aA
Lietuva yra valstybė, kuriai kaip jokiai kitai buvo ir yra aišku, kad narystė ES ir NATO – ypač NATO – yra būtina jos išlikimui ir nacionalinių interesų užtikrinimui
Vytautas Sinica
© DELFI / Domantas Pipas

Noras šią narystę laimėti buvo į priekį vedusi ir kryptį suteikusi motyvacija pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį. NATO Lietuvai asocijuojasi su saugumu, o ES – su gerove ir išmokomis, taip pat, deja, su kokybiškesniu valdymu.

Ši tendencija niekur nedingo. Ir šiandien Lietuvos visuomenė išskirtinai pasitiki Europos Sąjunga. Šiais metais pasitikinčių ES Lietuvoje, pagal eurobarometrą, buvo 66 proc. – visais dešimčia procentų daugiau nei bet kurioje kitoje šalyje.

Šie rodikliai leidžia Lietuvos politikams labai drąsiai pasisakyti Europos federalizmo klausimais.

Net didžiausios bent deklaratyviai dešiniosios Lietuvos partijos (Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų) kandidatai Europos Parlamento rinkimuose kuo atviriausiai viešai remia gilesnės Europos integracijos idėją ir federalizmą.

Gilesnė integracija Lietuvoje yra lengvai parduodama politinė prekė, nes suverenaus savęs valdymo tradicijų šalyje nėra, o milžiniškas nusivylimas ir nepasitikėjimas nacionaline valdžia tik kursto viltis, kad geriau tegu už mus sprendžia Briuselis.

Šių metų YouGov apklausos aiškiai rodo, kad lietuviai itin nepasitiki valdžios gebėjimu spręsti ekonomines ir kitas problemas. Minėtos Tėvynės Sąjungos buvęs pirmininkas ir kandidatas į Europos Parlamentą neseniai tiesiai pareiškė, kad Lietuva turėtų kuo daugiau savo politikos sričių atiduoti Briuseliui, mat tik tose srityse, kuriose reformų griežtai pareikalauja ES, Lietuvoje įvyksta progresas.

Lietuvos politikai patys kursto panieka sau kaip politinei klasei, tuo pačiu visuomenėje vietoje autentiškos savivaldos siekio ugdydami „geresnio“ šeimininko poreikį.

Visa tai kiek kitaip veikia ES senbuvėse šalyse, iš esmės visoje Europoje į Vakarus nuo „Geležinės uždangos“. Nors paneuropinis elitas senokai žiūri į ES kaip į ideologinį europinės vienybės ir atviros visuomenės projektą, visų šalių visuomenėse įprasta į ES žiūrėti kaip į pragmatinį darinį.

Europos Sąjunga sukurta taikai ir gerovei užtikrinti. Ilgainiui ji išsivystė į laisvosios prekybos areną, kurioje užtikrinamos keturios pamatinės judėjimo laisvės. Visa tai naudinga ir atsiperka, tiek donorėms, tiek ES išmokas gaunančioms šalims. Europos Sąjungai kaip ekonominei laisvosios prekybos sąjungai pritaria, ko gero, beveik visa Europa.

Tačiau senosios Europos demokratijos, kitaip nei Lietuva, nėra linkusios švaistyti suverenumo. Priešingai, jos įtariai žiūri į viršnacionalinių ES institucijų siūlomą vis gilesnę integraciją.

Toks įtarumas pagrįstas – pastaruosius porą raidos dešimtmečių žymėjo vis nauji reguliavimai ir bendrumai, tačiau Europos visuomenės jaučia, kad vis daugiau ir daugiau suverenumo atiduoda mainais į vis mažesnę papildomos integracijos teikiamą naudą.

Pasitelkiant ekonominį žodyną, integracijos ribinis naudingas darosi per mažas, kad europiečiai ją remtų.

Tai buvo visiškai akivaizdu su Brexit. Seniai ir plačiai žinoma, kad Jungtinė Karalystė visada buvo ES kaip laisvos prekybos sąjungos šalininkė, palaikiusi ES plėtrą, bet ne federacijos kūrimą. Britai pasitraukė, tačiau visoje Vakarų Europoje, pagal apklausas, vyrauja ta pati tendencija.

