Reformos sprendiniai buvo paremti taip, kad visų tipų mokyklos, t. y. pradinės, pagrindinės, progimnazijos ir gimnazijos, bendradarbiautų tarpusavyje ir sukurtų nuoseklią tarpusavio sistemą. Planuota, kad vieno tipo mokyklą pabaigę moksleiviai turėtų pereiti į artimiausiai esančią kito tipo mokyklą. Pagal šį principą buvo suplanuoti moksleivių srautai, mokyklų projektiniai pajėgumai, skiriamų lėšų krepšeliai ir kiti sklandžiam sistemos veikimui reikšmingi parametrai. Bet tada pasirodė ir nelauktas šalutinis reiškinys – išimtys.
Kol vienos vidurinės mokyklos reorganizavosi, tikėdamos reformos svarba ir nauda, kitos mokyklos sėkmingai vilkino ir siekė išvengti šios prievolės. Teisybės vardan, reikia pripažinti, kad toks kai kurių mokyklų „ėjimas prieš sistemą“ dažniausiai buvo itin remiamas įvairiausio rango politikų. Kas dėl bendrapartiečio direktoriaus, kas dėl savo moksleivio vaiko, kas tiesiog dėl noro pasirodyti aktyviu savo rinkėjų tarpe. Įstatymais Seime ar sprendimais savivaldybės taryboje metai po metų buvo nukėlinėjama reformos pabaiga ar atidedamas sprendimų įgyvendinimas.
Akivaizdu, kad reformos vykdymas dviejų greičių principu itin prisidėjo prie daugelio negatyvių faktorių Vilniaus mokyklų tinkle atsiradimo – natūraliai pradėjo formuotis prestižinės ir kitos – mažiau populiarios – mokyklos. Vienos mokyklos pradėjo dirbti keliomis pamainomis, kitos patogiausiai dirbo pustuštėse patalpose. Vienoms mokykloms pasidarė sunku išsilaikyti finansiškai ir išlaikyti motyvuotą mokytojų kolektyvą, tuo tarpu kitos mokyklos pradėjo atsirinkinėti gabiausius moksleivius. Visa tai lėmė, kad Vilniaus mokyklų tinkle per pastarąjį dešimtmetį susiformavo ypač ryškūs kokybiniai skirtumai tarp atskirų mokyklų. Vilniuje turime pačias geriausias ir, deja, pačias prasčiausias Lietuvos mokyklas.
Visa ši situacija gerai buvo žinoma 2015-ų metų pavasarį, kai po savivaldos rinkimų darbą pradėjo nauja koalicija Vilniaus miesto savivaldybėje. Kaip buvusių valdančiųjų palikimą, radome vis dar nereorganizuotas, tačiau politiškai labai įsitraukusias 11 vidurinių mokyklų ir 4 neišgrynintas gimnazijas. Tuomet buvo sutarta, kad mokyklų tinklo reforma Vilniuje turi būti pagaliau užbaigta.
Paruošti reorganizavimo sprendiniai buvo paremti objektyviais duomenimis, atsižvelgiant į mokinių skaičių ir jų prognozuojamus srautus ateityje, mokyklų geografinę lokaciją, jų ugdymo tradicijas. Tuo pačiu aiškiai įvardinome, kad atsiribosime nuo bet kokių politinių konjunktūrų, partiškumo ar panašių subjektyvių veiksnių. Tuomet šie sprendimai miesto taryboje buvo priimti, nepaisant mokyklų bendruomenių protestų, teisminių ieškinių ir kitų bandymų mokykloms pratęsti išskirtinio statuso turėjimą.
Išsprendus klausimus dėl mokyklų tinklo reformos, buvo imtasi kitų švietimo sistemai svarbių klausimų – įstaigų finansavimo didinimo, mokymosi aplinkos gerinimo, galiausiai – takoskyros tarp populiarių ir mažiau populiarių mokyklų mažinimo. Dar daugiau, per šį laikotarpį buvo parengta geros mokyklos koncepcija, o šiuo metu kartu su visuomeniniais ekspertais baigiama rengti Vilniaus švietimo strategija. Visa tai buvo padaryta ir yra daroma veikiant drauge – visų tų, kuriems Vilniaus švietimo ateitis reiškia daugiau nei partinių ar asmeninių interesų tenkinimas.
