aA
Europos Sąjungai reformuoti, kad jos braškančios siūlės būtų galutinai sutvirtintos, reikalingi lyderiai vizionieriai.
Audronius Ažubalis
Audronius Ažubalis
© DELFI / Andrius Ufartas

Tačiau ne teoretikai (nes tokių jau buvo daug...), o praktikai, savo valstybėse įrodę lyderystę ir turintys ne tik pakankamus gebėjimus, bet ir moralinį visuomenės palaikymą. Tokią lyderystę demonstravo didieji ES tėvai-kūrėjai arba pagrindinių Bendrijos reformų autoriai, į ją gali pretenduoti ir ketvirtajai kadencijai perrinkta kancelerė Angela Merkel.

Tačiau praėjusią savaitę savo Europos integracijos viziją kalbos Sorbonos universitete metu pristatęs Prancūzijos prezidentas Emanuelis Macronas dar turi tai įrodyti, o sąlygos tam – tikrai ne pačios geriausios. Netikėtai pasisukę Prancūzijos prezidento rinkimai lėmė tai, jog E. Macronas dar nė nepradėjęs eiti savo pareigų, buvo linksniuojamas neabejotinu ne tik Prancūziją, bet ir ES galinčiu reformuoti lyderiu (prisiminkime, kuo baigėsi perdėtas entuziazmas Barackui Obamai pirmaisiais kadencijos metais skiriant Nobelio taikos premiją...)

Tačiau Prancūzijos ekonomika susiduria su rimtomis struktūrinėmis problemomis: Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) teigimu, esminė Prancūzijos ekonomikos problema yra tai, jog „augimas yra per lėtas“. Apie tris milijonus prancūzų neturi darbo ir tai lemia aukštą 10,2 proc. nedarbo lygį. Palyginimui – Vokietijoje šis skaičius tesiekia 4,3 proc.

Ir tarp jaunimo Prancūzijoje nedarbas siekia beveik 25 proc. Ši valstybė taip pat susiduria su per dideliu ir ES keliamų fiskalinės drausmės kriterijų neatitinkančiu biudžeto deficitu bei valstybės skola.

Nors E. Macronas pasiūlė kai kurias priemones šioms problemoms spręsti, visų pirma liberalizuojant ypač protekcionistinę darbo rinką, jis susiduria su dideliu pasipriešinimu ir apčiuopiamų sprendimų kol kas nėra. Tačiau nepaisant to, Prancūzijos prezidentas jau siūlo gilinti ES fiskalinę integraciją kuriant bendrą eurozonos biudžetą (atskirą nuo dabartinio ES? Kas finansuos?) ir eurozonos finansų ministro pareigybę.

Jis nedetalizavo, už ką konkrečiai būtų atsakingas eurozonos finansų ministras bei kaip reikėtų užtikrinti jo legitimumą: juk vis dėlto Europos Sąjunga yra vis dar suverenių valstybių bendrija, o ne federacija, todėl bendras biudžetas gali veikti taip, kaip veikia šiandien, bet ne valdomas vieno deleguoto asmens.

Eurozonos biudžetą, anot E. Macrono, turėtų sudaryti mokesčiai, surinkti iš interneto gigančių (tokių kaip Amazon ar Google) už veikimą ES ribose ir įmokos už klimato kaitą, o ilgainiui – eurozonos narių įmokos iš nacionalinių biudžetų. Ir vėlgi, kyla klausimas, kam toks biudžetas reikalingas, kadangi pagrindiniai jo tikslai Prancūzijos prezidento siūlymuose – investavimas į bendrus ES projektus ir ekonominio stabilumo užtikrinimas krizės atveju. Pirmoji funkcija ir šiandien sėkmingai užtikrinama įvairių struktūrinių fondų pagrindu, o krizėms valdyti 2011 m. buvo sukurtas Europos stabilumo mechanizmas.

Todėl panašiau, kad paslėpta mintis – fiskalinės ir mokestinės politikos suvienodinimas, kuris dėl senesnių ir naujesnių ES narių ekonomikų skirtumų šiandien kuria tam tikrą pranašumą naujosioms. Taigi, tai primena bandymą spręsti Prancūzijos ekonomikos problemas (konkurencingumo stoką) per eurozonos reformą.

Kitas E. Macrono pasiūlymų paketas orientuotas į ES integraciją gynybos srityje, nes, anot Prancūzijos prezidento, ES yra „per silpna, per lėta ir per daug neefektyvi“. Čia jis ir vėl pasiūlė sukurti bendrą biudžetą, šį kartą – gynybai, taip pat kurti ES intervencines pajėgas, bendrą žvalgybos akademiją, taip pat įvardino kitus, smulkesnius aspektus.

