Savaitės naujienų apžvalgoje alkoholio skolinimo paslauga, Vaikų teisių „Facebook“ paskelbta neteisinga informacija, Gabrieliaus Landsbergio komentaras apie Aurelijaus Verygos nuskustus plaukus, Vygaudo Ušacko traukimasis iš politikos, Rusijos ir Baltarusijos numatymas nuo 2021 metų suvienyti šalių ekonomikas, Vijūnėlės dvaro griovimas, Agnės Širinskienės pareiškimas, kad Ramūno Karbauskio problema yra per daug demokratijos ir Artūro Zuoko kreipimasis į prezidentą Nausėdą su prašymu suteikti politinį prieglobstį ar net Lietuvos pilietybę Edwardui Snowdenui.

Kai kas mano, kad žydai į Lietuvą ėmė kraustytis po to, kai Gediminas padarė pirmą lietuviško PR akciją, įkūrė „Go Vilnius“ ir pakvietė Vakarų Europos pirklius ir amatininkus kurtis Lietuvoje.

Kas sureagavo į Gedučio marketingą? Gali būti, kad Anglijos karaliaus Edvardo iš Albiono išvaryti žydai. Dar labiau gali būti, kad Gediminą pasvaipino į dešinę ne Anglijos, o daugiau Vokietijos žydai. Nes ten irgi buvo pradėjęs populiarėti toks labai inovatyvus skolų sprendimo modelis.

Aškenaziai – tai žydai iš Vakarų Europos, kalbėję jidiš. Kita didelė grupė – sefardai, daugiausia kalbėjo ladino šnekta.

Tada aškenaziai atsikraustė iki mūsų, kur Vytautas suteikė jiems miesto bendruomenių privilegijas Brastoje ir Trakuose. Žydams buvo leidžiama laisvai išpažinti savo tikėjimą, bei užsiimti greitaisiais ir lėtaisiais kreditais.

Nors visuomenėje paplitęs įsivaizdavimas apie nesuskaičiuojamus žydų turtus ir tebėra paplitęs įsivaizdavimas, tikrovė buvo čiut kitokia. Tik nedidelė dalis buvo sėkmingi verslininkai, dauguma, gyveno iš smulkių verslų ir sunkiai sudūrė galą su galu.

Nes ATR darėsi vis labiau europietiška, o tai reiškė „reikia tuos žydukus prispausti“, atsirado „žydų pagalvės“ mokestis, pradėjus riboti prekybą miestuose žydai žaibiškai persiorientavo – taip atsirado išnešiojamoji prekyba. „AVON“, „Karcher“ ir „Zepter“ puodų nešiojimo į namus pirmtakas.

Nepaisant niuansų žydams Lietuvoje buvo gerai. Per du amžius jų išaugo 15 kartų, o Vilnius tapo svarbiausiu Rytų Europos kultūros židiniu žydams: su rabinų seminarija, žydų biblioteka, spaustuvėmis. Ir geriausiais Europos beigeliais.

Visai netoli nuo čia, kur šiandien filmuojame laidą, iki pat sovietų okupacijos veikė viena žymiausių Lietuvos rabinų seminarijų – ješibotas, vėliau išsikėlęs į Klyvlendą. Įdomus faktas, kad Ješibotas taip yra ir vienas iš pagrindinių Transformerių veikėjų. Autoboto Optimus Praimo padėjėjas.

Reikalai pasikeitė po ATR padalijimo. Mes, žinia, atitekom Rusijai.

Iš pradžių visi kartu liūdėjome – lenkai, lietuviai, žydai. Vėliau prasidėjo nacionalinio atgimimo laikotarpis. Žmonės ėmė prenumeruoti „Aušrą“, „Varpą“, „Tėvynės sargą“, redaktoriai ragino prenumeruoti ir spausti varpelį.

Tame pačiame „Aušros“ laikraštyje galima rasti straipsnį, kuriame piktinamasi, kad žydai girdo lietuvius, o dviem pastraipom žemiau – kad jie degtinę skiedžia vandeniu. Ir skaitytojas likdavo nesupratęs – tai kur čia problema. Ar kad girdo, ar kad arielka silpna?