Norinčių, kad sprendimo galios būtų grąžintos iš Briuselio į nacionalinius parlamentus yra daugiau, nei norinčių atiduoti dar daugiau suverenumo. Senieji europiečiai linksta į Europos Sąjungos „optimizavimą“.

Dar daugiau, vis daugiau šalių kyla išstojimo referendumų rizika. Šių metų duomenimis, ES perspektyvas palankiai vertina 37 proc. italų. Jeigu Italijoje vyktų referendumas dėl narystės ES, už pasilikimą balsuotų 48 proc. dalyvių. Nėra daugumos už išstojimą, bet nebėra ir daugumos už pasilikimą. Tas pats matoma ir kitur.

E. Macronas britų televizijai pats pasakė, kad jeigu Prancūzija surengtų referendumą dėl narystės ES, jo manymu, dauguma balsuotų už išstojimą.

Apklausos rodo, kad jis netoli tiesos – Prancūzijoje už pasilikimą ES balsuotų 46 proc. piliečių. Švedijoje tokiame referendume už pasilikimą balsuotų 49 procentai, Suomijoje – 54 procentai. Šalys, kuriose dauguma gyventojų dar palaiko narystę, šiandien jau yra tapusios eurooptimistėmis. Parama ES nebėra savaime suprantama.

Visa tai nesunku suprasti. Narystės priešininkai visur pabrėžia, kad jų šalis stojo ne į tokią ES, kad dabartinė Sąjunga neturi daug bendra su ta, į kurią įstojome 2004 metais. Blogiausia, kad joje toliau netyla gilesnės integracijos iniciatyvos. Integracija, kuri atstumia Vakarų europiečius ir negali pagrįsti savo naudingumo, ES lyderių yra pasitelkiama kaip tariama panacėja nuo ES krečiančių krizių.

Junckeris savo paskelbtuose ES raidos scenarijuose taip pat daugiausiai kalba apie gilesnę integraciją. Tą palaiko ir Macronas bei Merkel. Tačiau gilesnė integracija kaip trumpalaikis sprendimas, tarkime, euro krizei, ilgojoje perspektyvoje tik gilina pamatinę ES problemą – valstybės atidavė daugiau savarankiškumo nei norėjo ir nei matė naudą atiduoti.

Čia verta dar sykį prisiminti, kad klausti „ar verta“ yra linkusios ES senbuvės, tuo tarpu naujokės, ypač Baltijos šalys narystės naudą seikėja daugiau egzistencinio išlikimo kategorijomis – ne palaipsniu matavimu, o „arba/arba“ principu.

Arba esame, arba ne. Tai reiškia, kad mūsų kantrybė ES lyderių klaidoms yra artima begalinei, iki pat ribos, kai už narystę blogiau būtų tik Lietuvos praradimas.

Dėl šios priežasties Europos federalistai, svajojantys apie gilesnę ES integraciją ir Jungtines Europos Valstijas, ilgą laiką galėjo ir vis dar gali sąlyginai ramiai dėstyti savo planus Vidurio Rytų Europos visuomenėms.

Kur Vakarų europiečiai sako „stop“, mūsų regiono gyventojai sako „prašom“. Tačiau paskutiniai Europos federalistų viražai nusitaikė sukiršinti ir šį bastioną. Tą jie sėkmingai daro plėtodami Europos kariuomenės idėją.

„Tikros Europos kariuomenės“ idėja, kaip ją vadina Emanuelis Macronas, Europoje sklando jau seniai. Ne mažiau seniai suprantama, kad tokia kariuomenė Europoje dubliuotų NATO veiklą ir būtų bent šia prasme kliūtis NATO veiklai mūsų žemyne. Neseniai Macronas tiesiai pasakė, kad Europos kariuomenė turėtų būti skirta gintis kaip nuo Rusijos ar Kinijos, taip ir nuo JAV.

