Artėjant rinkimams į Seimą, Lietuvos politiniame gyvenime daugėja naujų „pranašų“, žadančių išspręsti visas valstybės problemas per vieną dieną. Juos užgožti bando dar skambesni valdančiųjų pareiškimai apie tai, kad į Lietuvą jau atėjo šviesus rytojus.
Audronius Ažubalis
© DELFI / Andrius Ufartas

Sunku tikėtis, kad rinkiminiame triukšme, partijoms lenktyniaujant pažadais apie ekonominę gerovę, bus skirta dėmesio užsienio politikai. Sričiai, kurią ši vyriausybė yra linkusi perleisti Europos Sąjungos institucijoms.

Tačiau toks valdančiųjų politikų, o ir dalies visuomenės abejingumas išorinei politikai yra didelė klaida, juolab kad pastaruoju metu tapome naujos tarptautinės realybės liudininkai.

Pastaruosius du dešimtmečius mūsų užsienio politikos strategija atrodė kaip amžina ir nepajudinama piramidė, kurios globalus pamatas – JAV ir NATO transatlantinės saugumo garantijos, antroji pakopa – kontinentinė integracija Europos Sąjungoje, bei trečioji – vieninga regioninė politika su tokiomis kaimyninėmis šalimis kaip Skandinavijos ir Baltijos valstybės, kaimynė Lenkija.

Deja, per pastaruosius kelerius metus pirmą kartą Nepriklausomos Lietuvos istorijoje patekome į situaciją, kuomet visais trimis lygmenimis – globaliuoju, kontinentiniu bei regioniniu – nusistovėjusiai užsienio politikos strategijai gresia pavojai.

Pradėkime nuo pamatinių – globaliųjų iššūkių. Po Baracko Obamos atėjimo į Baltuosius rūmus JAV užsienio politikos kursas buvo pasuktas nuo Europos į Tolimuosius Rytus ir kovą su terorizmu.

Priešraketinės gynybos sistemų Lenkijoje ir Čekijoje projektų stabdymas bei kiti simptominiai veiksmai sukėlė atviras abejones, kiek tvarios ir ilgalaikės yra mūsų sąjungininkų saugumo garantijos Lietuvai.

Galima nė neabejoti, kad šis JAV susvyravimas padrąsino Rusiją imtis agresijos jautresniuose Rytų Europos taškuose ir žymiai sumažino Europos Sąjungos valstybių ryžtą jai pasipriešinti.

Vėliau, atviros Vladimiro Putino agresijos Ukrainoje akivaizdoje, JAV administracija tarsi prabudo ir pasiūlė naujų garantijų Europos NATO valstybėms. Tačiau tai nepašalina europiečių susirūpinimo dėl JAV užsienio strategijos ateities.

Dar daugiau, dabartinė Donaldo Trumpo rinkiminė kampanija bei pasisakymai apie NATO pabaigą tik patvirtina, kad JAV užsienio politikos susvyravimas nėra vieno asmens (B. Obamos, D. Trumpo ar kt.) problema. Spaudimas „išeiti iš Europos“ ar net apskritai sugrįžti prie istoriškai pažįstamos izoliacionistinės politikos JAV kyla ir iš apačios – elektorato, kuriam kur kas aktualesnės yra JAV vidaus politikos problemos.

Ir šis spaudimas niekur nepradings, kaip bepasibaigtų artėjantys prezidento rinkimai Amerikoje. Tai labai rimtas globalusis iššūkis Lietuvos užsienio politikos strategijai, į kurį dabartinė Lietuvos vyriausybė ir parlamentinė dauguma atsisako reaguoti.

Antruoju – kontinentiniu – iššūkiu galima vadinti užsitęsusį krizinį laikotarpį Europos Sąjungoje. Ekonominė krizė, demokratijos deficitas priimant sprendimus Sąjungoje ir viską karūnuojanti migracijos krizė byloja, jog ES valstybės narės neturi vieningos vizijos, kaip kurti Sąjungos ateitį ir juolab – kaip kalbėti vienu balsu išoriniuose santykiuose su kaimynais.

Tokioje situacijoje Lietuvai jau neužtenka šūkio „kur eis Europa (ar Vokietija), ten ir mes“ : ES nėra nuo visa ko saugantis skėtis, ir jos institucijų vykdoma politika tikrai neatstos savarankiškos valstybių užsienio politikos.

Apmaudu, kad ši Lietuvos vyriausybė to nesupranta. Sąjungą krečiančių krizių akivaizdoje ryškėja, kad šalys narės turi skirtingus tarptautinės politikos žemėlapius, todėl, užuot apsiribojus naujienų iš Briuselio retransliavimu, Lietuvai reikia pasirinkti, kur, kada ir su kuo jai yra pakeliui.

