Tačiau tokie scenarijų variantai Lietuvoje pritaikyti jau beveik prieš šimtą metų: po savo nesėkmingos invazijos į Lietuvą 1919 metais Sovietinė Rusija paliko užkonservuotą Trojos arklį.
Jame besislėpę keli šimtai tuometinių marginalų (besivadinusių komunistais) nepripažino nepriklausomos Lietuvos valstybės, save matė tik „taikingiausios“ ir „didžiausios“ valstybės – Sovietų Sąjungos šešėlyje. Lietuvos sienas kirto emisarai iš Rytų, nešini litais ir doleriais, svarais ir markėmis, kad tik Trojos arklys nepritrūktų grynųjų šieno.
Du dešimtmečius tai nesudarė jokio rimtesnio pavojaus Lietuvos valstybingumui. Tačiau geopolitiniuose uždaviniuose sąlygos nebūna surašytos visam amžiui.
Net tie, kurie atrodė juokingi, besipuikavę arkliavagių ir pinigų bei dokumentų padirbinėtojų nuotraukų „fasas-profilis“ kriminaliniuose kataloguose, galiausiai sulaukė 1939-1940 metų ir pasikeitusios geopolitinės aplinkos bei savo šeimininkų.
Lietuvoje kaip tik tuo metu buvo svarstomi tolimesni įvykių scenarijai: pasipriešinti, ruoštis dideliam kraujo praliejimui ar nesipriešinti ir laukti pasaulinių geopolitinių lūžių, kurie būtų palankūs valstybės gyvenimui. Juk ties sienomis buvo sutelkta 220 tūkst. karių, pusantro tūkstančių tankų, beveik 3000 minosvaidžių ir patrankų...
Buvo svarstomi scenarijai priešintis kelias dienas, tačiau niekas negalėjo numatyti, o kokios realios tos militaristinės jėgos galimybės realaus pasipriešinimo atveju? Suomija pasipriešinimo galimybes parodė kelias dienas ištęsdama į kelis mėnesius. Taip buvo pakeistas jos istorijos scenarijus.
Lietuvos okupacijai Maskvoje pasiruošta per tris savaites. Okupacijai sąjungininko, kuris vis dar puoselėjo saugumo iliuziją. Tuo tarpu Kremlius pradeda įžūlų diplomatinį karą, permeta prie Lietuvos sienų papildomas pajėgas, įkuria lagerius karo belaisviams ir lauko ligonines sužeistiesiems.
Europoje rezidavę Lietuvos diplomatai dar 1939 m. rudenį svarstė valstybingumo praradimo scenarijus ir pasirengimo tam galimybes, tolesnės kovos dėl valstybingumo finansavimo su Nepriklausomybės fondo pagalba. Tačiau vidinis politikavimas bloguosius scenarijus stūmė į šalį – finansų ministras lėšų skyrimą atidėjo pusmečiui.
Tuo tarpu hibridinis karas jau buvo prasidėjęs – dezinformacinės notos dėl kareivių „dingimų“, Baltijos Antantės „agresyvių“ veiksmų, „juodieji sąrašai“ su pirmomis pavardėmis – vidaus reikalų ministro ir VSD direktoriaus, buvo tik pradžia.
„Pasitelkiant (nors ir pinigų pagalba) atskirus Vyriausybės narius mes, be jokios abejonės, sugebėsime Lietuvai padaryti didelę įtaką“, – prognozavo NKVD rezidentas.
Silpnavaliai ir sutrikę Lietuvos politikai buvo trokštamas taikinys. Lemiamą akimirką iš jų buvo tikimasi nenuoseklumo, svyravimo ir nuolaidumo.
Blogiausiu atveju išvykimo į užsienį, kokį nors tuometinį briuselį. Bet ir tuometinėmis geopolitinėmis sąlygomis, Kremliaus šeimininkai veikė tik įsitikinę Lietuvos vyriausybės ir prezidento pasyvumu, pasidavimu politiniam spaudimui ir karinio atsako atsisakymu.
Ultimatumas tebuvo būtinas formalumas, kurio svarstymas tik dar labiau pasunkino Lietuvos padėtį. Maskva atsakymo į ultimatumą laukė birželio 15-osios 10 val. ryto, o puolimo pradžia buvo numatyta 9 valandą. 19 tūkst. rusų karių buvo pasiruošę išeiti iš savo bazių, desantas – užimti tiltus ties Alytumi ir Kaunu. Kol Raudonoji armija laukė įsakymo pulti, tuometiniai „žalieji žmogeliukai“ – septyni desantininkai ties Gaižiūnais ir diversinės grupės pasienyje jau veikė – „tyliai – durtuvu“. Lietuvių pasienio policininkas, keturi latvių pasieniečiai buvo užpulti ir nužudyti.
„Mūsų sargybos policininkai į rusų kareivius nešaudė ir jokio pasipriešinimo neparodė“*, – paliko liudijimą ateičiai tuometiniai metraštininkai.
Tuo tarpu Kaune ministro pirmininko pavaduotojas Kazimieras Bizauskas dėliojo vieną iš galimų scenarijų: „Pasipriešinimas labai supykintų Maskvą ir ji įtūžusi nuniokotų kraštą. Žūtų daug žmonių, būtų sunaikintas ūkis ir kultūrinės vertybės“*.
Kad tai buvo nevykęs scenarijus, dabar jau žinome. Toks scenarijus, kuris buvo pagrįstas tik gerais norais, Lietuvai kainavo ir gyvybes, ir sunaikintą ūkį, ir išgrobstytas ar sunaikintas kultūros vertybes. Buvo išspausti tik keli prieštaravimo žodžiai atsakyme į ultimatumą: „Vyriausybė nutarė priimti tarybinės vyriausybės reikalavimus, nors jie prieštarauja 10 spalio sutarčiai“*.
Ir lyg išsigandus tokios drąsos, iš karto leista užsienio reikalų ministrui prieštaravimo Maskvoje nebeminėti.
Įpusėjus hibridiniams 1940 metams, Lietuvos dar laukė keletas scenarijų: rinkimų inscenizacijos ir „saulės iš Maskvos“ nešimo planai, pusės milijardo litų vagystės ir daugiamilijardinio turto nusavinimo planeliai, Lietuvos piliečių selekcijos projektas. Pastarasis per metus 1 proc. Lietuvos piliečių nuvedė į kalėjimus, lagerius ir į Sibirą.
Ar galėjo tuomet būti kitokie tolimesnių įvykių scenarijai? Pasirinkimo jau nebuvo. Istorijos scenarijai jau buvo svetimose rankose, o jų perrašymas užtruko beveik 50 metų. Moralas? Ne. Realybė. Su istorijos scenarijais geriau nežaisti. Geri norai ir gražūs lūkesčiai, kurie neparemti politikų ištikimybe savo priesaikai ginti valstybę bei šios valstybės piliečių parama, virto pačiu baisiausiu scenarijumi. Visiems.
*tekste pateikiamos originalios citatos.