Deja, net ir šiuo klausimu kadenciją baigianti Lietuvos vyriausybė nesugebėjo suformuluoti aiškios pozicijos, nors akivaizdu, kad problema – opi; 2015 m. į Europą atvyko daugiau nei 1 mln. pabėgėlių ir migrantų, o prognozės 2016-iesiems nerodo esminio srauto sumažėjimo. Be to, apie pusė jų neatitinka pabėgėlio apibrėžimo – atvykdami ne iš karo niokojamų, bet saugių valstybių, jie tėra geresnio gyvenimo ieškantys ekonominiai migrantai.
Tai stiprina kultūrines Europos visuomenių takoskyras. Naujos imigrantų bendruomenės dažnai neatsisako autoritarinėms šalims būdingų tradicijų, normų ir praktikų, kurios nesuderinamos su demokratijos principais ar vakarietiška teisine sistema. Pavyzdžiui, labai dažnai skiriasi požiūris į moterų teises, valstybės ir religijos santykį, šeimą, nuomonės raiškos laisvę. Tai sukuria dilemą − kaip galima toleruoti tuos, kurie patys netoleruoja priimančių šalių normų, negerbia įstatymų viršenybės ir uždarose bendruomenėse puoselėja nedemokratiškas praktikas.
Be to, tradicinių Europos partijų mindžikavimas vietoje ir negebėjimas atsakyti į šiuos iššūkius skatina kraštutinių politinių jėgų augimą. O tai – ne tik iššūkis kiekvienos valstybės politinei sistemai ir stabilumui, bet ir grėsmė žemyno saugumui, mat į radikalias partijas milijonus investuoja ES vienybę norintis suskaldyti Kremliaus režimas.
Todėl Tėvynės Sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai kviečia nebedelsti ir suformuluoti penkiais principais paremtą Lietuvos poziciją, kuriais remiantis kartu su partneriais būtų ieškoma krizės sprendimo būdų europiniame lygmenyje.
Visų pirma, Lietuva turi parodyti solidarumą Europos valstybėms, kurios yra tiesiogiai susidūrusios su didžiuliais migrantų srautais. Tačiau Lietuva neturi pritarti privalomosioms kvotoms, kurios praktikoje neduoda jokių rezultatų – per daugiau nei pusmetį pagal pirmąjį ES susitarimą dėl kvotų išsidalinta vos apie 1 proc. atvykėlių. Prieglobsčio prašytojų perkėlimas ir paskirstymas gali vykti tik savanorišku valstybių apsisprendimu, be grasinimo griežtomis finansinėmis bausmėmis. Be to, svarstant migrantų problemos sprendimą, tai neturi būti siejama su kitomis bendromis arba šiuo metu integruojamomis ES politikos sritimis (pavyzdžiui, energetika), bandant paversti tai spaudimo priemone ar politinio šantažo įrankiu.
Antra, turime rūpintis savo pačių saugumu ir numatyti, kad pabėgėlių srautai gali pasukti Šiaurės kryptimi, kas jau yra pastebima Suomijos ir Norvegijos pasieniuose su Rusija. Todėl reikalingas skubus veiksmų planas, kaip Lietuva reaguotų į panašius iššūkius. Svarstytina pasienyje su Baltarusija ir Rusija įrengti užtvarus (sieną), pasinaudojant Estijos, Latvijos ir Vengrijos patirtimi.
Trečia, ES turėtų mažinti finansines paskatas, kurios skatina migrantus į ES vykti tik dėl ekonominių motyvų. Tam turėtų būti atšaukiamos išskirtinės socialinės garantijos atvykėliams, be to, prieglobsčio prašytojų atžvilgiu reikia dažniau taikyti papildomos apsaugos statusą, kurį gavę asmenys ilgainiui privalės grįžti į savo kilmės šalis, kai jose bus atkurtos saugios gyvenimo sąlygos.
Lygiagrečiai būtina užkardyti migrantų srautus jiems dar nepasiekus Europos finansiškai padedant saugioms Artimųjų Rytų šalims tinkamai priimti pabėgėlius. Tam reikalingas naujas Maršalo planas, kurį jau siūlo Vokietija, nukreiptas būtent į šių valstybių pajėgumų susidoroti su pabėgėlių srautais stiprinimą. Skaičiuojama, jog tokių pabėgėlių centrų kūrimas saugioje ES kaimynystėje, o ne ES ribose, finansiškai yra kelis kartus našesnis.
Ketvirta, ES nebus saugi, jei neturės saugios išorinės sienos. Nepaisant to, kad ES pietinė siena yra jūrinė, jos apsaugai turi būti skiriamos visos reikiamos priemonės ir resursai. Būtent galimybė lengvai patekti į ES skatina nelegalų žmonių gabenimą, kuris dažnai baigiasi tragedijomis. Be stiprinamos sienų apsaugos, turi būti numatytos aiškios kovos su iš žmonių gabenimo uždirbančiais nusikaltėliais gairės.
Penkta, turime visokeriopai prisidėti prie ES pastangų išspręsti problemą ten, kur yra jos šaknys – siekiant atkurti taiką konflikto zonose, sienų valdymo, kovos su prekyba žmonėmis, ekonominio vystymosi trečiosiose šalyse. Iš neteisėto verslo nelegalių migrantų gabentojai kasmet uždirba apie 20 mlrd. EUR, o šios organizuotos grupės neretai yra tiesiogiai susijusios su kitomis nusikalstamomis veiklomis: narkotikų, ginklų gabenimu bei terorizmu. Kova su nelegalia ir nusikalstama žmonių gabenimo veikla, didesnis ES bendradarbiavimas su nelegalios migracijos kilmės ir tranzito šalimis, įskaitant ir ES informacinių centrų sukūrimą, yra esminiai žingsniai problemai spręsti. Neturi būti atmetama ir ginkluotos jėgos panaudojimo prieš nusikalstamas struktūras galimybė.
Tad turime nekartoti Vakarų Europos klaidų: sprendžiant Lietuvos demografinius iššūkius, raginame pirmiausia prioritetą skirti emigravusių lietuvių susigrąžinimui ir kryptingai šeimų stiprinimo ir gimstamumo skatinimo politikai, o ne masinei darbo jėgos imigracijai. Taip pat Lietuva galėtų geriau išnaudoti Mėlynosios kortelės teikiamas galimybes atvykti ir dirbti aukštos kvalifikacijos ir aukštą pridėtinę vertę, kuriančius darbuotojams, parengdama ilgalaikę ekonominės imigracijos strategiją.