Tai normalu. Nepaisant to, kad kiekvienas turi savo nuomonę apie bet kurį istorinį įvykį ar istorinę asmenybę, tai daugiau susiję su šeimos istorija ir patirtimis, asmeniniais įspūdžiais, knygomis ir mokslais. Paprastai šie žmonės priima argumentus, faktus vadovaudamiesi elementaria logika. Ir jie labiausiai nemėgsta meluojančių, ar tai būtų politikas, ar žurnalistas, istorikas ar gydytojas, advokatas ar mokytojas. Jiems neįkiši į gerklę kaulo ir neaiškinsi, kad tai saldainiukas.
Teko kalbėtis su dešimtimis kankinimų aukų. Nors jie jau mirę, bet pasakojimai niekur nedingo. Vienas jų šiurpino besiklausančius rodydamas petį, kuriame nebuvo raktikaulio – sutraiškytas kankinimų metu. Kitas juokais sakė, kad primuštas buvo pakabintas už rankų ir pakeltas „išsigydė“ stuburo skausmus. Va tik sąnariai liko sužaloti. Trečias... Galiu tęsti?
Prieš ketvirtį amžiaus archyvuose susidūręs su „sankcionuotų“ ir „nesankcionuotų“ kankinimų, slaptų žmogžudysčių tema, net negalvojau, jog vėl teks prie jos sugrįžti. Atrodė, viskas aišku ir sąžiningai išvardinti pagrindiniai kankintojai, budeliai, bei jų užsakovai. Bet pasirodo klydau.
KGB pusmetriniais sluoksniais užbetonuotas kameras suradome, bet neįvertinome jų bei visos komunistinės sistemos pastangų pratinti žmones prie apgaulės, melo. Kad jie visa tai toleruotų kuo didesnėmis dozėmis ir nebekreiptų dėmesio į „klastūnyno“ paslaugiai iškeliamas apgaules.
Dabar matome, kad be pastangų neapsieisime. Ir užtenka nutylėjimų ir baisių faktų užtušavimo, kaip galinčių sukrėsti jautrių XXI amžiaus žmonių vaizduotę. Kaip man sakė vienas kankinimus patyręs Kengyro kalinys, svarbu išlikti žmogumi. Tai pasakė nepaisydamas to, kad po kankinimų jo rankos plaštaka tik kabėjo ir buvo nevaldoma. Kaip parašytų KGB daktaras – susižalojo neatsargiai elgdamasis su virve. Juk viskas užbetonuota po storu betono sluoksniu.