Intervencinių pajėgų kūrimas aiškiai kyla iš Prancūzijos vykdomos nacionalinės kariuomenės reformos, kurios vienas iš atsinaujinusios armijos kertinių elementų yra būtent intervencinės pajėgos, skirtos greitam reagavimui į beužsimezgantį ar prasidėjusį konfliktą jos interesų regione. Bendrai, žvelgiant į Prancūzijos nacionalinio saugumo strategijos prioritetus, o taip pat ir jos užsienio politikos tradiciją, matomas aiškus savų interesų (visų pirma – tai, kas susiję su užjūrio teritorijomis ir buvusiomis kolonijomis) iškėlimu aukščiau kitų.

Prancūzijos ir, pavyzdžiui, Lietuvos saugumo interesai skiriasi kaip diena ir naktis. E. Macrono siūlomos ES intervencinės pajėgos, prancūzų suvokimu, turėtų spręsti tokius karštus taškus kaip Malis, tačiau įdomu, ką jis atsakytų dėl jų panaudojimo, pavyzdžiui, prieš Rusijos remiamus separatistus Ukrainoje? Verta turėti omenyje faktą, kad dar 2013 m. Prancūzijos nacionalinė saugumo strategija žymi poreikį užtikrinti partnerystę su Rusija ir tai, jog ši strategija galioja iki šiol.

Europai tapti pakankamai stipria, greita ir efektyvia užtektų įvykdant sutartus įsipareigojimus NATO rėmuose dėl gynybos finansavimo. Tam nereikalingas atskiras ES gynybos biudžetas. Todėl ir vėl kyla klausimas, ar nebandoma prisidengiant sugrėsminta saugumo situacija siūlyti tai, kas ilgainiui išvirs į ES „federalizaciją“ ir tose srityse, kurios yra laikomos išimtinai valstybių kompetencijoje. Tokias prielaidas daryti leidžia ir E. Macrono deklaruota kitų ES valstybių karių teisė tapti Prancūzijos kariuomenės dalimi, kas primena išplėtotą ir „europeizuotą“ svetimšalių legiono koncepciją.

Europos Komisijos vadovas Jean‘as Claud‘as Junkeris E. Macrono kalbą Sorbonoje pavadino „itin europietiška“ pozicija. Tai natūralu, nes jeigu prisimenant praėjusių metų J. C. Junckerio dramatišką metinę kalbą apie pavojus ES projektui ir būtinybę permąstyti Bendrijos veikimą, šiemet jis vėl grįžo prie tradicinio džiugaus integracijos gilinimo visomis kryptimis naratyvo. Taigi, matome, kad Briuselyje niekas nepasikeitė ir neva „neišsipildžiusi kraštutinių dešiniųjų pergalių virtinė“ lemia tai, kad gyvenimas ES sostinės burbule tęsiamas įprasta vaga.

Prisimenant praėjusį mėnesį J. C. Junckerio metinę kalbą, didžiausias pozityvas – išskirtinis Lietuvos paminėjimas dėl nepriklausomybės šimtmečio bei poreikio europiečiams labiau įsisąmoninti Rytų Europos istorinę atmintį. Tačiau esminiai dalykai ir vėl buvo dėstomi pagal „briuselietišką“ kurpalį: stiprinti viršnacionalinių institucijų galias, t.y. sujungti Europos Vadovų Tarybos ir Europos Komisijos vadovų postą, formuoti politinių partijų bendraeuropinius sąrašus į Europos Parlamento rinkimus. Taip pat ir siūlymas daugiau sprendimų priimti kvalifikuota balsų dauguma, kuris yra „rankų laužymas“ mažoms valstybėms ir stiprins didžiųjų valstybių galią.
Reikėtų atkreipti dėmesį ir į viešojoje erdvėje visiškai nepastebimą Europos Parlamento dar 2013 m. inicijuotą mechanizmo, kuriuo „valstybės narės būtų reguliariai vertinamos nuolatinės atitikties pagrindinėms Sąjungos vertybėms ir demokratijos bei teisinės valstybės reikalavimo požiūriu“, kūrimą. Nors pats tikslas skamba gerai, taačiau, kaip dažnai, taip ir šį kartą – velnias slypi detalėse.

