aA
Leidykla „Briedis“ išleido naują knygą serijoje „II pasaulinis karas“ – Petri Sarjanen „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“. Knygoje pasakojama apie dramatišką Suomijos istorijos laikotarpį – Žiemos karą bei vieną žinomiausių to karo didvyrių Simo Häyhä.
Ir šiandieną, kaimynystėje skambant karo būgnams, tėvynės gynybos tema aktuali kaip niekad.
Snaiperis Simas Hiauhė, netrukus pramintas Baltąja mirtimi, buvo vienas tų vyrų, kurie savo darbais kūrė Žiemos karo dvasią
© Leidykla „Briedis“

Lygiai prieš 77 metus, 1939 m. lapkričio pabaigoje, po daugybės politinių provokacijų, šantažo ir atvirų grasinimų Raudonoji armija peržengė Suomijos sieną. Įdėmiai įvykius sekęs Vakarų pasaulis nesitikėjo, kad mažos Šiaurės šalies gyventojai bent kiek rimčiau pasipriešins milžiniškai Stalino karo mašinai, bet suomiai padarė ko niekas nesitikėjo ir galiausiai apgynė savo nepriklausomybę.

Pagrindinis knygos herojus Simo Häyhä – paprastas iš valstiečių šeimos kilęs ūkininkas. Nuo pat jaunystės jis buvo priverstas medžioti, nes medžioklė jo šeimai buvo vienas iš pragyvenimo šaltinių. Išsiugdęs taiklaus šaulio savybes, Simo Häyhä įstojo į savanorišką Apsaugos gvardiją, vėliau atliko privalomą tarnybą Suomijos kariuomenėje. Čia jaunojo kario talentas buvo pastebėtas ir įvertintas daugybe apdovanojimų.

Kilus Žiemos karui S. Häyhä, kaip ir tūkstančiai kitų Suomijos vyrų, nesvarstė, ar verta priešintis agresoriui. Kartu su savo kuopa, kuriai vadovavo Maroko siaubu pramintas patyręs karininkas Aarnė Juutilainenas, jis pateko į patį pragarą – į legendiniu, didvyriško pasipriešinimo simboliu tapusį Kolos upės ruožą.

Bjaurioje darganoje ir stingdančiame šaltyje kovojantys vyrai viena po kitos atmušinėjo nesibaigiančias, šarvuota technika ir aviacija remiamų raudonųjų ordų atakas, sugebėdami ne tik kautis prieš kur kas gausesnes priešų pajėgas, bet ir ilsėtis, prisiminti praeitį, netgi pajuokauti.

Simo Häyhä – vienas iš tokių Kolos fronto didvyrių. Nekalbus, nedidelio ūgio, smulkaus sudėjimo, tačiau neįtikėtinai ištvermingas ir sumanus vyrukas per kelis karo mėnesius nukovė daugiau kaip 500 sovietų karių.

Priešus Simo Häyhä medžiojo paprastu, Suomijoje modifikuotu rusišku šautuvu be optinio taikiklio.
Juk optinis taikiklis verstų užsimaskavusį šaulį aukščiau kilstelti galvą, o tai galėjo kainuoti gyvybę. S. Häyhä puikiai orientavosi aplinkoje, kelių metrų tikslumu nustatydavo atstumą iki taikinio, puikiai įvertindavo vėjo stiprumą ir kryptį, mokėjo pasirinkti patogią poziciją ir valandų valandas nė nekrusteldamas tykoti aukos.

Knygos „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“ nuotraukos
Į apsuptį patekusi miškuose sunaikinta sovietų technika: tankai, sunkvežimiai, kiti kariuomenės reikmėms pritaikyti automobiliai
© Leidykla „Briedis“

Būtent tai nulėmė, kad kuklusis Suomijos ūkininkas tapo pačiu geriausiu snaiperiu per visą ginkluotų konfliktų istoriją. Deja, prieš pat taikos paliaubas priešo kulka jam sutrupino veidą, todėl karo pabaigos Baltąja mirtimi pramintas didvyris sulaukė ligoninėje.

Kovos draugai manė, kad legendinis snaiperis žuvo, tačiau S. Häyhä pagijo, išimties tvarka jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis, o krūtinę papuošė garbingas apdovanojimas – po karo įsteigtas Kolos kryžius. S. Häyhä sulaukė garbingo amžiaus ir mirė 2002-aisiais, būdamas 96 metų.

