Keičiasi politinės valdžios, bet nesikeičia požiūris: jūs mus kritikuojate ir dar drįstate prašyti pinigų. Net nesimokius logikos, nesunkiai galime tokias šnekas išversti į labiau suprantamą kalbą: nekritikuokite – ir visko gausite. Pinigų, lengvatų, kitų malonių. Svarbiausia, paliksime ramybėje.
Klaidingai manoma, kad transliuotojo visuomeniškumą lemia komercijos atsisakymas ir kuo didesnė kultūros koncentracija. Kuo daugiau operų, simfonijų, poezijos ir religijos, tuo transliuotojas visuomeniškesnis. Nieko panašaus. Nuo valdžios priklausomas radijas ir televizija nėra visuomeninis. Jis yra valstybinis.
Visuomeninio transliuotojo tarnavimą visuomenei, o ne tuo metu valdančiai politinei daugumai lemia netgi ne programos proporcijos, nes jos gali būti įvairios.
Galimybę tinkamai atlikti visuomeninio transliuotojo funkcijas garantuoja nepriklausomumas nuo valdančiosios daugumos. Jis užtikrinamas dviem būdais: nepriklausomu (ne valstybės, o pačių piliečių) finansavimu ir nepriklausomu (ne valstybės, o visuomenės) valdymu.
Dar keistesni užmojai šiuo metu atsisakyti komercinės reklamos – vienintelės alternatyvios finansavimo galimybės. Niekas nežino, kuo šis šaltinis galėtų būti pakeistas.
Šiandieninę valstybės politiką LRT atžvilgiu galima apibūdinti paprastai – nei pats apžioju, nei kitam duodu. Valstybė nepajėgi išlaikyti visuomeninio transliuotojo, bet neleidžia to daryti nei piliečiams, nei verslui.
Vadinasi, visuomeninis transliuotojas, tapęs valstybės išlaikytiniu ir nuolankiu prašytoju, tiesiogiai priklauso nuo valdančiosios daugumos ir jos suformuotos vyriausybės. Panašu, kad ši vyriausybė ir valdančioji dauguma neprisiima nė mažiausios atsakomybės už LRT būklę. Viskas nurašoma krizei ir LRT vadovybės neūkiškumui. Toks problemų supaprastinimas arba jų vengimas būdingas šių dienų valstybės valdymui, tačiau tragiška LRT būklė yra svarbesnė valstybei ir visuomenei nei kokio cigarečių kioskelio bankrotas.
Susidaro įspūdis, kad tokia leisgyvė bado dieta maitinamo LRT būklė visiškai tenkina tuos, kurie neturi kitų galimybių paveikti nepriklausomą LRT tarybos ir LRT administracijos poziciją.
Vadovaujantis Europos visuomeninio transliuotojo samprata, jis turi būti girdimas ir matomas visoje šalies teritorijoje. Išjungus analoginio transliavimo siųstuvus, nemaža dalis Lietuvos gyventojų tokios galimybės neturi.
Visuomeninio transliuotojo valdymas kol kas turi piliečių atstovybės bruožų. Rotacijos principu palaipsniui keičiama LRT tarybos sudėtis. Tokiu būdu, kartais suteikiama tam tikro pranašumo vienoms įtakoms, kitą kartą – kitoms.
Seime užregistruoti LRT įstatymo pakeitimai numato sinchronizuoti LRT tarybos kadencijas su politiniu kalendoriumi. Tokių pokyčių rezultatas – po kiekvienų rinkimų turėtų keistis ir visuomeninio transliuotoj vadovybė. Vadinasi, padidėtų tiesioginė politinės valdžios įtaka. Gali būti ir taip, bet tai – valstybinio transliuotojo modelis, todėl nereikia pūsti miglos ir daiktus vadinti tikraisiais vardais.
Sutinku, kad reikia tobulinti LRT valdymą, keisti tarybos funkcijas ir atsakomybę, tačiau ne tokiu būdu, kokiu yra siūloma dabar.
Diskusija apie LRT atskleidžia svarbesnes mūsų demokratijos sampratos ir pilietinės visuomenės problemas. Kodėl? Aiškėja, kad Lietuvoje negalioja valstybės institucijų, jų priimtų sprendimų ir įsipareigojimų tęstinumo principas. Tam tikra institucija siejama tik su konkrečiais asmenimis (stebimasi, kodėl LRT taryboje posėdžiauja buvusio Seimo ir buvusio Prezidento paskirti atstovai). Dabar, pasirodo, yra kitas Seimas ir kita prezidentė, todėl jie turi paskirti savus atstovus.
Premjeras netgi cituoja Mažylį, kuris klausia Karlsono: jeigu jo brolis mirtų, ar jam reikėtų gyventi su velionio žmona. Anot premjero, dabar jam šitaip tenka gyventi su ankstesnių valstybės institucijų teisėtai paskirtais atstovais. Tačiau premjero humoras liudija ne Mažylio brolio, o demokratijos principų mirtį Lietuvoje.
Kaip mes galime pasitikėti valstybe, jos institucijoms, jeigu aukščiausiu lygiu teigiama, kad tai, ką vieni pažadėjo, kiti nebūtinai ištesės.
Vis dėlto, valdantieji gali savo komisarus siųsti kur tik leidžia įstatymai – ministrų pavaduotojais, valstybinių įmonių direktoriais, apskričių valdytojais. Bet vadovauti visuomeniniam transliuotojui – negali. Žinoma, jeigu tas transliuotojas tikrai visuomeninis, o valstybės – tikrai demokratinė.
Tačiau Lietuva pastaruoju metu jau ne pirmą kartą siunčia pasauliui bauginančius ženklus: priima Europą šiurpinančias nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos įstatymo pataisas, demonstruoja savitą lietuvišką demokratijos supratimą. Kaip antai diskutuojant su tarptautinėmis organizacijomis Lietuvos politikai apie Europos transliuotojų sąjungą (EBU) atsiliepia panašiai, kaip Rusija apie NATO ar Baltarusija apie Sorošo fondą.
Ar nepradėsime netrukus už kenkėjišką veiklą išvarinėti tų organizacijų atstovybių?
Deja, visuomeninio transliuotojo svarbos nesuvokia ir visuomenė. Kodėl taip yra?
Lietuvoje mažoka viešų diskusijų šia tema. Komercinė žiniasklaida LRT laiko konkurentu, o ne viena iš demokratinės valstybės sąrangos institucijų. Todėl arba tyli, arba puola. Kai diskusiją inicijuoja pati LRT, ji kaltinama angažuotumu.
Viešos diskusijos skęsta detalėse ir demagogijoje. Negera ta ar kita laida, netinkami vadovai. Liaudžiai efektingai metamas dekomercializavimo jaukas (kaip bus gerai žiūrėti TV be reklamos). Tačiau niekas nepasako, kas bus, kai LRT liks be reklamos ir kai bus priimtos šiuo metu Seime svarstomos LRT įstatymo pataisos.
Taigi, baigdamas grįšiu prie to, nuo ko pradėjau.
Visuomeninio transliuotojo misiją lemia ne transliuojamų operų ir simfonijų gausa, o transliuotojo patikimumas, kurį gali užtikrinti visų piliečių finansavimas ir visuomenės valdymas. Ir vienam ir kitam principui Lietuvoje iškilusi didelė grėsmė.
Kalba pasakyta Prezidentūroje vykusio forumo „Žiniasklaidos laisvė ir atsakomybė“ metu. Autorius yra Vilniaus universiteto Žurnalistikos instituto direktorius, profesorius.