Lietuvoje akis bado akivaizdus atotrūkis tarp didmiesčių, pirmiausiai Vilniaus, ir likusios Lietuvos dalies. Šiuos skirtumus byloja skaičiai. Nevienodos įsidarbinimo galimybės (vidutinis nedarbas Vilniaus apskrityje sudaro 88 proc. šalies vidurkio, o, pavyzdžiui, Utenos, Telšių Alytaus, Tauragės apskrityse – daugiau nei 120 proc. šalies vidurkio), atlyginimai (tik Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje vidutinis mėnesinis darbo užmokestis perkopė 2000 Lt ribą. Vilniuje jis siekia 2500 Lt, o Tauragėje viso labo 1760 Lt.).
Akį rėžia ir kiti rodikliai: BVP vienam gyventojui Vilniaus apskrityje 43 proc. didesnis nei šalyje ir 2,5 karto nei Tauragės apskrityje. Kaune vienam gyventojui tenka 12 tūkst., Vilniuje – 42 tūkst. litų užsienio investicijų, tuo tarpu Pietryčių Lietuvoje ar Pietų Žemaitijoje – vos po keliasdešimt ar kelis litus.
Skiriasi ir ekonominės veiklos pobūdis, gyventojų amžius, kultūrinės veiklos pasirinkimo galimybės, infrastruktūros kokybė. Galiausiai visi vertinami rodikliai ne tik skiriasi didmiesčiuose ir likusioje Lietuvoje, tačiau šie skirtumai tendencingai nemažėja bėgant metams.
Vis dar turime dvi Lietuvas
Ekonominis atsilikimas tapo paskata ir demografinei krizei: žmonės kraustosi iš kaimo į didmiesčius ir jų apylinkes, santykinai daugiausiai emigruojama iš provincijos. Šie procesai labiausiai paveikia jaunus žmones, todėl didėja mažesnių apskričių gyventojų amžiaus vidurkis.
Birželio 18 dieną Seimas po pateikimo pritarė Regioninės plėtros įstatymo pataisoms, kuriomis siekiama stiprinti regionų plėtros tarybas, o tuo pačiu – ir realius poreikius atitinkančią regionų politiką. Šis projektas žengia ta pačia kryptimi kaip ir kitą dieną Seime pristatytas šešėlinės Vyriausybės regionų plėtros politikos projektas.
Ši kryptis – tai pastangos suvienodinti gyvenimo kokybę ir patrauklumą keliuose didžiausiuose miestuose ir likusioje Lietuvoje. Egzistuoja dvi Lietuvos – tai dar prieš dešimtmetį garsiai įvardijo vienas drąsus ir įžvalgus politikas, o vėliau tai priprato kartoti ir akademikai bei apžvalgininkai.
Pirmiausia – ekonomika
Gyvenimas gali būti patrauklus ne vien Vilniuje, bet ir Alytuje, Skuode ar Raseiniuose. Deja, kol kas taip nėra. Norint tai pasiekti, būtini pokyčiai savivaldos, kultūrinio gyvenimo, švietimo, susisiekimo ir daugelyje kitų sričių. Tačiau apie kultūrinį gyvenimą žmogus, ypač ketinantis ne atsikraustyti į provinciją, o ją palikti, iš pradžių negalvoja. Pirmas ir svarbiausias klausimas yra pragyvenimo šaltinis, o jį ne taip paprasta surasti, žinant, jog daugelyje mažesniųjų apskričių nedarbas beveik trečdaliu didesnis nei trijuose didžiausiuose miestuose. Su tuo tiesiogiai susiję ir visi kiti atsilikimą rodantys skaičiai: BVP vienam gyventojui, vidutinis darbo užmokestis ir kt.
Todėl ir regionų politikos pirmasis uždavinys – kurti darbo vietas periferijoje. Tai pasiekti įmanoma, bet ne iracionaliai pučiant valstybinį sektorių, o pritraukiant į regionus verslą ir tuo pačiu – privataus kapitalo kuriamas darbo vietas. Tai ir valstybės, ir savivaldybių rūpestis.
Verslo idėjoms – parama
Savivaldybių galimybės pritraukti investicijas ir skatinti verslo kūrimąsi šiandien yra ribotos. Finansiškai verslininkus galima paskatinti atleidžiant juos nuo mokesčių už turtą ir žemės nuomos mokesčio dalies, tačiau abi šios lengvatos gali būti taikomos tik pačios savivaldybės sąskaita, t.y. atsisakant dalies biudžeto įplaukų.