Iš suomių kalbos vertė Aida Krilavičienė. DELFI siūlo paskaityti šios knygos ištrauką.

Mirtina ugnis

Vakariniame dangaus pakraštyje jau leidosi šaltas saulės diskas. 56-asis Raudonosios armijos pėstininkų divizijos 213-ojo pėstininkų pulko snaiperis pasižiūrėjo į kišeninį laikrodį. Tai buvo uošvio vestuvinė dovana. Ant alavinio laikrodžio dangtelio matyti išgraviruota vestuvių data, iš vidaus pats buvo prisiklijavęs žmonos nuotrauką.

Dar valandėlę. Paskui saulė pradės spiginti tiesiai į akis ir nuo optinio taikiklio atsimušęs spindulys gali jį išduoti.

Diena buvo ramesnė nei paprastai, bet vieną neabejotiną šūvį į savo sąskaitą jis vis dėlto įsirašė. Neatsargus suomis bėgdamas susmuko kulkos kliudytas į pilvą. Jis dingo iš akių ir, rodės, daug žadanti padėtis baigėsi niekuo. Snaiperis iš patirties žinojo, kad sužeistą draugą suomiai visada išsineša.

Kaip tik to jis ir laukė.

Tykodamas laimikio rusų snaiperis turėjo laiko prisiminimams. Tiesą sakant, jis kažkodėl pamėgo savo darbą. Jau buvo nusipelnęs ir šlovės, pulko štabe jį vadino vardu. Rusų snaiperis žinojo nušovęs mažiausiai tris suomių karininkus.

Svarbiausia, kad jam pavyko išvengti tiesioginių fronto atakų, per kurias žuvo nemažai jo draugų. Pro šautuvo taikiklį jis matė prie suomių pozicijų daug groteskiškom pozom sustingusių negyvėlių.

Iš pradžių visi bėgo giliu sniegu garuodami, permirkę nuo prakaito, rijo tankų išmetamas dujas ir šaukė „Ura!“ Ataka buvo baisiai nesėkminga, šaudydami bėgantiems pėstininkams į nugaras suomiai nušienavo visą bataliono pastiprinimą. Nuo bėgimo per sniegą išvargę kariai suledėdavo akimirksniu. Iki juosmens įsibridę į sniegą jie stati kartais stovėdavo tol, kol priešo kulkos ar saviškių pabūklai sudraskydavo į gabalus.
Ištrauka iš knygos „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“

Iš pradžių visi bėgo giliu sniegu garuodami, permirkę nuo prakaito, rijo tankų išmetamas dujas ir šaukė „Ura!“ Ataka buvo baisiai nesėkminga, šaudydami bėgantiems pėstininkams į nugaras suomiai nušienavo visą bataliono pastiprinimą. Nuo bėgimo per sniegą išvargę kariai suledėdavo akimirksniu. Iki juosmens įsibridę į sniegą jie stati kartais stovėdavo tol, kol priešo kulkos ar saviškių pabūklai sudraskydavo į gabalus.

Laimė, dabar ką tik iškritęs sniegas kloja pereitos atakos pėdsakus. Niekieno žemėje guli dešimtys iš Leningrado srities čia atvykusių komunistų, net neįrašytų į dalinių pastiprinimo sąrašus.

Šitas karas nuo pat pradžių beviltiškas. Snaiperis prisiminė drąsų politruką, prieš pirmąją ataką išsižergusį ant tanko ir rėkiantį, kad „Bulvių respublika“ – Suomija – subyrės į gabalus pamosavus kepure.

Kiek vėliau snaiperis evakuacijos punkte matė jį be kojų. Smarkiai apsvaigintas morfinu, politrukas kartojo mintinai išmoktus lozungus. Snaiperis buvo atvilkęs perrišti draugą, sužeistą į pilvą ir kamuojamą baisių skausmų. Punkte jam pasakė, kad kareivis ne iš šio dalinio.

Knygos „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“ nuotraukos
Vyrai gieda šv. Kalėdų giesmę. Priešo pusėje vietoje guodžiančių ir padrąsinančių karo kapelionų siautėjo raudonieji politrukai
© Leidykla „Briedis“

– Eikit į kitą punktą. Mes ir su saviškiais darbo turim per akis! – netekęs kantrybės užriko karo gydytojas.

