Jeigu tokio neveiklumo dėka ministrų ir premjero atlyginimai gali gerokai padidėti, jie pasidaro ypač atkakliai neveiklūs...
O premjeras ir ministrai algas pasididins, jei po Konstitucinio Teismo (KT) nutarimo dėl viešojo sektoriaus atlyginimų, kurį prezidentė pavadino moraliai neteisingu, Vyriausybė nesiims iniciatyvos ir nepateiks Seimui tokių sprendimų, kuriuos įgyvendinus atlyginimai didėtų ne tik ministrams, bet ir eiliniams valstybės tarnautojams. Tiesa, jei jie tokius sprendimus pateiktų, tada ministrų atlyginimai didėtų mažiau. Būtent todėl Vyriausybė ir yra tokia atkakliai neveikli.
Kodėl premjerui ir ministrams Vyriausybės neveiklumas yra naudinga, o eiliniam valstybės tarnautojui – nenaudinga
Kaip žinome, Konstitucinis teismas nustatė, kad mūsų Vyriausybės taikytas progresyvus viešojo sektoriaus atlyginimų koeficientų mažinimas neatitinka Konstitucijos, nes, pasak Konstitucinio Teismo, visiems viešojo sektoriaus darbuotojams: tiek ministrams, tiek KT teisėjams, tiek ir eiliniams mokytojams ar policininkams mažinti atlyginimų koeficientus reikėjo tuo pačiu procentu. Tuo tarpu mes premjerui ir KT teisėjams atlyginimus mažinome 40 proc., o mažai uždirbantiems viešojo sektoriaus darbuotojams atlyginimų beveik nemažinome.
KT nurodė, kad iki spalio 1 d. Vyriausybė ir Seimas turi priimti įstatymus, kurie ištaisytų KT nurodytas „klaidas“. Jeigu iki spalio 1 d. Vyriausybė ir Seimas nepakeis galiojančių įstatymų arba priims tai, ką dabar siūlo finansų ministras, tai reikš, kad toms darbuotojų grupėms, kurių atlyginimų sumažinimą nagrinėjo KT (valstybės tarnautojams, pareigūnams ir teisėjams), atlyginimų koeficientai grįš į prieškrizinį lygį. Tokiu atveju nebus jokios logikos ir jokio teisingumo pratęsti sumažintų koeficientų galiojimą ir kitoms grupėms, kurių KT nenagrinėjo, taip pat ir politikams. Vėliausiai nuo sausio 1 d. ir šių grupių atlyginimų koeficientai grįžtų į prieškrizinį lygį, o tai reiškia, kad ministrų algos padidėtų ne mažiau kaip 20 proc., vidutiniškai – 2200 Lt, o premjero alga išaugtų visais 2500 Lt.
Kiek suprantame iš tos informacijos, kuri prasisunkia iš Vyriausybės, ji ruošiasi būtent tokiam „nieko neveikimo“ variantui, kai įstatymų, kuriais buvo sumažinti viešojo sektoriaus atlyginimai, galiojimas pasibaigs arba įsigaliojus KT nutarimui, arba nuo sausio 1 d. nepratęsus pačių „sumažinimo“ įstatymų galiojimo. Tam kitų metų biudžete Vyriausybė planuoja numatyti reikalingus 230 mln. litų.
Tačiau Vyriausybė nesiruošia didinti bazinės mėnesio algos, kuri per krizę taip pat buvo sumažinta 10 proc. nuo 490 iki 450 Lt. Bazinės mėnesinės algos padidinimas pakeltų ir mažai uždirbančiųjų atlyginimus, bet Vyriausybė sako tam neberandanti lėšų, nes renkasi lengviausią „nieko neveikimo“ kelią, ir taip planuoja atkurti visa apimtimi tik savo ministrų, o taip pat nemažai uždirbančių teisėjų ar Seimo narių atlyginimų koeficientus. Tuo tarpu atrodo, kad Vyriausybė visiškai neplanuoja viso kito viešojo sektoriaus atlyginimų atkūrimo, nes jų atlyginimų sumažinimas buvo nustatytas ne įstatymais, o Vyriausybės nutarimais, ir tų nutarimų, nors jie remiasi ta pačia „progresyvaus“ sumažinimo doktrina, KT dar nenagrinėjo.