Finansiškai galėtų būti remiamos iniciatyvių verslininkų idėjos, bet šiuo metu tokia parama tėra simbolinė. Dar viena priemonė – organizuoti projektus, pritraukiančius ES lėšas ir sudarančius sąlygas tvarkyti gatves, paplūdimius, rekreacines zonas. Tai padėtų miestą padaryti patrauklesnį verslui ir turistams.
Dar veiksmingiau būtų kurti paklausą perkant verslo teikiamas paslaugas viešųjų pirkimų būdu. Tačiau viešieji pirkimai savivaldybėse dažniausiai atliekami mažiausios kainos principu ir smulkieji vietos verslininkai paprastai pralaimi, nes stambiojo verslo atstovai neretai dempinguoja savo pasiūlymų kainas.
Savivaldybės neskatinamos veikti
Kurti patrauklumą verslui savivaldybėms labiausiai trukdo tai, jog trūksta pinigų, kuriais būtų galima laisvai disponuoti, smarkiai apriboja ir biurokratinės procedūros.
Žemės perdavimas privačiam investuotojui Lietuvoje yra ilga ir sudėtinga procedūra, dažnai atgrasanti privataus kapitalo atstovus, kurie visada vadovaujasi siekiu kuo greičiau „įdarbinti“ pinigus.
Tačiau svarbiausia problema yra ta, kad savivaldybės nėra suinteresuotos stengtis ir ieškoti sprendimų verslui pritraukti. Kadangi savivaldybės biudžeto plano perviršis yra perskirstomas visoms savivaldybėms, nė viena iš jų nėra tiesiogiai suinteresuota ekonominiu aktyvumu. Šią esminę problemą galima ir reikia išspręsti, leidžiant savivaldybėms tam tikrą surenkamo gyventojų pajamų mokesčio dalį pasilikti jų biudžete. Užtikrinus, kad savivaldybių biudžetai tiesiogiai priklausytų nuo jų mokesčių mokėtojų sėkmingos veiklos, būtų sukurta didžiausia galima paskata pačioms savivaldybėms ieškoti būdų pritraukti kiekvieną potencialų verslininką. Be šio pokyčio, priemonių paieškos neturi prasmės – savivaldybės tiesiog nesivargins jomis naudotis.
Daugiausiai lėšų – silpniausiems
Tačiau pasiekus, kad savivaldybės imtų sau prieinamais būdais aktyviai vilioti verslą, būtina valstybės lygiu sukurti paskatas, kad verslas rinktųsi būtent labiausiai ekonominės gyvybės stokojančius, o tuo pačiu ir nepatrauklius verslui regionus. Užsienio patirtis sufleruoja mažiausiai vieną veiksmingą priemonę tam pasiekti. Tai indeksavimas.
Indeksavimo esmė – nustatyti, kurioms savivaldybėms ir regionams labiausiai reikia investicijų į darbo vietų kūrimą, ir pagal tai priskirti joms visoms skirtingus indeksus: mažiausi – Vilniui, didžiausi – labiausiai pokyčių reikalingam regionui. Indeksai lemtų, kokią dalį verslo investicijų regione kofinansuotų valstybė teikdama įvairias lengvatas. Žinoma, didžiausias kofinansavimas turi keliauti ten, kur labiausiai siekiama pritraukti verslą.
Greta to laikas pripažinti, kad per 2007-2013 metų laikotarpį Lietuva išgražėjo ir puoštis, ko gero, gana. Infrastruktūros, kuri neduoda jokios grąžos ir kurios išlaikymas gula ant savivaldybių pečių, kūrimas kitoje ES finansinėje perspektyvoje turi būti keičiamas kitu prioritetu – ekonomikos augimo skatinimu ir darbo vietų kūrimu. Į tai orientuoti projektai turėtų gauti pirmenybę skirstant regionų plėtros programų lėšas.
Valstybei laikas susirūpinti ir stiprinamų regionų gyventojų kvalifikacijos kėlimu, ir profesiniais gebėjimais, derinant šią veiklą su ateinančių investuotojų poreikiais.
Tik tokiais suderintais savivaldybių ir nacionalinės valdžios žingsniais galima tikėtis prikelti taip vadinamos „antrosios Lietuvos“ ekonomiką ir sukurti darbo vietas, nuo kurių ir reikia pradėti sėkmingą regionų politiką.