Nors tai skandalingas teiginys, Angela Merkel jam pritarė. ES lyderiai nuo pat D. Trumpo išrinkimo rodo priešiškumą JAV ir jos politikai.

Postmodernios pacifistinės Europos lyderius itin užgavo reikalavimas laikytis NATO įsipareigojimų ir skirti 2 procentus nuo BVP šalies gynybai. Mūsų regiono šalims šis augantis konfliktas yra tiesiog pražūtingas.

Juo Europos federalistai, kuriantys Europos kariuomenę, stumia Lietuvą į skausmingą pasirinkimą tarp Berlyno/Briuselio ir Varšuvos/Vašingtono duetų. ES statant save kaip alternatyvą NATO, o NATO esant vieninteliu realiu užsienio saugumo garantu, Lietuva priversta rinktis. Protingas pasirinkimas turėtų būti NATO ir JAV pusėje.

Tačiau ir Lietuvoje proto ne visada užtenka. Vis dažniau pamatome mūsų užsienio politikos formuotojus stojant į atvirą priešpriešą su JAV. Jie privalėtų elgtis priešingai – daryti viską, kad būtų vienybėje su svarbiausiu savo sąjungininku. Rusijos agresijos atveju, laisva prekyba ir euras Lietuvos neišgelbės.

Pagaliau reikia pripažinti, kad yra visa eilė norinčiųjų pasinaudoti šiomis įtampomis grynai pragmatiniais tikslais. Lietuvos, o ir kitų Europos šalių visuomenės gyvena tikrame informaciniame kare.

Rusija deda dideles pastangas, kad pateiktų save kaip krikščioniškų vertybių ir nacionalinių valstybių principo gynėją postmodernios dekonstrukcijos ardomame Vakarų pasaulyje.

Krikščionybė skyrybomis ir abortais garsėjančioje Rusijoje reiškiasi nebent posovietine neapykanta homoseksualams. Tuo tarpu Rusijos pagarba nacionalinės valstybės principui, kuriai parodyti net išrastas „suverenios demokratijos“ terminas, yra absoliučia fiktyvi.

Aiškiausiai matyti iš elgesio su suvereniais kaimynas – gruzinų, baltarusių, moldovų ir kitos nacionalinės valstybės yra atakuojamos, okupuojamos jų teritorijos, kišamasi ir destabilizuojami jų režimai. Visa tai yra nacionalizmo priešingybė. Iki šiol toleruojama Krymo okupacija yra ryškiausias to simbolis.

Nepaisant viso to, mūsų regioną pasiekia gausi informacija apie Vakarų šalių euroskeptikų naivų flirtą su Kremliumi, apie mainais į Kremliaus finansinę paramą kartojamas propagandines klišes šiame informaciniame kare, netgi paramą Rusijos įvykdytai Krymo okupacijai. Kiek jie teisingi, jie daro gėdą federalizmo priešininkams Europoje.

Tuo pačiu metu prieš konservatyvias ir krikščioniškas mūsų regiono šalis atvertas kitas informacinis Vakarų frontas.

Tai nematomas frontas. Jo esmė – nuolatinis vaizdavimas, kad senoji Europa, į kurią tiek siekėme sugrįžti, yra negrįžtamai leftistinė, pasidavusi seksualinių mažumų reikalavimams, agresyvaus laicizmo, islamizacijos ir tapatybės praradimo tendencijoms.

Lietuvoje nuolat kartojama, kad atvirumas kitam, tolerancija nuodėmei, moralinis reliatyvizmas yra naujasis europietiškumo turinys. Esą, turime jį perimti, jeigu norime būti tikri europiečiai. Priešingu atveju, likę su savo vertybėmis, esame apšaukiami Kremliaus vertybių gynėjais.

Abu šie naratyvai – prokremliški dešinieji Vakaruose ir tariamai visuotinai leftistinės bei degradavusios Vakarų visuomenių vertybės – visiems, nebijantiems mąstyti apie Europos ateitį ir problemas, formuoja tiesiog šizofrenišką sąmonę.