Kaip pati Vyriausybė teigia, dėl ekonomikos augimo pasibaigus krizei kitų metų biudžete planuoja padalyti beveik 1,3 mlrd. litų laisvų lėšų. Tokios prabangos Lietuva neturėjo nuo pat 2008 m. pabaigos. Atrodo, atsiranda galimybė pasirūpinti visais ir ypač – mažiau uždirbančiaisiais, tačiau tam reikia pasirinkti ne nieko neveikimo kelią, o racionalių ir atsakingų sprendimų kelią.
Iki šiol premjeras viešai aiškino, kad po KT nutarimo Vyriausybė tarėsi su teisininkais, bet niekas nepasiūlė kokio nors sprendimo būdo, išskyrus tą „nieko neveikimo“ būdą. Kitaip sakant, anot premjero, tiesiog nėra jokio būdo, kaip premjerui išvengti savo atlyginimo padidėjimo 2500 Lt, o ministrams – 2200 Lt, eilinius mokytojus ir policininkus ir toliau paliekant su „kriziniais“ atlyginimais.
Mes 2009 metais solidariai stengėmės, kad didžiausią krizės įveikimo naštą ant savo pečių prisiimtų Premjeras ir ministrai. Ši Vyriausybė nieko neveikdama „stengiasi“, kad krizės pabaigą pirmiausia pajustų Premjeras ir ministrai.
Nieko neveikimą visada galima sugalvoti, kaip pateisinti, ypač jeigu nieko neveikdamas gali sulaukti, kad tavo asmeninis atlyginimas padidės.
Siūlome, kad ekonomikos atsigavimą pajustų ne tik Premjeras, bet ir eilinis mokytojas bei pensininkas
Nesitaikstydami su tokia savanaudiška „nieko neveikimo“ doktrina, nors Seimo nariams ji taip pat būtų naudinga, mes siūlome nedelsiant, iki spalio 1 d., priimti mūsų parengtus ir įregistruotus įstatymų projektus, kuriuose būtų nustatyti nauji, „nebekriziniai“ valstybės tarnautojų, politikų ir teisėjų atlyginimų koeficientai, kurie numatytų 30 procentų koeficientų dydžių, sumažintų krizės laikotarpiu, atkūrimą. Taigi koeficientai būtų didesni nei jie buvo krizės laikotarpiu, bet būtų mažesni už 2008 m., dar iki krizės nustatytus koeficientus. Tokiam „reguliuojamam“ koeficientų padidinimui daugiau uždirbantiems valstybės tarnautojams, politikams ir teisėjams, mūsų skaičiavimais, kitais metais reikėtų išleisti apie 100 mln. litų (ne 230 mln. litų, kaip planuoja Vyriausybė).
Be to, siūlome bazinę mėnesinę algą padidinti nuo 450 iki 475 Lt. Tuo tarpu Vyriausybė nori ir kitais metais palikti tą patį 450 Lt bazinį atlyginimą. Toks padidinimas yra vienintelis kelias didinti atlyginimus mažiau uždirbantiems valstybės tarnautojams ir pareigūnams, kad ir jie pajaustų, jog krizė baigėsi. Tam taip pat reikėtų apie 100 mln. litų kitų metų biudžete.
Taip pat siūlome Seime priimti sprendimą, kuriuo būtų nurodyta Vyriausybei artimiausiu metu priimti lygiai tokius pačius sprendimus dėl viešojo sektoriaus darbuotojų: mokytojų, sveikatos sistemos darbuotojų, kurių atlyginimai yra reguliuojami ne įstatymais, o Vyriausybės nutarimais. Tam taip pat reikėtų iki 100 mln. litų.
Manome, kad kitais metais būtų galima pradėti didinti ir senatvės pensijas, didinant socialinio draudimo bazinę pensiją, taip kompensuojant tai, ką senyvi žmonės prarado per krizę. Tam taip pat būtina numatyti iki 100 mln. litų lėšų kitų metų „Sodros“ biudžete.
