Tai normalu. Nepaisant to, kad kiekvienas turi savo nuomonę apie bet kurį istorinį įvykį ar istorinę asmenybę, tai daugiau susiję su šeimos istorija ir patirtimis, asmeniniais įspūdžiais, knygomis ir mokslais. Paprastai šie žmonės priima argumentus, faktus vadovaudamiesi elementaria logika. Ir jie labiausiai nemėgsta meluojančių, ar tai būtų politikas, ar žurnalistas, istorikas ar gydytojas, advokatas ar mokytojas. Jiems neįkiši į gerklę kaulo ir neaiškinsi, kad tai saldainiukas.

Niekas, net ir nesusipažinęs su KGB virtuvės (beje taip vadino mirties bausmės vykdymo vietą) paslaptimis, niekad nepatikės, jog galima nusižudyti šešiais dūriais į akį ar kastruojant. Niekas nepatikės, kad tai galima padaryti užlaužtomis ir surištomis rankomis. Patikėjo (nes taip jai reikėjo) viena Vanagaitė.
Niekas, net ir nesusipažinęs su KGB virtuvės (beje taip vadino mirties bausmės vykdymo vietą) paslaptimis, niekad nepatikės, jog galima nusižudyti šešiais dūriais į akį ar kastruojant. Niekas nepatikės, kad tai galima padaryti užlaužtomis ir surištomis rankomis. Patikėjo (nes taip jai reikėjo) viena Vanagaitė.

Teko kalbėtis su dešimtimis kankinimų aukų. Nors jie jau mirę, bet pasakojimai niekur nedingo. Vienas jų šiurpino besiklausančius rodydamas petį, kuriame nebuvo raktikaulio – sutraiškytas kankinimų metu. Kitas juokais sakė, kad primuštas buvo pakabintas už rankų ir pakeltas „išsigydė“ stuburo skausmus. Va tik sąnariai liko sužaloti. Trečias... Galiu tęsti?

Daktarai iš KGB kiekvienam kankinamam mirus konstatuodavo savižudybę, plaučių uždegimą ar širdies ligas. Užpildami kankinimų ir mirtininkų kamerų grindis pusmetriniu betono sluoksniu tikrai negalvojo apie estetiką. Galvojo, kaip nuslėpti nusikaltimų pėdsakus, nes kitaip jie gali būti per anksti demaskuoti. Juk „daktaras Mengelė“ taip pat turėjo pasekėjų sovietiniuose Gulaguose. Galima apsimesti, kad nebuvo daktarų, kurie lageriuose rašė disertacijas apie žmogaus darbingumą šaltyje. O jei dar neduoti maisto? Arba duoti šiek tiek ir pažiūrėti kiek temps dirbdamas 14 val. per parą? Gulago sanitarijos skyriuje buvo ne vienas toks mokslininkas, tyrinėjęs žmogaus organizmo „tolerancijos“ ribas. Jie žinojo, kad turės daug gražaus laiko dokumentams sunaikinti. Sunaikino. Bet liko žmonės su savo atmintimi.
Daktarai iš KGB kiekvienam kankinamam mirus konstatuodavo savižudybę, plaučių uždegimą ar širdies ligas. Užpildami kankinimų ir mirtininkų kamerų grindis pusmetriniu betono sluoksniu tikrai negalvojo apie estetiką. Galvojo, kaip nuslėpti nusikaltimų pėdsakus, nes kitaip jie gali būti per anksti demaskuoti.

Prieš ketvirtį amžiaus archyvuose susidūręs su „sankcionuotų“ ir „nesankcionuotų“ kankinimų, slaptų žmogžudysčių tema, net negalvojau, jog vėl teks prie jos sugrįžti. Atrodė, viskas aišku ir sąžiningai išvardinti pagrindiniai kankintojai, budeliai, bei jų užsakovai. Bet pasirodo klydau.
KGB pusmetriniais sluoksniais užbetonuotas kameras suradome, bet neįvertinome jų bei visos komunistinės sistemos pastangų pratinti žmones prie apgaulės, melo. Kad jie visa tai toleruotų kuo didesnėmis dozėmis ir nebekreiptų dėmesio į „klastūnyno“ paslaugiai iškeliamas apgaules.

Dabar matome, kad be pastangų neapsieisime. Ir užtenka nutylėjimų ir baisių faktų užtušavimo, kaip galinčių sukrėsti jautrių XXI amžiaus žmonių vaizduotę. Kaip man sakė vienas kankinimus patyręs Kengyro kalinys, svarbu išlikti žmogumi. Tai pasakė nepaisydamas to, kad po kankinimų jo rankos plaštaka tik kabėjo ir buvo nevaldoma. Kaip parašytų KGB daktaras – susižalojo neatsargiai elgdamasis su virve. Juk viskas užbetonuota po storu betono sluoksniu.