aA
Pirmoje dalyje liko neišskirtos analizuojamų daktaro Evaldo Nekrašo straipsnių citatos, kas, aišku, apsunkino sumanymo įgyvendinimą – parodyti, kokią painiavą sukelia autoriaus siūlomas požiūris.
Vytautas R. Litvinas
Vytautas R. Litvinas
© Asmeninins albumas

Taigi, aptariamo autoriaus naujų „tautos sampratų“ įvedimas, mano manymu, neįneša nei sąvokinio tikslumo, nei klasifikacinio aiškumo ir dažnam tautiečiui, neabejojusiam savo žiniomis termino tauta reikšmės klausimais, pateikiamas platus „tautos sampratų“ spektras turėtų sukelti rimtą galvasopę, kurios nepalengvintų ir DLKŽ.

Galima manyti, kad akademikas Evaldas Nekrašas savo straipsniais siekia kitų tikslų. Tą jis patvirtina atsakyme dr. Nortautui Statkui: „Bandžiau pateikti kiek naujesnį, skirtingą nuo tradicinio, požiūrį į šiuolaikinės lietuvių tapatybės formavimąsi“. Vis dėlto lieka neaišku, ar išties čia kalbama apie požiūrį į šiuolaikinės lietuvių tapatybės formavimosi istorinius aspektus, apie „tradicinį požiūrį“, kaip neteisingai interpretuojantį tą tapsmą, ar kaip tendencingai ideologizuotą „nacionalistinę tautos sampratą“.

Pabandykime tai pasiaiškinti grįždami prie gerbiamo autoriaus pateikiamų „tautos sampratų“: „dauguma tyrinėtojų sutinka, kad moderniosios tautos atsiranda pačioje XVIII a. pabaigoje, industrializacijos epochoje, kai tautinių ryšių siejamos bendrijos savo reikšme ima pranokti giminystės ryšiais grindžiamas bendruomenes. Kadangi pramonės revoliucija prasidėjo Didžiojoje Britanijoje, tai, šiuo požiūriu, pirmąja moderniąja tauta laikytini britai“ (dr. E.N.).

Ir, savo ruožtu: „Padėtį radikaliai pakeitė Prancūzijos revoliucija. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijoje – revoliucijos pradžioje priimtame dokumente, reikšmingesniame nei vėlesnė Prancūzijos konstitucija, drąsiai pirmą kartą istorijoje pareiškiama, kad bet kokia suvereni valdžia kyla iš tautos ir joks asmuo ar institucija, tautos aiškiai neįgaliotas, negali jos savintis. Tauta virsta politiniu subjektu, veikėju.

Paskelbus tautą politiniu subjektu, natūralu individo priklausomybę tautai sieti su jo ryšiu su svarbiausiu politiniu dariniu – valstybe. Tuo ryšiu yra pilietybė. Naikindama luominius ir regioninius skirtumus, Prancūzijos revoliucija bajorus, miestelėnus ir valstiečius pavertė lygiais prieš įstatymą piliečiais“. (dr. E. N.). Čia, sąmoningai ar ne, paliekamas neapibrėžtumas: ryšys su kuo yra pilietybė? Su tauta, ar su valstybe?

Jei kalbama apie lietuvių tapatybės formavimąsi, tai į akis turėtų kristi tai, kad kalbama ir bandoma vesti analogijas tarp visiškai skirtingo istorinio likimo, socioekonominės sanklodos ir socialinės struktūros darinių.

Kaži ar įmanoma paneigti, kad bet kuriuo atveju tiek valstybė, tiek „etninė“, „pilietinė“ ar „politinė“ tauta, kaip ją besuprastum, yra daugelio faktorių, taip pat ir istorinių, sąlygoti dariniai.

Tą pripažįsta ir dr. Evaldas Nekrašas: „Sukurti modernią lietuvių tautą tiesiog apjungiant du esamus darinius – bajorų tautą ir valstiečius (išskirta mano V.R.L.) – buvo neįmanoma“. (O Prancūzijoje, panašu, autoriaus nuomone, buvo įmanoma).

Metodologiniu požiūriu siekis išvesti analogiją tarp „modernios prancūzų tautos“ ir „modernios lietuvių“ formavimosi, imant pirmąją mato standartu, atrodo gana keistai. Ypač jei pasigilintumėme į detales kaip ta „modernioji prancūzų tauta“ buvo „formuojama“.

Visiems lietuvių modernistams kartu sudėjus, kokio atspalvio jie bebūtų, elementariausiai pritrūktų tiek fantazijos, tiek ryžto ir tiek kūrybingo technologinių inovacijų panaudojimo, būtinų tokio masto „tautos modernizacijai“, kokią įgyvendino prancūzai.