Esame įsitikinę, kad pokriziniame biudžete, kuriame Vyriausybė planuoja perskirstyti apie 1,3 mlrd. litų, yra įmanoma surasti apie 400 mln. litų solidarumu pagristam viešojo sektoriaus atlyginimų ir pensijų didinimui pasibaigus krizei.
Bendra tokiam sprendimui reikalinga pinigų suma gali būti ir gerokai mažesnė, jeigu bus pasirinkti mažesni atlyginimų koeficientų didinimo procentai.
Išėjimas iš krizės turi būti teisingai reguliuojamas, ir tam reikia Vyriausybės pastangų. Lygiai taip, kaip jų reikėjo, kai Lietuva krito į krizės duobę.
Kodėl toks siūlymas neprieštaraus Konstitucijai?
Kas nors gali klausti, ar toks paprastas sprendimas dėl viešojo sektoriaus naujų, „nebekrizinių“ atlyginimų koeficientų neprieštaraus Konstitucijai. Drąsiai tvirtinu, jog tikrai neprieštaraus, nes KT savo nutarime pasakė tik tiek, kad Konstitucijai prieštarauja atlyginimų mažinimas, taikant skirtingus mažinimo koeficientus.
Tačiau KT niekur nepasakė, kad atlyginimų koeficientai, kurie buvo nustatyti dar iki krizės 2008 metais, kad šie „2008 metų koeficientai“ yra konstitucinė neliečiama vertybė. Būtų keista, jeigu KT teisėjai tai pasakytų, nes atlyginimų koeficientai yra politinio apsisprendimo reikalas. Per 23 metus jie buvo keičiami ne vieną kartą, priklausomai tiek nuo valstybės ekonominių-finansinių galimybių, tiek nuo politinio apsisprendimo, kokį skirtumą atlyginimuose tarp ministrų ir eilinių valstybės tarnautojų valdžia nori matyti.
Priimdamas mūsų siūlomus sprendimus Seimas užbaigtų „koeficientų krizinio sumažinimo laikotarpį“, ir nuo „2008 metų koeficientų“, kurie per krizę buvo mažinami ir kartais, kaip sako KT, nesilaikant KT doktrinos, būtų pereita prie „2013 koeficientų“. Tokie koeficientai atspindėtų šių dienų realijas. Kai tos realijos gerokai pasikeis, tie koeficientai taip pat galės būti keičiami.
Kodėl svarbu sprendimą priimti iki spalio 1 d.?
Visus sprendimus yra būtina priimti iki spalio 1 d., nes KT nurodė, kad jų vasarą priimtas nutarimas įsigalios būtent nuo spalio 1 d. Jeigu iki to laiko nebus priimti tokio pobūdžio sprendimai, tai Vyriausybės „nieko neveikimas“ automatiškai pavirs jų pačių didesniais atlyginimais. O tai automatiškai reikš, kad viešojo sektoriaus darbuotojais ir mažai uždirbančiais valstybės tarnautojais paprasčiausiai nebus galimybių pasirūpinti, nes tam tiesiog neliks lėšų. Ir čia joks didesnis skolinimasis, apie kurį neatsakingai kalba Seimo Pirmininkas, nepadės, nes daugiau didinti išlaidas paprasčiausiai neleidžia Fiskalinės drausmės įstatymas.
Po spalio 1 d. priimant kokius nors naujus sprendimus, neišvengiamai kils sudėtinga teisinė painiava. Todėl mes, nesulaukdami jokių Vyriausybės iniciatyvų, teikiame savo Šešėlinės Vyriausybės parengtus projektus, kuriuos per artimiausias dvi savaites reikia suderinti ir priimti. Nors Seimo vadovybė, išvykdama į JAV, suplanavo, kad kitą savaitę Seimas neposėdžiaus, bet sprendimus priimti reikia, todėl posėdžiauti yra būtina.
Paprastas žmogiškas solidarumas yra tikroji konstitucinė vertybė
Pasibaigus krizei esame įsitikinę, kad situacijos pagerėjimą turi pajausti visi, solidariai, o ne vien tik ir taip daug uždirbantys ministrai, teisėjai ar Seimo nariai. Visos Vyriausybės pastangos pateisinti šioje situacijoje nieko neveikimą reikš tik viena – nomenklatūrinis savanaudiškumas šiai valdžiai yra svarbiau už paprastą žmogišką solidarumą, kuris taip pat turėtų būti ir konstitucinė vertybė.