Jie verčia galvoti, kad Vakarai iš tiesų degradavę, o nacionalinių valstybių ir krikščioniškos moralės sąjungininkų ten nėra – nebent palankūs Rusijai, taigi priešiški Lietuvai.

Pasidavę tokiam naratyvui, norintieji išsaugoti vieningą Europą kaip ekonominę sąjungą, visgi neturi kito pasirinkimo, kaip tik pritarti federalistų primetamai darbotvarkei. Jiems primetamas netikras pasirinkimas, kad visi arba esame federacijos šalininkai arba mums apskritai ne pakeliui su vieningąja Europa.

Tolesnis gyvenimas tokiuose mąstymo spąstuose lems, jog Lietuva ir kitos Baltijos šalys tikriausiai ir toliau – kaip dabar – bus itin pasyvios sprendžiant Europos Sąjungos likimą. Tačiau mums dalyvaujant ar ne, šis klausimas spręsis jau artimiausią dešimtmetį.

Nes elitams aklai skatinant integraciją, kurios nebenori Europos visuomenės, Europos Sąjungą galima tik sugriauti. Toks ir būtų blogiausias scenarijus Lietuvai.

Kad jo išvengtume, turime visomis išgalėmis pasisakyti prieš tolesnę Europos federalizaciją ir už ES optimizavimą – grįžimą prie ekonominės, o ne politinės Europos Sąjungos.

Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Parašykite savo nuomonę
arba diskutuokite anonimiškai čia
Skelbdami savo nuomonę, Jūs sutinkate su taisyklėmis
Rodyti diskusiją Rodyti diskusiją

Top naujienos

Pasiekė karjeros viršūnę Vokietijoje ir grįžo į Lietuvą: niekur kitur būti dabar nenorėtų (125)

Skaičiuojama, kad 78 proc. į užsienį emigravusių lietuvių ketina grįžti į Lietuvą. 31-erių...

Sudėliojo visus tašku ant „i“: trinktelėsi durelėmis – pildysi deklaraciją (112)

Ar ateis diena, kai radę įbrėžtas ar įlenktas savo automobilio dureles galėsime kviesti...

Tarp mulais vadinamų narkotikų kurjerių – ne vienas lietuvis: po tokių „atostogų“ kai kurie namo ir nebegrįžta (102)

Mulai – taip vadinami sutikusieji dirbti narkotikų kurjeriais. Dalis jų dienas leidžia Pietų ar...

Kaip sulaukti 100 metų ir turėti šviesų protą: 10 mokslininkų rekomendacijų (20)

Vis daugiau žmonių gyvena ilgai – kai kurie 100 metų ir ilgiau. Mokslininkai bando suprasti, kaip...

Romas Sadauskas-Kvietkevičius. Kodėl „geltonosios liemenės“ laimėjo, o „Paskutinis skambutis“ liko neišgirstas? (180)

Andriaus Tapino ir dešimčių profesinių sąjungų organizuotoje „Paskutinio skambučio“...

Ko dar mes galime laukti ir tikėtis iš žiemos? (39)

Lietuvoje gruodžio vidurys, beveik pačių tamsiausių dienų metas. Sakome „beveik“, nes kas yra...

Miunchene – Krampuso viršus: kaip „Žalgirio“ vyrus sprukti privertė vokiškas siaubūnas pažymiai žaidėjams (58)

Kauno „Žalgirio“ vyrai antrą sezoną iš eilės iš Vokietijos savo gerbėjams lauktuvių...

Bilis pagerino Lietuvos rekordą ir pateko į finalą (12)

Simonas Bilis pagerino Lietuvos rekordą ir pateko į Kinijoje vykstančio pasaulio plaukimo...

Nomedos Kazlaus partneris dėl vienos ypatybės išgirsta itin nekorektiškų klausimų (20)

Graži gruodžio tradicija tęsiama: lietuvių operos solistė sopranas Nomeda Kazlaus vėl kviečia...

Spalvingasis Laosas – maža, bet didelių stebuklų kupina šalis (2)

Laosas – tarsi balta varna Azijoje. Ji dažnai aplenkiama keliaujant į Vietnamą, Tailandą ar...