Snaiperis nuvilko draugą iki sunkvežimio. Mašina bent jau važiavo reikiama kryptimi, – tolyn nuo fronto. Savo draugo jis daugiau nematė.

Užvis labiausiai snaiperis baiminosi sužeidimo į pilvą. Be rankos ar be kojos žmogus dar gali išgyventi, o tam, kurį sužeidžia į pilvą, maža vilties. Tik baisios kančios prieš mirtį kamuoja.

Jei stiprus šaltis sustabdo kraujoplūdį ir sužeistąjį laiku nugabena į ligoninę, jis dar gali išgyventi. Bet paprastai kulkos taip išdrasko vidaus organus, nuo žarnyno turinio uždegimas apima visą pilvą, sužeistajam pakyla temperatūra ir jis miršta.

Užvis labiausiai snaiperis baiminosi sužeidimo į pilvą. Be rankos ar be kojos žmogus dar gali išgyventi, o tam, kurį sužeidžia į pilvą, maža vilties. Tik baisios kančios prieš mirtį kamuoja. Jei stiprus šaltis sustabdo kraujoplūdį ir sužeistąjį laiku nugabena į ligoninę, jis dar gali išgyventi. Bet paprastai kulkos taip išdrasko vidaus organus, nuo žarnyno turinio uždegimas apima visą pilvą, sužeistajam pakyla temperatūra ir jis miršta.
Ištrauka iš knygos „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“

Kartais kulka pereina kiaurai, nesukelia grėsmės gyvybei, o kartais užstringa stubure ir sužeistąjį ištinka paralyžius. Prieš dideles atakas kai kurie vyrai pasninkauja, nors valgyt ir šiaip gauna nedaug.

Snaiperis dažnai pagalvodavo, kad kare daug ką lemia atsitiktinumas. Kodėl vienas užlipa ant minos, o kitas praeina pro šalį? Kodėl vienas, sužeistas į pirštą, pakliūva į rezervą, o kitam skeveldra sužaloja veidą, akis ir jis nugyvena gyvenimą tamsoje, jei nenusižudo? Ar kiekvienam skirtas vienoks ar kitoks likimas, nuo kurio jokiu būdu nepabėgsi? Ar egzistuoja kokia nors aukštesnė jėga, nusprendžianti, kas turi mirti?

Apie tai jis dažnai šnekėdavosi su draugais. Snaiperis prisiminė senelę kažkada sakius, kad žmogus šaudo, o Dievas kulkas gaudo. Jis Dievą netikėjo, nes buvo komunistų partijos narys.

Partija jis, aišku, tikėjo, bet susirinkimuose girdėtos karštos kalbos čia, fronte, skambėjo groteskiškai. Per dvi savaites užkariauti Suomijos, kaip manė dauguma, nepavyko. Šiandien tie, kurie taip manė, tetroško kada nors gyvi grįžt į Rusiją. [...]

Kažkas sujudėjo akiračio dešinėje. Snaiperis atitoko iš prisiminimų, pataisė taikiklį. Nieko nematyti. Suomiai nejudėjo. Jis greitai suskaičiavo pakraštyje gulinčius kūnus – jų buvo tiek pat. Snaiperis nusiramino.

Technikos mokslų jis nebaigė, nes kilo karas. Su savo pulku išėjo į pirmuosius mūšius kaime, kurį suomiai vadino Hautavara. Visi manė, kad suomiai artėjančias kolonas apšaudo iš medžių, todėl jų snaiperius praminė gegutėm.

Knygos „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“ nuotraukos
Lapkričio 30 d. sovietų aviacija bombardavo Helsinkį bei kitus Suomijos miestus
© Leidykla „Briedis“

Suomiai palaukdavo, kol praeidavo žvalgai, ir atverdavo ugnį tik į pagrindinį pulką. Medžiuose tupinčias gegutes apačioje paslapčia saugodavo pora vyrų. Kuopų ir batalionų vadai dažnai liepdavo artileristams apšaudyti medžių viršūnes šrapneliais. Kurį laiką tai gelbėdavo. Paskui iš miško paleista kulka pakirsdavo keliu slenkantį alkaną, lyg karštligės krečiamą Raudonosios armijos kareivį, vykdantį garbingą Lenino miesto gynėjo pareigą. Tai buvo garbė, kurios niekas atsisakyti negalėjo.