Daktaro Josepho I. Guillotino sukurtas aparatas tikriausiai būtų sėkmingiausia visų laikų technologinės pažangos ir socialinio progreso koreliacijos iliustracija. O naujųjų „respublikos piliečių“ kaulais nubalinti Europos laukai nuo Apeninų iki pat Maskvos – neabejotinai pats efektyviausias įpilietinimo būdas Liberté, égalité, fraternité... (Išsamiau šį aspektą savo straipsnyje palietė dr. Normantas Statkus.) Po šimto su viršum metų panašiai įdarbintas belgų brolių Leon ir Emile Nagant mechanizmas net iš tolo nepademonstravo tokio efektyvumo „modernios tautos“ formavimo procese. Kur jau čia atsilikėliams Lietuvos žadintojams....

Mano manymu, daug korektiškiau būtų palyginti dviejų „modernių“ tautų, artimesnių tiek savo geografine padėtimi, tiek kultūriniu kontekstu, tiek socioekonomine formacija – pvz., prancūzų ir britų „pilietinių tautų“ tapsmą. Tiesa, čia vėl kyla neaiškumai – nors autorius tvirtina, kad britai tapo viena pirmųjų „modernių tautų“, jis pripažįsta išliekant „tapatybinius“ susipriešinimus (škotai vs anglai, airiai vs anglai etc.).

T.y., manytina, britams nepatyrus tokios totalios „luomus ir regioninius skirtumus naikinančios revoliucijos“, galutiniam „modernios pilietinės britų tautos“ suformavimui jos kaip tik ir pristigo.

Apskritai, apsibrėždamas savo kompetencijos ribas ir siekdamas išvengti kaltinimų kėsinimusi nugremžti sviestą nuo profesoriaus Alfredo Bumblausko duonos riekės, aš neketinau veltis į šiuos istorinius diskursus. Tačiau visiškai apeiti tuos klausimus, panašu, būtų neatleistina – vaizduotės ribotumas neleidžia man įsivaizduoti Simoną Daukantą it kokį René Descartes sėdintį prie židinio bei ieškantį abejonių nekeliančios savosios tapatybės. Taipogi sunku įsivaizduoti, kaip vieną gražią dieną Mykolui Roemeriui staiga šauna į galvą, kad jo pasirinkimas buvo neteisingas ir nuo šiol jis bus lietuvis, lygiai kaip ir pasirinkimus visų kitų, nelauktai nusprendusių, anot autoriaus, tapti „etniniais lietuviais“.

Gerbiamo dr. E. Nekrašo tvirtinimu Lietuvoje buvo apie 10% bajorų luomui priklausančios populiacijos. Vadinamoji „bajorų tauta“. Tarkime trečdalis jų, romantinio įkarščio pagauti, Richardo Wagnerio mušamųjų bei pučiamųjų sukelto kvaitulio apimti, pasirenka nebebūti „bajorų tautos“ gente Lituanus, natione Polonus dalimi, o nusprendžia tapti „etniniais lietuviais“ pagal formulę gente Lituanus, natione Lituanus. Ir šie 3% imasi iš amorfinio substrato, sudarančio tarkime 70% populiacijos (atmetame visus jau galimai „sukurtus“), – pasak dr. Evaldo Nekrašo savimonės ir tapatybės neturinčių vakarykščių vergų, jų palikuonių (sunku būtų paneigti, kad baudžiava yra vergovės forma) ir valstiečių „sukurti etninę tautą“. Horizonte šmėkšteli Thomas Carlyle šešėlis, jam už nugaros nusišypso Friedrich W. Nietzsche, o tolumoje sugriaudžia Nibelungų timpanai…. Taigi, pakartosiu, kai sakau, kad XIX a. lietuviai rinkosi tautybę, turiu galvoje, kad ją rinkosi Lietuvos bajorai. Suvokdami, kad yra LDK bajorų palikuonys ir laikę save bajorų pilietinės tautos nariais, dabar turėjo apsispręsti, ar nori priklausyti lietuvių etninei tautai. (dr. E.N.) Tik reiktų pridurti, kad jie šią tautą, sekant gerbiamo autoriaus logika, prieš tai dar turėtų sukurti.

Štai dabar išryškėja pamatinė gerbiamo akademiko prielaida, kuria remdamasis jis konstruoja visą „tautos sampratų“ sistemą: Būtent todėl tapatybės politika šiandien dažnai naudojama kaip etninių konfliktų sprendimo priemonė. Juk norint pakeisti tapatybę, tereikia pakeisti bendruomenės savivoką ir savimonę, o turint pakankamai resursų ir taikant deramus sumanios propagandos bei indoktrinacijos metodus, galima viltis tai greitai ir sėkmingai padaryti (dr. E. N.).

