reikalaujantis iš valstybės sąmoningų ir sistemingų švietėjiškų ir kultūrinių pastangų. Šioje programoje apibrėžiame tik pirmuosius žingsnius, kurie padėtų formuotis tokiai požiūrio kaitai, kuri lenkišką, žydišką, gudišką ar totorišką Lietuvos istorijos ir kultūros paveldą padaryti savu ir lietuviams.

a) Istorijos vadovėlių peržiūra

Švietimo ir mokslo ministerija turi pradėti nuoseklią ir sistemingą Lietuvos istorijos vadovėlių peržiūrą, apibrėžiant, kad Lietuvos istorija nėra tik lietuvių istorija, kad Lietuvos istorinis ir kultūrinis paveldas apima ne tik lietuvių, bet ir lenkų, žydų, baltarusių, totorių, rusų, gyvenusių ir kūrusių Lietuvoje, istorinį paveldą.

b) „Vilniaus muziejaus“ iniciatyva

Iki šiol Vilniaus miestas, nepaisant jo išskirtinio istorinio ir kultūrinio vaidmens, neturi savo istorijos ir kultūrinio paveldo muziejaus. Kultūrinė „Vilniaus muziejaus” iniciatyva per Vilniaus istorinio, etninio, kultūrinio vieningo ir turtingo paveldo demonstravimą atskleistų santykį tarp įvairių etninių grupių Lietuvos istorijoje ir visiems padėtų įveikti istorinį ir kultūrinį uždarumą.

7. „Pažink Lietuvą“ programa

Integracija prasideda nuo tarpusavio pažinimo. Vilniuje, kituose didmiesčiuose tai vyksta savaime. Tačiau Vilniaus regiono kaimiškųjų savivaldybių moksleiviai menkai pažįsta Lietuvą, nes neturi tam finansinių ir kitokių galimybių. Neretai moksleiviai būna žymiai geriau susipažinę su kaimynine Lenkija, nei su savo tėvyne Lietuva ir jos labiau nutolusiais regionais.

Tolimesnių Lietuvos regionų moksleiviai lygiai taip pat neturi galimybių apsilankyti Vilniaus regione ir susipažinti su jo istoriniu paveldu ar dabartiniu gyvenimu. Todėl siūlysime Švietimo ir mokslo ministerijai finansuoti ir remti specialią „Pažink Lietuvą” programą, kuri skatintų mokyklų mainus ir ekskursijas, padėtų etniniams lietuviams ir lenkams, ypač jaunajai kartai, geriau vieniems kitus pažinti.

***

Pateikiame šias Tautinių bendrijų politikos gaires, nes esame įsitikinę, kad valstybė tokios politikos stokoja. Kaip ir kitose srityse, taip ir šiai politikai reikia ne skambių žodžių ar neįgyvendinamų pažadų, o realaus plano ir stiprios intelektualios lyderystės. Tautinių bendrijų politika yra sritis, kur siektina permainų ne tik bendrijų gyvenime, bet ir mūsų visų tarpusavio santykiuose, supratime ir solidarume.

Mes pateikiame tokios politikos planą ir esame pasiryžę nieko nelaukdami imtis jo įgyvendinimo. Valstybė negali ilgiau ignoruoti ir nusišalinti nuo čia aptartų problemų. Mūsų politinė bendruomenė ne tik deklaruoja, bet ir realiais veiksmais pradeda tai realizuoti.

Rengė: A. Kubilius (darbo grupės vadovas), V. Landsbergis, L. Kasčiūnas, G. Kazėnas, A. Ažubalis, V. Stundys.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Lietuviai pasistato namus vos per porą mėnesių: tai vienas pigiausių būdų, bet tinka ne visiems (76)

Dauguma lietuvių svajoja apie nuosavą namą ir nuolat ieško būdų, kaip jį pasistatyti kuo...

Kristinai Brazauskienei diagnozuotas trečios stadijos vėžys: gydytojai siūlė operaciją, bet aš atsisakiau (11)

Pirmojo atkurtos nepriklausomos Lietuvos respublikos prezidento Algirdo Brazausko žmonai Kristinai...

Naujausiuose reitinguose – įspūdingas rekordas (82)

Visuomenės patikimumas Prezidento institucija pasiekė rekordinius vertinimus. Gitano Nausėdos...

Nelaimių šleifą pratęsė erkė: titulą ginsiantis Gudžius buvo priverstas gelbėtis antibiotikais (11)

Lygiai po savaitės Kataro sostinėje Dohoje startuos pasaulio lengvosios atletikos čempionatas, kur...

Šalnos – tik pradžia: galime sulaukti ir pirmojo sniego (27)

Šiandien Lietuvos orus vis dar lems vakarykščio, į šiaurės rytus tolstančio ciklono pakraštys.

Naujausiuose reitinguose – politikas, kuriam nebuvo konkurentų, bei niūrios žinios Pranckiečiui (41)

Visuomenės nuomonės apklausos rodo tendenciją , kad per nepilną pusmetį stipriai aptirpo dviejų...

Kariuso kuriozai tęsiasi: Čempionų lygos finalo nelaimėlis aikštėje vėl „rinko grybus“

Grubiomis klaidomis 2018 metų UEFA Čempionų lygos finale savo dosjė neištrinamai paženklinusį...

Paskelbta, kaip atrodys Nacionalinė koncertų salė ant Tauro kalno (33)

Paaiškėjo naujojo Vilniaus simbolio ant Tauro kalno architektūrinė idėja – iš beveik 250...

Gydytojas Morozovas: ką turėtumėte žinoti, kai į rankas patenka bet kokių vaistų dėžutė (1)

„Daktare, jūs man čia tokį vaistą paskyrėte. Na, tai aš lapelį viduje paskaičiau ir žinote...