Suomiai su slidėm lengvai nardė po miškus, o rusų daliniai slinko keliais. Apšaudomi rusai išsiskleisdavo grandine, bet miške jų laukė Baltoji mirtis – suomių karys baltais kaip sniegas drabužiais, – kuris paleisdavo šūvį ir dingdavo.

Snaiperis dažnai pagalvodavo, kad kare daug ką lemia atsitiktinumas. Kodėl vienas užlipa ant minos, o kitas praeina pro šalį? Kodėl vienas, sužeistas į pirštą, pakliūva į rezervą, o kitam skeveldra sužaloja veidą, akis ir jis nugyvena gyvenimą tamsoje, jei nenusižudo? Ar kiekvienam skirtas vienoks ar kitoks likimas, nuo kurio jokiu būdu nepabėgsi?
Ištrauka iš knygos „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“

Suomiai naudojo pistoletus-kulkosvaidžius, kurių kulkos, atsimušdamos į medžius, kėlė baisų triukšmą. Iš vieno belaisvio suomio rusai atėmė šitokį ginklą. Snaiperis pašovė suomį į koją. Už tai buvo apdovanotas ordinu, kurį nusiuntė žmonai.

„Grįšiu namo iki mudviejų vaiko gimimo“,– laiške pažadėjo jis.
Po dviejų mėnesių, pagalvojo dabar.

Pro taikiklio kryželį jis vėl nužvelgė priešo pozicijas anapus upės. Saulė jau kybojo palei medžių viršūnes, tad jis tuoj turės pasitraukti. Jau ir sušalo.

Prakeikti suomiai! Kodėl jie nepripažįsta, kad pralaimėjo?

Snaiperis išsiėmė iš kišenės pusę svogūno, ėmė jį čiulpti ir atidžiai stebėti suomių pozicijas.

Keliuose į Suomiją greitai susidarė spūstys. Visur šlaistėsi nuo savų dalinių nuklydusių vyrų, kai kurie jų buvo pametę ginklus. Kartą iš miško į kelią išbėgo 184-ojo pėstininkų pulko jaunesnysis leitenantas.

Belaja smert! Baltoji mirtis, – šaukė jis kiekvienam sutiktam, kol kažkoks politrukas priėjęs šovė iš nagano jam tiesiai į kaktą.

Niekas jo nenunešė nuo kelio, tankai važiavo per žuvusįjį.

Ginklui valyti snaiperis gavo denatūruoto spirito. Kitokios medžiagos čionykštėmis sąlygomis užšąla, riebalų ar alyvos ginklams niekas nenaudoja. Per didelius šalčius geležiniu vamzdžiu nutekintą spiritą galima gerti. Visi nuodai ir nešvarumai palieka ant geležies. Parėjęs į palapinę jis pasiruoš nedidelę stiklinaitę šilto gėrimo. Ir dabar jo reikėtų, rankos visai sustirusios.

Vyras nusprendė budėjimą baigti ir uždengė lęšį dangteliu. Puikus ginklas. Paprastai tokius patiki tik komjaunuoliams ar bent jau nepartiniams bolševikams, bet jam kuopos vadas įteikė šautuvą kaip tik dėl to, kad puikiai šaudo.

Laikas baigti. Nugara sustingo – įsisenėjęs negalavimas. Snaiperis pakilo ant kelių. Suomių pozicijos beveik už penkių šimtų metrų.

Kulka pataikė į skruostą, į kairę veido pusę. Snaiperis vėl krito ant žemės. Baltu drabužiu garuodamas sruveno kraujas.

Knygos „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“ nuotraukos
Puskarininkis tapo karininku. 1940 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu maršalas K.G. Manerheimas jaunesniajam seržantui Simui Hiauhei suteikė aukštesnį – jaunesniojo leitenanto – laipsnį
© Leidykla „Briedis“

Simas Hiauhė greitai vėl užtaisė šautuvą. Palei petį ant ledinio sniego nukrito šilta gilzė. Valstybinės šovinių gamyklos pagamintoje gilzėje buvo paruošta kita kulka. Bet jos nereikėjo. Pirmoji buvo taikli.