Ir lietuviai dažnai pavydėjo žydams – ir verslumo, ir geresnio gyvenimo, ir to vieningumo. Ir taip atsirado kopėčios ir pagaliukai, kuriais reikia mušti žyduką. Atsirado Užgavėnių personažai baisūs žydai, snarglių vadinamas žydukais. Žydai buvo kumpanosiai sukčiai, kurie sakydavo „Ui, Saha, Saha, ką dabah dahyti“.

Ir lietuviai anksčiau galvojo – juk nieko tokio, čia pokštai, juokučiai tokie. Vieni tik galvojo, o kiti patyliukais laukė komandos – Jawohl. Let.

Žydai susidūrė su dilema – ką daryti. Vieni sakė, emigruojam, ir apie pusantro milijono išvažiavo į Ameriką. Kiti sakė – pala, integruojamės, krikštijamės, dirbam su savim. Žydiškumas – kaip antsvoris. Jei ir nenumesim, tai gal po drabužiais paslėpsim?

Tačiau tada Prancūzijoje nutiko Dreifuso byla, kurioje žydas karininkas buvo neteisingai apkaltintas tėvynės išdavimu. Kilo baisus šaršalas, ir Austrijos žydas Teodoras Herclis pasakė – viskas, čia mes ramybės nerasim, bandom grįžti į Izraelį.

Buvo momentas, kai lietuvių požiūris į žydus pasikeitė. Tai sutapo su Rusijos 1905 m. revoliucija, kai vis daugiau žydų jaunimo ėmė ginklu kovoti su carine santvarka, tai tarsi ir sąjungininkais tapo. Na, o dar tuo pačiu caras įvedė degtinės monopolį, tai dėl skiestos degtinės nebebuvo galima bartis ant žydų.

Nepriklausomybės kovose dalyvavo virš pusantro tūkstančio žydų, penkiasdešimt iš jų žuvo.

Karininkams išvaikius Seimą ir tautos vadu pasiskyrus Smetonai nusistovėjo dvejopa situacija. Pats Smetona jokiu antisemitizmu nesirgo ir laikė jį urviniu reikalu. Tačiau jam į opoziciją stoję visokie voldemarininkai „fašistėjo“ bežiūrint, ir, aišku, nusitaikė į žydus.

Na, o po to skaudžiausia tema – Holokaustas.

Sovietų trėmimai vienu mostu iš šalies pašalino tūkstančius apsišvietusių žmonių, kurie tikėjo idealais, kurie būtų priešinęsi smurtui kaimynų atžvilgiu, kuriems buvo neįsivaizduojamas toks žiaurumas žmogaus gyvybei.

Todėl šito nužmogėjimo fone dar nuostabiau atrodo mūsų pasaulio teisuoliai, kurie gelbėjo žydus. 915 lietuvių pavardės amžiams iškaltos Jad Vašemo sodelyje. Tai tikrieji didvyriai, kurių pavardėmis turėtume vadinti gatves, kabinti lenteles ir priminti mokyklose.

Atgavę savo valstybę ėmėme palengva dairytis į Izraelį ir pirmuoju katalizatoriumi tapo 95 metais prezidento Brazausko atsiprašymas Knesete.

Niekas taip negadina santykių, kaip turto dalybos.

Apkritai, Lietuvos valstybei tai tikriausiai nebūtų didelė našta. Lietuvoje gyveno apie 250 tūkst. žydų, iš kurių 95 proc. nužudyta. Gyvi liko apie 5 proc.

Bet galime pasidžiaugti. Lietuva šiame kontekste atrodo ne taip jau blogai. Kol lenkai mitingais protestuoja prieš turto grąžinimą, Lietuvoje buvo įkurtas Geros valios fondas ir jam dalimis išmokėta virš 37 mln. eurų skirtų remti Lietuvos žydų bendruomenę.

Kita problema, kad istoriją, kaip lengvo elgesio moterį ima kas nori, nesiplovę rankų ir interpretuoja kaip nori. Vanagaitė dailiai manipuliuoja naivuoliais, važinėdama po užsienio žydų bendruomenes ir pasakodama blėnius, kaip lietuviai su ja susidorojo ir uždraudė knygą „Mūsiškiai“, nes bijo teisybės apie žydšaudžius.

Iš kitos pusės – turime Lietuva lietuviams nacionalistus, propatrijas, marginalius politikus, kuriems „lentelių karas“ tapo unikaliu šansu tapti svarbiais ir netgi patekti į teliką.

