Bent jau šio sezono metu medaliais mūsų Vyriausybei nekvepia.
Spręsdami tokius svarbius klausimus kaip pabėgėlių priėmimas, tarptautinėje arenoje triuškinamai nusileidžiame ne tik žaidimo planus (nebūtinai jie turi mums patikti) turinčioms didžiosioms ES valstybėms ar vieningą poziciją pareiškusioms Vyšegrado valstybėms, bet ir savo mažiesiems kaimynams estams.
Kitaip nei Lietuvos valdančiųjų rinktinė, estai patys proaktyviai dar prieš kelis mėnesius kreipėsi į Italijos ir Graikijos vyriausybes, siūlydami pasirašyti unikalius supratimo memorandumus. Pagal šį pilotinį projektą speciali estų komanda savanoriškai lankysis karščiausiuose taškuose, padės italų, o ateityje – ir graikų institucijoms dorotis su krize, vertinti migrantus bei dalintis kita administracine našta.
Už tai estai turės galimybę teikti specifinius pageidavimus dėl savo priimamų pabėgėlių (pvz., užtikrinant, kad į Estiją atvyksiantys migrantai kalbės angliškai arba rusiškai, o ne šalyje retai vartojama prancūzų kalba ir t.t.). Estų Socialinės apsaugos ministerija jau ruošia specialią pabėgėlių integracijos programą, į kurią įtrauktas kalbų mokymas, darbo vietų pasiūlymai ir t.t. Pabėgėliai nebus apgyvendinami stovyklose, bet paskirstyti po visą šalį. Šiuo metu jau vyksta planavimas ir dėl antro pabėgėlių centro kūrimo.
Lietuvos Vyriausybė vietoje to, kad aktyviai kontaktuotų su labiausiai krizės paveiktomis valstybėmis, kaip daro estai, imasi ne lyderio, o rungtynių komentatoriaus vaidmens. Premjeras arba kaip statistas perpasakoja naujas iš Briuselio išgirstamas kvotų sistemos taisykles, leisdamas suprasti, jog su „arbitrais“ diskutuoti neketina. Arba, pagautas azarto, komentuoja žemesnio lygmens kitų valstybių pareigūnų pasisakymus, apkaltindamas, pavyzdžiui, visą Vokietiją ne kuo kitu, o šantažu.
Kokios racionalios diskusijos su partneriais galime tikėtis po tokių pareiškimų? Tačiau jos gyvybiškai reikia. Nes spręsdami A (pirmojo pabėgėlių srauto priėmimas), privalome sutarti ir B (kaip pabėgėlių iššūkis bus sprendžiamas toliau ir ar po penkerių metų problema neišaugs penkeriopai). Be to, pabėgėlių priėmimas nereiškia pabėgėlių integracijos. Reikalingas centrinis štabas, koordinuojantis visų žinybų darbą atrenkant pabėgėlius ir integruojant juos į Lietuvos visuomenę. Kaip užtikrinti jo efektyvią veiklą, turėtume skubėti mokytis iš tokių valstybių kaip Vokietija arba Austrija. Tačiau nuo pat pabėgėlių krizės pradžios nei į Vokietiją, nei į Vengriją ar kitą karštą tašką realiai situacijai išsiaiškinti nevyko nei vienas Lietuvos valdančiųjų atstovas (ir tik šį trečiadienį, po mano siūlymo Užsienio reikalų komitete, šis klausimas bus svarstomas Seimo valdyboje). Iki šiol mieliau giriamasi Premjero vizitu į Palestinos autonomiją, mistiškai dideliu ekonominio bendradarbiavimo potencialu su šia užsienio donorų išlaikoma šalimi ir kvietimu palestiniečiams pirmiems iš arabų Lietuvoje atidaryti nuolatinę atstovybę.
Liūdina ir tai, jog priešingai nei Vyšegrado šalys, Baltijos valstybės visiškai nekoordinuoja pozicijų tarpusavyje. Kitaip nei anksčiau buvo įprasta, šiuo klausimu nebuvo nė vieno rimto Vyriausybių vadovų pasitarimo. Galbūt toks pasitarimas būtų padėjęs ir Latvijai sutarti dėl bendros pozicijos, kurios šiuo metu mūsų kaimynai neturi. Ir tai kelia nerimą. Nes šioje valstybėje ir šiandien juntama distancija tarp daugiau nei trečdalį visuomenės sudarančių rusakalbių, jau nekalbant apie 10 procentų atsisakiusių integruotis ir pilietybės neturinčių asmenų.
Kalbėtis su kaimynais Lietuvai nesiseka. Tai parodė ir baimingas vengimas bet kokios racionalios reakcijos į pastaruoju metu Lenkijoje paūmėjusią melo kampaniją apie vietos mažumas engiantį Vilnių. Prieš šią kadenciją girdėjome daug socialdemokratų pažadų: kad su lenkais bus imtasi kalbėtis ir kad po mūsų atsiprašymų bei kitų linkčiojimų kaimynai susipras dėl tikrosios Lietuvos lenkų padėties. Visgi po paskutinės Lenkijos Seimo rezoliucijos ir TV laidų, kuriose ne tik iškraipomi istoriniai faktai, bet ir pažadama dar intensyviau spausti Lietuvą dėl Konstitucijos ir Švietimo įstatymo pakeitimo, A.Butkevičiaus Vyriausybė užsivėrė tylos siena. Paniškas atsakomybės vengimas tokiose nelengvose situacijose tampa tradiciniu ir geriausiai šios Vyriausybės darbą apibūdinančiu bruožu.
Visa tai nereiškia, kad mūsų užsienio politikos „rinktinė“ nesistengia, tačiau individualūs veiksmai veda į klaidas. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas Vyriausybės vadovas oriai pasveikino naują naująjį D. Britanijos leiboristų lyderį Dž. Korbiną. Laiške A. Butkevičius kalbėjo apie kažkokias svarbias užduotis, kurias neva jie turėsiantys atlikti kartu. Keista. Nes kairysis britų radikalas garsėja kaip politikas, pasisakantis už mokesčių didinimą, įmonių nacionalizavimą ir išstojimą iš NATO. Tai tas pats žmogus, kuris pripažįsta, kad Rusijos agresiją sukėlė neapgalvota NATO plėtra, o Ukrainos vyriausybėje esą sėdi kraštutiniai dešinieji nacistai.
Šūvis pro šalį? Ne paskutinis. Lietuvos užsienio politika kol kas primena ne krepšinį, o lietuvišką futbolą: be permainų, niekas nesikeis.