Hiauhė buvo patenkintas šūviu, – juk taikinys už keturių šimtų penkiasdešimt metrų. Šaunant atviru taikikliu, tai didelis atstumas. Jis pastebėjo saulės blyksnį nuo ruso snaiperio šautuvo lęšio. Hiauhė buvo nusitaikęs kaip tik į tą vietą, iš kurios staiga neatsargiai pakilo rusas.

Kilstelėjęs tiek, kiek buvo numatęs, iššovė taikliai. Tvirtai atremtas šautuvas beveik nesujudėdavo, jei netrūktelėdavo nuo šūvio. Netrūktelėjo.

Kartą iš miško į kelią išbėgo 184-ojo pėstininkų pulko jaunesnysis leitenantas. -belaja smert! Baltoji mirtis, – šaukė jis kiekvienam sutiktam, kol kažkoks politrukas priėjęs šovė iš nagano jam tiesiai į kaktą. Niekas jo nenunešė nuo kelio, tankai važiavo per žuvusįjį.
Ištrauka iš knygos „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“

Suomius jau seniai kamavo itin taiklus rusų snaiperis. Per trumpą laiką žuvo trys Jūtilaineno kuopos būrių vadai, galiausiai – būrio vadu paskirtas ryšininkas puskarininkis. Jaunuolis labai didžiavosi savo pareigomis, pagautas entuziazmo, nepaisė Jūtilaineno ir kitų karių įspėjimų ir tapo lengvu rusų snaiperio taikiniu.

Suomiai įtarė, kad visus tuos kovotojus nušovė vienas žmogus.

– Pamėgink pašalinti tą rusą, – paprašė Jūtilainenas rimtu veidu priešais stovinčio Simo Hiauhės.
– Pone leitenante, darysiu, ką galėsiu, – nedvejodamas atsakė nedidukas vyras.
Sėkmės, – paspaudė ranką Jūtilainenas.

Pačiam kuopos vadui nepavyko savo šautuvu pagauti gudraus ruso.

Ankstų kitos dienos rytą šiltai apsirengęs Hiauhė iššliaužė į gerai užmaskuotą šaudymo vietą. Buvo pavalgęs sočius pusryčius, kišenėje turėjo cukraus budrumui palaikyti.

Hiauhė mėgo naudotis šautuvu su įprastu atviru taikikliu, nes, šaudant tokiu ginklu, nereikia pakelti galvos, kaip šaudant su optiniu taikikliu. Mirtis dažnai prašvilpdavo už kelių centimetrų. Ir iš rusų atimti snaiperių šautuvai jam tiko.

Hiauhė įdėmiai stebėjo priešais atsiveriančią vietovę. Tarpais reikėjo pailsinti akį žvilgsniu į arčiau esančius objektus, nes, ilgai žiūrint į tolį, akys pavargdavo ir stovintys daiktai pradėdavo judėti. Vaizduotė kartais baisesnis priešas už tikrąjį.

Bėgo valandos, nieko nenutiko. Pasigirdo keli pavieniai šūviai, dažniau tratėjo Degteriovo kulkosvaidžių serijos. Tas ginklas veikė neįprastai lėtai. Jis turėjo juodą dėtuvę, panašią į tų laikų gramofono plokšteles. Šautuvą ir vadino Ema – pagal populiarią tų laikų dainą.

Hiauhė stebėjo trasuojančių šaudmenų žaidimą niekieno žemėje. Sykiais suomių pusėje sudrioksėdavo kulkosvaidis „Maksim“. Sniegas dulkėjo palei apkasų kraštą, savaip muzikavo rikošetai. Fone griaudė rusų sunkioji artilerija, laimei, – ne šiame fronto ruože. Vis dėlto kažkur virė pragaras.

Knygos „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“ nuotraukos
1940 m. sausis. Nukautų raudonarmiečių kūnai greitai sustingdavo siaubingomis pozomis
© Leidykla „Briedis“

Rusų snaiperis padarė lemtingą klaidą. Nuo ilgalaikės sėkmės jis pasidarė neapdairus. Hiauhė atsitraukė, ėmė atsargiai šliaužti atgal. Tada pradėjo griaudėti stambesni ginklai. Greitašaudžiai pabūklai apšaudė Hiauhės paliktą ugnies poziciją. Pasiekęs saugią vietą Hiauhė pasuko tiesiai į Jūtilaineno palapinę.

