Neatsitiktinai, nes propaganda efektyvesnė, kai ją skleidžia tam tikrų visuomenės grupių pripažįstami veikėjai, kurių tartas žodis priimamas kaip faktas, kurių išsakyta mintis suvokiama kaip šventas žodis. Ne veltui propagandistai naudodami emocinę kalbą, vaizdingus pavyzdžius, žongliruodami, esą, faktais, juos interpretuodami, suburia savo sekėjus, taip formuodami visuomenės nuomonę.
Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Gintautas Mažeikis savo paskaitose yra minėjęs, kad propaganda gali būti lygiai vienodai išnaudojama ir geriems, ir blogiems siekiams. Vistik tai komunikacijos forma, kuria siekiama formuoti žmonių įsitikinimus ir elgesį, propaguojant tam tikrą politinę darbotvarkę, kai kuriuos faktus nutylint, pateikiant selektyviai, kai kuriuos išryškinant, o kai kuriuos – perkonstruojant ir interpretuojant.
Viešai suabejojus LRT administracijos gebėjimais skaidriai dirbti, institucinių galių netinkamu naudojimu siekiant persekioti neįtikusius akademinės bendruomenės narius, kurie, be kita ko, yra žiniasklaidos savireguliacijos nariai, propagandiniais metodais mėginama įtikinti visuomenę, kad ydinga keisti LRT vadovą, reikalauti iš LRT administracijos skaidrumo, atskaitomybės, kad, esą, LRT vadovui pasikeitus žlugs nacionalinis transliuotojas, kurio metinis biudžetas – daugiau nei 63 milijonai eurų iš Lietuvos biudžeto.
Būtent taip buvęs premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas vidaus politikos klausimais doc. dr. Virgis Valentinavičius iš Mykolo Riomerio universiteto (MRU), puikiai išmanantis komunikacijos, o ir propagandos meną, mėgina įtikinti visuomenę savo paskelbtu komentaru nacionalinio transliuotojo puslapyje, kad skaidrumas ir atskaitomybė – blogis, o ne atvirkščiai.
Esą LRT tarybos nariai suabejoję tuo, kad nacionalinio transliuotojo administracijos šimtais vykdyti viešieji pirkimai neskelbiamos apklausos būdu, konkursus laimintys LRT etatiniai darbuotojai, LRT administracijos naudojama institucinė įtaka persekiojant akademinės bendruomenės narius turi paslėptą darbotvarkę, o LRT tarybos pirmininkas nesiėmė reikiamų žingsnių situacijai suvaldyti, suprask – apriboti galimybę LRT tarybos nariams balsuoti renkant LRT generalinę (-į) direktorę (-ių).
Kaip savo socialinio tinklo paskyroje pastebi buvęs Valdo Adamkaus patarėjas Darius Kuolys, atvejis, kai „[Vilniaus universiteto (VU)] Žurnalistikos bakalauro studijų programos komitetas nuolankiai paklūsta „socialinės partnerės“, LRT generalinės direktorės, reikalavimui apskųsti VU docentę dėl dalyvavimo „netinkamo“ televizijos kanalo laidoje ir studijų programos komiteto pirmininkas, tapęs „pranešėju“, pasirašo „partnerės“ sukurtą skundą Centrinei akademinės etikos komisijai“ – puikus institucinės galios naudojimo pavyzdys, kai nacionalinio transliuotojo institucinės galios generalinės direktorės vaidmenyje išnaudojamos persekioti tiems, kurie naudojasi akademine laisve, teise į saviraiškos laisvę, kalbant paprasčiau – užtildyti.