Tai primena seną žydų anekdotą: Grįžta mažasis Monia iš mokyklos Vilniuje verkdamas – mama, mane pavadino žydiška morda. Nieko, sako mama, tave žydiška morda vadins ir mokykloje, ir universitete, ir darbe. Bet kai gausi Nobelio premiją – būsi didis lietuvių mokslininkas.

Ir šiame bendrame kauksme prieš mėnulį, deja, pasimiršta tokie bendrybę skatinantys dalykai kaip prieš dvejus metus vykęs Molėtų maršas, kur koja kojon ėjo naujosios lietuvių ir žydų kartos.

Ir šiame bendrame kauksme kiek prarandame galimybių. Juk mesk akmenį į turtingą ir protingą žydą... nu bliamba labai bloga analogija, bet tarkim – mesk ir pataikysi į litvaką su lietuviškomis šaknimis.

Ech, būtų jie likę, kokią dream team profesionalų vyriausybę būtume sudarę iš mūsų laikais gyvenusių. Įsivaizduojat – pirmi trys Izraelio prezidentai buvo litvakai. Ir ką tik buvęs prezidentu Nobelio premijos laureatas Simonas Peresas, ir dabartinis Reuvenas Rivlinas iš Vilniaus Gaono.

Litvakai ir minėtas premjeras Netanyahu ir buvęs aukščiausio teismo teisėjas Aharonas Barakas. Armiją atiduodam Wesley Clarkui – jau buvo NATO vadu, susitvarkys ir čia, švietimą – Emanueliui Levinui, finansus Benui Bernankei, centrinio JAV banko vadovui ir taip toliau. Ai – apie pinigus – pirmą JAV vieno cento monetą nukalė mūsų kraštietis iš Šiaulių ponas Brenneris. Toks nekuklus jaunuolis, nes gavo velnių už tai kad ant monetos įsiraitė per didelius SAVO inicialus, teko susiprastint.

Realiai galima rinktis vien iš Nobelio laureatų – jų yra daugiau nei dvidešimt, čia tokia aukštesnė kartelė, nei „susikalbu angliškai“.

Stroikes tegu tada prižiūri Massimiliano Fuksas, LOLivudas, nu gal geriau Litovudas suklesti su Harrisonu Fordu ir Charlsu Bronsonu priešaky, o smuiko ar pianino virtuozams sutalpinti reikėtų antros Filharmonijos, dar su šachmatų kampeliu pašonėj, o Rašytojų sąjungai ant langų susimestų dar kiti Nobelio laureatai. Ir VO, gyvent galima.

Dėl savivaldybės, tai Boriso Johnsono proseneliai irgi iš čia, bet šitas gal ai, tegu lieka.

Ir kad nebūtų vien rimti dėdės ir tetos, (čia aš ne apie Johnsoną) rubrikoje žmonės: buvusioji mūsų dievuko išrinktoji irgi „mūsiškė“ .

O pabaigai – kažkuri suidiotėjusi Lietuvos žiniasklaidos priemonė paleido tokią apklausą – „ar reikia, kad į Lietuvą grįžtų žydai“. O vienas senas gudrus žydas mestelėjo repliką – norėtumėt, norėtumėt, kad į Lietuvą sugrįžtų žydai.

Jų kapitalas, jų turistiniai pinigai, jų intelektinis potencialas, proveržio technologijos ir strateginis matymas. 800 metų bendros istorijos ne vanduo.

Norėtume, kad čia grįžę jie rastų interaktyvų žydiškojo Vilniaus paveldą, didžiąją sinagogą ir paminklus žymiausiems žydams ir juos gelbėtojams lietuviams, kad rastų istorinį muziejų, apie kurį garsas eitų nuo Jeruzalės iki Niujorko, kad rastų kur investuoti ir kur išleisti savo šekelius.

Kaip rašė Šolom Aleichemas „Jeigu būčiau Rotšildas“ įkurčiau didžiulę labdaros draugiją, kad ji visus žydus aprūpintų uždarbiu, kad visi gyventų draugiškai, ješivose studijuotų Talmudą, o virš visų ješivų būtų vyriausioji ješiva, „žinoma, Vilniuje“.

Deja, kol kas jie randa svastiką po savo bendruomenės langais.

Bet kaip sako senas žydiškas anekdotas. Kodėl patriotai lietuviai neparduoda savo tėvynės? Nes tokią tėvynę parduoti sugebėtų tik žydai.