Ant palapinės sienos baltavo iškaba: „Rezervo leitenantas A. Jūtilainenas. Nusivalyti kojas. Pasibelsti.“

Hiauhė nusivalė kojas, pasibeldė, pasilenkė ir įėjo į palapinę. Jūtilainenas sėdėjo supamojoje kėdėje ir kažką skaitė.

– Pone leitenante! Manau, nuėmiau jį.
Hiauhę lydintis jaunesnysis leitenantas linktelėjo galvą. Jūtilaineno akys sublizgo.
– Paukšteli!
– Klausau, pone leitenante!
– Išvirk mums kavos!

Pozicinis karas

Anksti iš ryto Hiauhė sočiai pavalgydavo, kad dieną nekamuotų alkis, prisidėdavo į kišenes sausų produktų ir cukraus, kuris palaikė atidumą ir cukraus pusiausvyrą kraujyje.

Kasdienę Hiauhės šaudmenų normą, kurią pasiimdavo, sudarė 50–60 šovinių. Be to, jis dažnai pasiimdavo granatų be rankenų, vadinamų partizanų kibirkštimis. Jas mėtyti Hiauhė gerai išmoko dar Apsaugos gvardijos ritmušos komandoje.

Gulima padėtis šaudant – pati stabiliausia. Esant plačiai atramai ir žemam svorio centrui, šautuvo vamzdį stabiliai išlaikyti lengviau. Tačiau kai kuriuos veiksmus tokia padėtis apsunkina. Tuos nepatogumus Hiauhė buvo perpratęs prieš karą, bet kovos lauke žiemą jam teko įveikti tokių iššūkių, kokių nebuvo patyręs per treniruotes stadione.
Ištrauka iš knygos „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“

Gulima padėtis šaudant – pati stabiliausia. Esant plačiai atramai ir žemam svorio centrui, šautuvo vamzdį stabiliai išlaikyti lengviau. Tačiau kai kuriuos veiksmus tokia padėtis apsunkina. Tuos nepatogumus Hiauhė buvo perpratęs prieš karą, bet kovos lauke žiemą jam teko įveikti tokių iššūkių, kokių nebuvo patyręs per treniruotes stadione.

Hiauhė turėjo išmokti pats išlikti veiklus ir išlaikyti ginklo veiklumą per smarkius šalčius. Stori drabužiai ir gelbėjo, ir trukdė. Šiltai apsirengus pulsas beveik neturėjo įtakos ginklui, atradus tinkamą padėtį, nenutirpdavo spaudžiamos kūno vietos, pavyzdžiui, alkūnės ir keliai.

Vienas Hiauhės aprangos drabužių buvo kumštinės pirštinės, atsiųstos fronto ruožui vadovaujančio generolo. Manyta, kad jas numezgė generolo žmona. Hiauhė turėjo ir kišeninį laikrodį, kuriais buvo apdovanoti nusipelnę pulko kovotojai.

Per ilgas valandas pasalose kariai susidūrė ir su kitokiais iššūkiais. Įtampa palaikė budrumą, bet kūnas pavargdavo. Reikėjo išmokti atsipalaiduoti nekeičiant pasirinktosios šaudymo padėties. Juolab kad judesiai išduodavo šaulio buvimo vietą ir sutrikdydavo taiklumą paleidžiant kitą šūvį.

Hiauhė išmoko tarytum palengvinti ginklą ir nepakeisti tinkamos pozicijos. Ir akis reikėjo tarpais pailsinti. Vargino ir saulės atspindžiai nuo sniego. Bet per du mėnesius Hiauhė įveikė sunkumus.

Knygos „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“ nuotraukos
Knygos „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“ viršelis
© Leidykla „Briedis“

Jis išmoko taip tolygiai kvėpuoti, kad, apėmus kautynių įtampai, kūnas nestokojo deguonies, o gaudavo jo užtektinai. Iš patirties žinojo, kad šūvį gulomis reikia paleisti iškvepiant. Viršutinė kūno dalis neįsitempia ir ginklo atatranką sulaiko tolygiai, truputį atsitraukdama atgal.