Šių institucinių galių, tikslingai ar ne, nepastebi ir MRU doc dr. V. Valentinavičius, rašydamas apie VU doc. dr. Jolantą Mažylę (jos akademinių laipsnių, skirtingai nei savo, neįvardydamas, „pamiršdamas“) abstrakčiomis, propagandiniams tekstams būdingomis frazėmis, kurios sudaro įspūdį, bet vertos lygiai tiek pat, kiek Vladimiro Putino Rusijos propagandistų posakiai apie „specialiąją operaciją“ Ukrainoje, tapo doc. dr. J. Mažylės paveikslą propagandai būdingomis spalvomis, „pamiršdamas“ esminę detalę, kad VU Centrinė akademijos etikos komisija, vertindama LRT „socialinių partnerių“ inicijuotą skundą prieš doc. dr. J. Mažylę, paskelbė, kad „Vien pats dalyvavimo tam tikro informacijos sklaidos kanalo – teisėtai veikiančio, net jei jo veikla nevienareikšmiškai vertinama visuomenėje – laidoje faktas nėra pripažįstamas prieštaraujančiu Akademinės etikos kodeksui ir Universiteto statute įtvirtintai Vilniaus universiteto misijai.“
Institucinės galios paprastai reiškia formalią ir neformalią valdžią, išteklius ir įtaką, kurią institucijos ir jas atstovaujantys lyderiai turi visuomenėje, politinėje sistemoje ar organizacijoje.
Šios galios leidžia institucijoms formuoti taisykles, normas ir elgseną, tokius, kokių reikia jų tikslams (nebūtinai teisėtiems), stabilumui palaikyti arba reikiamiems (norimiems) pokyčiams skatinti. Ne veltui tarptautinės ir nacionalinės žiniasklaidos priemonės įvairios informacijos pagrindu skelbia įtakingiausiuosius asmenis – ne išimtis ir Lietuva. Tarp Delfi.lt skelbiamų Lietuvos įtakingiausių 2022 m. žiniasklaidos atstovų antroje vietoje – LRT direktorė Monika Garbačiauskaitė-Budrienė, trečioje – LRT žurnalistė Rita Miliutė, septintoje – Indrė Makaraitytė. Apskritai pirmajame dešimtuke net keturi nacionalinio transliuotojo atstovai. Taigi, LRT institucinė įtaka – akivaizdi ir nenuginčijama, o ir eksploatuojama.
Žiniasklaidos organizacijų, žurnalistų gebėjimas formuoti viešąją nuomonę, daryti įtaką politiniams sprendimams ir skleisti informaciją piliečiams įvardijamas kaip viena reikšmingiausių institucinių galių demokratinėse visuomenėse. Pasisakydami apie institucines galias, institucinės teorijos tyrinėtojai pastebi, kad itin dažnai pakanka asmens, turinčio institucinių galių, pasisakymų užuominomis, konkliudentinių veiksmų, tylaus dalyvavimo, kad šis darytų įtaką sprendimų priėmėjams, varžytų jų apsisprendimo laisvę, o jei LRT administracija institucines galias išnaudoja per savo satelitus socialiniuose tinkluose ar juos siųsdama į kitas organizacijas „socialinių partnerių“ vaidmenyje (pavyzdžiui, kai tokių VU Žurnalistikos bakalauro studijų programos komitete net keturi iš trylikos) – įspūdinga.
Institucinių galių tyrinėtojai pastebi, kad galių sutelkimas yra itin pavojingas reiškinys demokratinėje visuomenėje, todėl siekiant vengti piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi rekomenduojama didinti atskaitomybę, viešumą, skaidrumą, institucijose diegti gerojo viešojo administravimo principus.
Situacija, kai LRT Etikos kontrolierius vykdo LRT vadovo pavedimus, negali paviešinti savo sprendimų be LRT vadovo pritarimo, Seimo Kultūros komiteto nariai negauna detalių finansinių nacionalinio transliuotojo ataskaitų, o paskutinis Valstybės atliktas LRT auditas buvo prieš dešimt metų, kai iš viso jų buvo tik trys – 2002 m., 2006 m. ir 2011 m. – rodo, kad LRT tapo orbanistiniais, o ne gerojo viešojo administravimo principais valdoma organizacija, kurios pokyčiams aršiai priešinamasi.