Todėl, po tokių vertybiškai nuoseklių dviejų darbo metų, pastaruoju metu itin stebina pasikeitusi Vilniaus valdančiosios koalicijos Liberalų sąjūdžio frakcijos ir jos lyderio mero R. Šimašiaus pozicija. V. Tomaševskio frakcijai pasiūlius iš naujo svarstyti kelių jau reorganizuotų mokyklų statusus, šis pasiūlymas netikėtai sulaukė liberalų palaikymo. Įdomiausia, kad jokių objektyvių argumentų, pateisinančių šių priimtų sprendimų peržiūrėjimą, nėra. Panašu, kad dėl nesugebėjimo išsiginti nejaukiai jaučiasi ir pats meras.
Tam, kad būtų pagrįstas toks radikalus suartėjimas su V. Tomaševskiu, buvo mesta net nacionalinio saugumo korta. Esą, jei miesto taryba nedarys taip, kaip nori R. Šimašius ir V. Tomaševskis, pastarasis gali įtakoti, kad mūsų kaimynė Lenkija atsisakys padėti, kai kita, ne tokia draugiška Lietuvai, kaimynė mus užpuls. Kitaip tariant, koloradine juostele pasipuošti nevengiantis elitinis Rusijos ambasados draugas V. Tomaševskis tampa Lietuvos saugumo garantu. Stipru? Labai stipru. Ar tokia Lietuvos Šaulių Sąjungai priklausančio Vilniaus mero argumentacija įtikina? Vargiai.
Daug labiau tikėtina, kad Liberalų sąjūdis ir R. Šimašius ieškosi, o gal jau ir susirado naujus koalicijos partnerius. Partnerius, kurių interesų laukas labai aiškus – švietimo įstaigos lenkų mokomąja kalba. Už šių įstaigų tvarkymą pagal jų norus, net jei toks tvarkymas prieštarauja bendrai vykdomai reformai ir jaukia bendrus visoms kitoms mokykloms taikomus principus, mainais galima gauti visišką lojalumą miesto taryboje, priimant net ir skubotus ar abejotinos naudos sprendimus. Tokius sprendimus, kuriuos Tėvynės sąjungos frakcija principingai kritikuodavo ir nepalaikydavo savo balsavimu tol, kol neįsitikindavo jų skaidrumu ir nauda miestui.
Matant tai, kas vyko paskutiniuosiuose posėdžiuose miesto taryboje, panašu, kad šis politinės prekybos sandoris laisvosios rinkos principais tarp R. Šimašiaus ir V. Tomaševskio jau yra sudarytas – V. Tomaševskio frakcija vienbalsiai visais klausimais palaiko valdančiąją daugumą, o Liberalų sąjūdžio frakcija vieningai asistuoja V. Tomaševskio frakcijos pasiūlymams dėl mokyklų tinklo pertvarkos. Gana netikėta sandorio šalims buvo pamatyti aktyvią kitų frakcijų poziciją, neleidžiančią Vilniaus švietimo paversti politinės prekybos objektu. Ar klimpti gilyn į bendradarbiavimą su V. Tomaševskiu, turi nuspręsti pats R. Šimašius, įvertindamas ir visas galimas tokios prekybos pasekmes.
Tuo tarpu, Tėvynės sąjungos frakcija prieš du metus, pasirašydama koalicijos sutartį su kitomis koalicijos frakcijomis Vilniaus miesto savivaldybėje, įsipareigojo padaryti konkrečius darbus vilniečiams švietimo ir energetikos srityse. Tai ir buvo nuosekliai vykdoma iki šiol. Būtent tai yra buvimo koalicijoje tikslas ir prasmė, kurie šiandien yra tiek pat aktualūs, kiek ir kadencijos pradžioje.