Užtaisyti šautuvą reikia taip, kad švininis kulkos galas nesusibraižytų. Kai šūvio trajektorija ilga, tai turi didelę reikšmę. Po šūvio reikia prisidengti, bet šito daryti paskubomis nevalia, paskesni judesiai turi būti ramūs. Kartais reikia šauti antrą šūvį, atkreipti dėmesį į vėjo pobūdį ir tik tada šauti.

Per stiprius šalčius sunkiau valdyti šautuvo gaiduką. Atšiauriomis sąlygomis nelengva išlaikyti piršto ir raumenų jautrumą. Šiuo požiūriu patyręs medžiotojas Hiauhė buvo gerokai pranašesnis už karius, pasitreniravusius tiktai šaudykloje. Palankiomis sąlygomis kai kurie jų šaudė geriau už Hiauhę, beveik tobulai, bet Hiauhės šūviai buvo taiklūs bet kokiu oru.
Ištrauka iš knygos „Baltoji mirtis. Suomis Simo Häyhä – žymiausias visų laikų snaiperis“

Per stiprius šalčius sunkiau valdyti šautuvo gaiduką. Atšiauriomis sąlygomis nelengva išlaikyti piršto ir raumenų jautrumą. Šiuo požiūriu patyręs medžiotojas Hiauhė buvo gerokai pranašesnis už karius, pasitreniravusius tiktai šaudykloje. Palankiomis sąlygomis kai kurie jų šaudė geriau už Hiauhę, beveik tobulai, bet Hiauhės šūviai buvo taiklūs bet kokiu oru.

Simas Hiauhė buvo mažo ūgio, atsargus kovotojas, o jo kuopos vadas – aukštas, nutrūktgalvis. Tikriausiai mažumas ir atsargumas gelbėjo Hiauhę vakarais grįžtantį pas saviškius.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Mažeika: lietuviai turės atsisakyti senų automobilių, plastikinių indų ir lauko tualetų (134)

Aplinkos ministerija , praėjus 4 mėnesiams po to, kai iš aplinkos ministro pareigų buvo...

Iš aikštelės su BMW iškritusios moters būklė sunki: liudininko teigimu, ji buvo keleivio vietoje (350)

Iš prekybos centro „Europa“ automobilių stovėjimo aikštelės su BMW iš trečio aukšto...

Nauja tvarka Seime: kiekvienam parlamentarui steigiamos trijų Seimo nario padėjėjų pareigybės (53)

Atsižvelgiant į pernai gruodį priimtas Valstybės tarnybos įstatymo pataisas, Seimo statute...

Kaunietis parodė, kiek erkių surado grįžęs iš miško: kartais nurenka net 300 (19)

Kauno marių regioninio parko direkcijos vyriausiasis specialistas Mindaugas Kirstukas gamtoje ir...

Šią savaitę siautę gaisrai užgesinti, tačiau pavojus išlieka didelis

Šią savaitę Lietuvoje siautusius gaisrus pavyko užgesinti, tačiau gaisrų pavojus išlieka...

„Žalgirio“ kovingumo sužavėti „Fenerbahče“ krepšininkai: jie privertė mus atidirbti savo atlyginimus (1)

„Bang bang! Jis mane nušovė. Bang bang!“, – tokia daina ketvirtadienį suskambo...

Gyvai / GARSIAI! Lietuvos elektroninės muzikos legendos Manfredas bei Vidmantas Čepkauskas-V – apie festivalį „Alfavilnius“

Klubas „Opium“ balandžio 25-28 dienomis vilniečius ir miesto svečius kviečia į trečiąjį...

Aistis Mickevičius apie nišinių kvepalų madą: kartais man graudu žiūrėti, kaip žmonės painioja tam tikrus dalykus

Kai ruošiamės ypatingai progai ir norime savo aprangos eilutę paįvairinti nauju kvapu ar tiesiog...

Universitetą į teismą padavęs indas: baigiu parašyti knygą apie baisią patirtį Lietuvoje savo nuotrauką įvertino trim milijonais  (363)

Nepatenkintas studijų kokybe Klaipėdos universitete (KU) Indijos pilietis Myilsamy Murugasamy...

Nuožmus diktatorius veikė pagal visas taisykles, tačiau Rusija čia vykdė dar klastingesnę strategiją (10)

Praėjusių metų pabaigoje Sudane staiga prasidėjus protestams prieš valdžią, atrodė, kad...