Gana abstraktus ir iš principo sveikintinas ES noras sustiprinti mechanizmus, kuriais ji galėtų užtikrinti bene pagrindinio demokratinių valstybių atributo – teisės viršenybės principo – veikimą valstybėse narėse, siekia gerokai toliau. Ir iš esmės viršijant kompetencijos ribas bei pažeidžiant valstybių narių suverenumą, kėsinasi įgauti priežiūros mechanizmo teises bei stebėti, ar narės laikosi „europinių vertybių“ taip, kaip tą supranta Briuselio technokratai.

Tad matome, kad Prancūzijos prezidento E. Macrono pasiūlyta vizija atitinka tiek Europos Komisijos, tiek Europos Parlamento lūkesčiui gilinti Europos federalizaciją. Tuo pačiu pastebėtinas ir „Prancūzija pirmiausia“ prieskonis, nes tiek eurozonos reforma, tiek integracija gynybos srityje taip, kaip jos išdėstytos E. Macrono plane, neša nemažą naudą Prancūzijai.

Ryški europinių institucijų ir didžiųjų valstybių euforija, kad antieuropietiškos jėgos negavo realios valdžios, neturėtų skatinti ir vėl lipti ant to paties, „integracija bet kokia kaina“, grėblio. Šios nuotaikos niekur nedingo ir tai, kad jos neįsigalėjo Prancūzijoje ar Nyderlanduose, nereiškia, kad jos tampa mažiau aktualios. „Alternatyva Vokietijai“ rezultatas tai tik patvirtina.

Todėl manau, jog neturėtume kalbėti apie jokias naujas integracines iniciatyvas tose srityse, kurios kelia rimtus kivirčus ir juo labiau, dar labiau riboja valstybių narių suverenumą. Esamo ES teisinyno efektyvus taikymas, lydimas ekonominio augimo, šiandien yra geriausia alternatyva ES stabilumui užtikrinti.

|Populiariausi straipsniai ir video
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Po Ispanijos mokslininkų atradimo COVID-19 pandemijos istoriją teks perrašyti iš naujo? (46)

Jeigu pasitvirtins tai, ką dar nerecenzuotame straipsnyje neseniai aprašė ispanų gydytojai,...

Automobilių mokestis gali įnešti pokyčių: perspėja dėl apgavysčių, dalies žmonių laukia du keliai (57)

Lietuvoje nuo liepos 1 dienos pradėjo galioti automobilių registracijos mokestis – jį reikės...

Šventinę dieną verta pasiimti skėtį (2)

Sekmadienio dieną lietaus bus mažiau, lis tik trumpai, didžiausia tikimybė prognozuojama...

Pasiturinčios vilnietės pažintis su užsieniečiu baigėsi skaudžia tragedija: prieš mirtį patyrė ypatingas kančias (238)

Vilniuje įsikūrusiai apartamentų nuomos bendrovei ir paplūdimio sporto šakų centrui vadovavusios...

Sirijos diktatoriaus šeimoje prasidėjo karas (109)

XX a. trečiajame dešimtmetyje Ali Sulaymanas al Wahhishas gavo pravardę Al Assadas, arba Liūtas,...

Netoli Vilniaus – laimės terapija tarp gyvūnų: vykdami čia nedarykite vienos klaidos (21)

Dubingių žirgyno pristatinėti tikrai nereikia – visi jį žino, tik ne visi yra buvę. Klausiu...

Šašlykai – baisi nuodėmė sveikatai? Jei atsiminsite kelias taisykles, galėsite valgyti be sąžinės graužaties (100)

Šašlykai – daugumos lietuvių labai mėgstamas, vasariškas ir... kartais netgi pavojingas...

Svarbesnis nei bet kada: nukraujavusių „Pacers“ viltys – į galingą Sabonio žaidimą (19)

Dvidešimt dviem NBA klubam ruošiantis artėjančiam 2019-20 metų sezono pratęsimui viena iš...

Komišką įvartį įmušęs „Bayern“ iškovojo ir Vokietijos taurę (3)

Miuncheno „Bayern“ futbolininkai šeštadienio vakarą Berlyno Olimpiniam stadione iškovojo...

Grybavimo sezonas – kas jau dygsta ir kiek per valandą gali uždirbti patyręs grybautojas kokie miškai grybingesni – Lietuvos ar Lenkijos (54)

Apie grybavimo sezoną kalbamės su Valdu Kaubre, Valstybinės miškų urėdijos vadovu, gamtininku...

|Maža didelių žinių kaina