Ne vienas lankytojas iš kitų šalies didmiesčių yra pasakęs, kad vaikštant po Klaipėdos senamiestį apima jausmas lyg mieste trūktų dešimčių tūkstančių žmonių.

Kad Klaipėdoje trūksta žmonių rodo ir statistika, nors ją ir mėginama, save guodžiant, aiškinti kraustymusi į Klaipėdos rajono daugiabučius. Klaipėdos rajonas per 10 metų išaugo penkiais tūkstančiais gyventojų, o miestas, vien pagal oficialią statistiką, prarado per 30 tūkstančių. Kaip bebūtų, senamiestyje toliau tuščia, tai matyti plika akimi ir to priežasčių bei sprendimų kol kas nėra ieškoma.

Mirties priežastis

Vienas toks bandymas rasti receptą, kaip Klaipėdos širdį prikelti gyvenimui, buvo vieša diskusija vasario pradžioje. Nors daug kam ir norisi „darbų, o ne kalbų“, greitus sprendimus be analizės ir diskusijos sunku priimti. Kiekvienas gydymas prasideda nuo diagnozės. 


Klaipėdos senamiesčio diagnozė – chroniškos ligos ir neteisingas gydymas. Pastarąjį dešimtmetį dėl per menko finansavimo ir nevykusių sprendimų Klaipėdos istorinė širdis – senamiestis tapo apleistas ir nykus, miesto gyventojai, turistai ir svečiai mieliau renkasi didžiųjų prekybos centrų parduotuves ir restoranus, aplenkdami senamiesčio duobėtus grindinius, ištuštėjusias parduotuves bei kavines. Ir ne didieji prekybos centrai kalti. Jie tik naudojasi tuo, kad žmonės neranda priežasčių lankytis senamiestyje. 


Į senamiestį žmones patraukti gali gyvos jaukios kavinės, turiningi kultūriniai renginiai ir patrauklios viešosios erdvės. Senamiestyje turi būti ir kur užeiti, ir ką pamatyti, ir kur pailsėti. Viskas turi būti arti, prieinama ir patogu – atvira žmonėms. Teatras uždarytas, regis, amžinai nesibaigiančiai restauracijai, viešosios erdvės taip ir nesulaukė tvarkymo darbų, o kavinės buvo užsmaugtos tiek, kad dalis jų tapo sezoninėmis kaip Juodkrantėje ar Nidoje. Tuštėjančiame mieste savaime vykstantį procesą dar paskatino panaikintos mokesčių lengvatos senamiesčio verslui, apmokestintas automobilių stovėjimas ir kiti sprendimai. Simboline vyšnaite ant torto tapo rekordiškai ilgai judėjimą senamiestyje paralyžavęs Pilies tilto remontas.

Ne panacėja, o konkretūs sprendimai

Nėra vieno stebuklingo veiksmo Klaipėdos senamiesčiui prikelti. Tą padaryti galima tik konkrečiais teisingais sprendimais tvarkant viešąją erdvę, skirstant lėšas, organizuojant miesto kultūrinį gyvenimą ir kitus klausimus. Taisytinų problemų gausa lemia ir ilgą reikalingų sprendimų sąrašą.
Piliavietė, perspektyvoje privalo būti įgyvendintas XVII a. Klaipėdos pilies atstatymas, turėtų tapti istorinės Klaipėdos dalies akcentu. Šiandien aplink pilies griuvėsius sukurtas, tiesiogine to žodžio prasme, sąvartynas yra miesto gėda prieš svečius. Patrauklus šios erdvės sutvarkymas, natūraliai sujungiant būsimą pilies vietą su likusia senamiesčio dalimi – būtinas žingsnis gaivinant seniausios miesto dalies gyvenimą. Rekonstruojant piliavietę būtina įrengti automobilių stovėjimo aikštelę tarp pilies fosos ir Minijos gatvės, miestiečių ir svečių saugumui užtikrinti po judria Pilies gatve įrengiant papildomą požeminę perėją.


Taip pat būtina populiarios senosios miesto turgavietės rekonstrukcija, įrengiant patrauklias prekybos hales su šalia esančia prekybos aikšte. Ne mažiau svarbu spręsti apgailėtiną ir kartais net pavojų keliančią senamiesčio gatvelių ir jų apšvietimo būklę, kuri tikrai neigiamai veikia galimybes plėtoti verslą, organizuoti šventes ir kitus viešuosius renginius.


Automobilių stovėjimo apmokestinimas Klaipėdos senamiestyje neišsprendė transporto srautų problemos, veikiau atvirkščiai – tik paskatino senamiesčio nykimą. Senamiestyje bent pirmąjį pusvalandį ir pietų metu automobilių parkavimas turėtų būti nemokamas. Taip pat reikia sukurti daugiau automobilių parkavimo vietų. Patekimą į senamiestį apskritai būtina reorganizuoti, nes šiuo metu veikia absurdiška sistema, visais būdais skatinanti aplenkti senamiestį. 


Siekiant atgaivinti istorinę Danės uosto krantinę, reikia mokesčių politikos priemonėmis skatinti poilsio, pramogų ir paslaugų verslo infrastruktūros plėtrą bei menininkų veiklos telkimąsi abipus krantinių esančiuose pastatuose, skveruose ir kiemuose. Skatinant žmones į senamiestį sutraukiančių kavinių veiklą, būtina taikyti nekilnojamojo turto mokesčio lengvatas senamiesčio verslui arba tiesiog skaičiuoti kitą šio mokesčio koeficientą, nes dabar jis 5-6 kartus didesnis nei visoje likusioje miesto dalyje.

Būtų sąžininga senamiesčio verslą atleisti nuo nekilnojamojo turto mokesčio už laikotarpį, kai buvo uždarytas remontuojamas tiltas, o verslas kentėjo nuo lankytojų trūkumo. Už mokestines priemones ne mažiau svarbus ir biurokratinių kliūčių pašalinimas – kavinių ir restoranų licencijų išdavimas nepagrįstai užtęstas net iki poros mėnesių, reikalaujama net 6 institucijų patvirtinimų, o dokumentai tarp jų „vaikšto“ lyg sraigės po lietaus.


Galiausiai kalbant apie viešąsias erdves, laikas atstatyti žaliąjį Dangės traktą, kadaise jungusį senamiestį su karalienės Luizės Tauralaukio parku, kur dabar įrengtas Klaipėdos universiteto botanikos sodas. Taip pat įrengti ar atnaujinti inžinerinę upės krantinių ir jų kaimynystėje esančių teritorijų infrastruktūrą, sudarant sąlygas plėtoti turizmo, pramogų, laisvalaikio ir kitą smulkųjį verslą. Nuostabias perspektyvas tapti šurmuliuojančia itališko stiliaus aikšte turinti Teatro aikštė turėtų būti paversta turistų ir gyventojų traukos centru, pastatant joje pastoviai veikiančią sceną.

Prioritetai

Prikelti Klaipėdos senamiestį – ne vienos dienos darbas, kuriam tikrai nepakanka vieno sprendimo. Nors yra pradėta neblogų iniciatyvų, vien tai, kad jos iš mirties taško pajuda tik dabar, pasibaigus dabartinės miesto valdžios kadencijai, rodo, kokią tolimą vietą jos prioritetų sąraše užima senamiesčio likimas. Visada ateina riba, kai prikelti sergantį ligonį, šiuo atveju miesto širdį, būna per vėlu ir per sudėtinga. Neturėtume leisti, kad senamiesčio žlugdymas tęstųsi dar mažiausiai ketverius metus.