Iki šiol visada ir galvojau, kad paprastas žmogiškas solidarumas, kai sunkiu metu didesnę naštą prisiima tas, kuris gali daugiau pakelti (kuris daugiau uždirba), yra pamatinė mūsų Konstitucijos doktrina. Ypač, kai kalbama apie konstitucinę teisingumo ar teisingų atlyginimų sampratą, tačiau KT, atrodo, kitaip supranta „teisingumą“ ir „teisingus“ atlyginimus. Be abejo, kad KT nutarimas pripažinti mūsų taikytą „solidarumo“ principą, kai atlyginimai buvo mažinami taikant progresyvius mažinimo koeficientus, neatitinkančius konstitucinės teisingo atlyginimo doktrinos, mus nustebino.
Prezidentė tokį KT nutarimą ir tokią jame išdėstytą doktriną pavadino moraliai neteisinga.
Esu įsitikinęs, kad po KT nutarimo mes turime ne tik ieškoti būdų, kaip jį įgyvendinti, tvarkingai finansiškai išeinant iš krizės ir nepažeidžiant pamatinių solidarumo principų, bet taip pat turime kelti klausimą, ką privalome keisti mūsų Konstitucijoje, kad kitą kartą susidūrus su panašia pasauline finansų krize (o tokių tikrai bus), galėtume taupyti teisėtai ir solidariai, nepažeisdami Konstitucijos: didesniu mastu mažindami atlyginimus Premjerui ir ministrams nei eiliniam valstybės tarnautojui.
Reikia tik įsivaizduoti, kaip būtų atrodžiusi situacija, jeigu mes 2009-2010 metais būtume atlyginimus mažinę ne taikydami mūsų naudotą „solidarumo“ modelį, o kaip nurodo KT, vienodų mažinimo koeficientų metodą. Tokiu atveju, norint pasiekti tokį patį taupymo efektą, būtų reikėję taikyti vidutinį 20 proc. mažinimo koeficientą. Tai reiškia, kad premjeras ar KT pirmininkas, kuriems atlyginimai buvo sumažinti 40 proc., būtų laimėję sau į kišenę papildomai 20 proc. darbo užmokesčio, o eilinis valstybės tarnautojas, uždirbantis apie 2000 Lt, kuriam atlyginimo koeficientas buvo praktiškai nemažinamas, būtų gavęs apie 20 proc. mažesnį atlyginimą. Taigi krizės laikotarpiu per šiuos ketverius metus Premjeras kiekvieną mėnesį būtų gavęs 2000 Lt didesnį atlyginimą ir per visus 4 metus „savo kišenėje“ tokiu būdu jis būtų radęs beveik 100 000 Lt daugiau.
Tuo tarpu eilinis valstybės tarnautojas, kuris iki krizės gavo 2000 Lt ir per krizę jo atlyginimų koeficientai nebuvo mažinami, per mėnesį būtų praradęs po 400 Lt. Per visus 4 metus jis būtų praradęs apie 20 000 Lt.
Esu įsitikinęs, kad mes žmogiškąja prasme elgėmės absoliučiai teisingai ir reikia padaryti viską, kad Konstitucija ar konstitucinės doktrinos netikslumai netrukdytų taip elgtis ir ateityje.
Todėl mes paprašėme Konstitucinės teisės ekspertų pateikti mums pasiūlymus, ką reikia keisti mūsų Konstitucijoje, kad prireikus ir viešasis sektorius galėtų solidariai prisidėti prie visai valstybei, o ne vien Finansų ministerijai reikalingo taupymo, ir kad tam netrukdytų jokie tariamai teisėti viešojo sektoriaus lūkesčiai gauti nuolatinį ar net vis didėjantį atlyginimą, nepaisant visų krizių.
Tikiuosi, kad tokios Konstitucijos pataisos bus priimtos anksčiau, nei Lietuvą ištiks nauja krizė, kurią gali sukelti ir Vyriausybės neveiklumas. Šį kartą – neveiklumas dėl savanaudiškumo.