Trečiasis Lietuvos užsienio politikos strateginis dėmuo sukasi apie didžiausią partnerę regione – Lenkiją. Po Smolensko tragedijos ėmė byrėti senoji Lecho Kaczynskio Lenkijos telkiančios lyderystės Rytų Europoje strategija. Naujieji užsienio politikos vairininkai pirmenybę teikė vadinamajam Veimaro trikampiui ir klaidingai įtikėjo, kad Lenkijos didžiosios valstybės statusui pasiekti privalomas susitaikymas su Kremliumi. To pradėta siekti bet kokia kaina, kartais ir kaimyninių interesų sąskaita.

2012 m. rudenį suformuota naujoji Lietuvos vyriausybė pati dar labiau sumaišė bendradarbiavimo su lenkais kortas: iš pradžių imta tuščiai atsiprašinėti Radoslawo Sikorskio už Lietuvos padarytas „klaidas“, o vėliau, pasikeitus Lenkijos politinei vadovybei ir atsivėrus galimybių langui atgaivinti strateginius dvišalius ryšius, pradėta kaip tik kritikuoti Jaroslawo Kaczynskio dešiniųjų vyriausybę dėl esą netinkamo šios požiūrio į Europos integraciją, migrantų krizę ir t.t.

Galiausiai Lietuvos valdantieji atsisakė paremti ir mano inicijuotą Seimo rezoliuciją dėl strateginės partnerystės su Lenkija globalios, europinės ir regioninės užsienio politikos klausimais. Balsavimas Seime „prieš“ paliudijo visišką valdančiųjų pasimetimą santykiuose su partneriais regione. Paskutinis to pavyzdys – liūdnai nuskambėjusios Virginijos Baltraitienės vaišės kolegai iš Latvijos.

Galima apibendrinti, kad Lietuvos užsienio politikos strategijos piramidė patiria pavojingiausius seisminius smūgius nuo Nepriklausomybės atgavimo laikų.

Tiek globaliu lygmeniu (susvyravusi JAV lyderystė, NATO saugumo garantijos Europoje), tiek kontinentiniu (ES dezintegracijos pavojus, Vokietijos ir Prancūzijos kova dėl ES laisvos prekybos sutarties su JAV ), tiek regioniniu lygmeniu (Vyšegrado valstybių keistos kalbos apie europinę kariuomenę, Veimaro trikampio viliotinis Lenkijai) susiduriame su rimtais, o gal ir lemtingais iššūkiais.

Nė vieno iš jų neišspręsime, jei valdančiųjų užsienio politikoje bus toliau plaukiama pasroviui ir jei vietoje dėmesio dvišalei bei parlamentinei diplomatijai visos pastangos bus koncentruojamos į „twitterinės“ diplomatijos pasiekimus... Naujoji Lietuvos vyriausybė užsienio politikoje turės labai daug darbo. Jį turės atlikti tie, kurie išdrįs matyti ir pripažinti naują tarptautinę realybę.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Gydytojai siūlo kompromisą visuomenei: mainais į didesnį finansavimą įsipareigos neimti kyšių (9)

Antradienį Lietuvos medikų sąjūdžio atstovai atėjo tartis su premjerui Sauliumi Skverneliu dėl...

Sumaištis Luhanske – centrą užėmė ginkluoti žmonės be skiriamųjų ženklų atnaujinta 15.16 (261)

Okupuoto Ukrainos miesto Luhansko centre nežinomi ginkluoti žmonės apsupo taip vadinamosios...

Verygos atsakymai opozicijos nenuramino (291)

Trys opozicinės Seimo frakcijos antradienį pokalbiui pasikvietė sveikatos apsaugos ministrą...

Keisis visų valstybės tarnautojų algos (53)

Biudžetininkų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos bazinį dydį kitais metais...

Perversmas prekyboje: pirkėjai įvertino parduotuvę be kasininkų Švenčionėliuose (98)

Prekybos tinklas „Norfą“ Lietuvos mieste Švenčionėliuose atidarė parduotuvę, kurioje nėra...

Perspėja dėl kenksmingų programėlių: pasitikrinkite, ar neparsisiuntėte vienos iš jų (2)

Aštuonios kenksmingos programėlės, kurias ESET saugumo sistemos nustato kaip...

Baltijos šalių augimą žemyn tempia Lietuva (83)

Skandinavijos finansų grupės SEB ekonomistų skaičiavimais, Lietuvos ekonomikos augimas...

Monika Garbačiauskaitė-Budrienė. Mentas, bankininkas, fabrikantas ir kiti (210)

Mentas , bankininkas ir fabrikantas, piktinosi skaitytojai komentaruose prie „Spinter tyrimų“...

Ar žinote, kodėl į tablečių buteliuką dedama vatos (1)

Jei atidarę naują vaistų buteliuką iš pradžių pamatote ne tabletes, o vatos gumulėlį,...

Iš Šiaurės Korėjos pabėgęs karys atgavo sąmonę: bandoma jį nuraminti (9)

Šiaurės Korėjos karys, kuris buvo keliskart pašautas per dramatišką pabėgimo į Pietų Korėją...