Viltis galima pačių įvairiausių dalykų. Tačiau jei šią tezę performuluotumėme griežčiau, gautume teiginį, tiksliau gal net postulatą, bet jokiu būdu tai nebūtų faktas. Deja, nežinau nei vieno sėkmingai ir galutinai išspręsto etninio konflikto.

Greičiau priešingai – tarsi priešistoriniais laikais uždegti durpynai jie, tik šiek tiek terusenę ir, atrodytų, menkiausio lietaus būsią nugesinti, staiga nelauktai plyksteli nauja liepsna su tokiu įniršiu ir jėga, kad netgi kuriam laikui prityla aršiausi socialinio progreso ideologemos skelbėjai, savo įprastines mantras pakeisdami gailiais rypavimais.

Tačiau grįžkime prie pagrindinio mus dominančio klausimo. Ar įmanoma „sukurti tautą“ ir jei taip, tai kokiu pagrindu, ar įmanoma ją „dekonstruoti“ bei rekonstruoti jau kitu pavidalu? Kalbama ne apie naują dalyko „sampratą“ ir jos kūrimą, o apie patį dalyką. Kaip suprantu, dr. Evaldas Nekrašas į šiuos klausimus atsakytų teigiamai.

Iš esmės tai klausimas, ar apskritai įmanomi racionalistiškai konstruojami „tapatybiniai pasirinkimai“ arba tapatybių parinkimai. Aišku, galima būtų paklausti ir radikaliau: ar išvis įmanomas koks nors pasirinkimas, tarus, kad žmogus įstatytas į sisteminę nenutrūkstamą priežasties – pasekmės grandinę pasmerktas paklusti būtinybės dėsniui? Tačiau palikime tai kitoms akademinėms diskusijoms.

Matyt nebus didelė naujiena tai, kad daugumos psichologų požiūriu pagrindiniai asmenybės bruožai iš esmės susiformuoja per pirmuosius 7 gyvenimo metus – daugelis vertybinių orientacijų ir preferencijų, išryškėja silpnybės ir traumų padariniai, įtakosiantys asmenybinius ateities sprendimus ir apsisprendimus.

Akivaizdu, kad tai formuoja sociokultūrinė terpė, joje vartojamos komunikacijos formos (kalba, simboliai etc.) bei galimai ir archetipiniame lygmenyje jaučiamas kraujo ryšys, t.y. formuoja šeima ir bendruomenė. Carlo G. Jungo adeptas pridurtų: kolektyvinė atmintis ir archetipai.

Kitame etape individas patenka į iš esmės politizuotų institucijų, kurių uždavinys – suformuoti politinei sistemai lojalų „pilietį“, rankas. Vykdomas sistemingas politinės-ideologinės indoktrinacijos procesas (vadinamasis „piliečio lavinimas“, „pilietinis ugdymas“ etc.). Asmenybės formavimas gali būti tęsiamas ta pačia intencija kaip bendruomenėje, arba atvirkščiai – pradedama psichologinė - ideologinė prievarta. Tai priklauso nuo politinę sistemą prezentuojančių institucijų tikslų ir pačios sistemos santykių su bendruomenėmis, iš kurių rekrutuojama žaliava „lojaliems piliečiams“ formuoti.

Ir ypač nuo politiniame lygmenyje legitimizuotų diegiamų „vertybių“ santykio su bendruomenių vertybinėmis nuostatomis bei dorovinėmis normomis. Jei tas santykis komplikuotas, jei vertybiniai vektoriai nesutampa, o dorovinės normos pasirodo esančios kliuviniu sistemos siekiams, bendruomenę stengiamasi demonizuoti, demoralizuoti ir galiausiai suardyti, panaudojant visas politinės sistemos žinioje esančias institucijas ir struktūras. Bendruomenių narius tai neišvengiamai įstumia į tiek išorinę, tiek vidinę konfliktinę situaciją ir gali privesti iki psichinės traumos, kurios sprendimas anksčiau ar vėliau pareikalaus vertybinio – tapatybinio apsisprendimo.

Ar įmanomas „racionalus pasirinkimas“ ir kokiu pagrindu? Manyčiau „racionalus pasirinkimas“ šioje situacijoje būtų tolygus monetos metimui. Nes pati konflikto kilmė yra iracionali. Ir, kas svarbiausia, jis yra tęstinis. Matyt būtent taip reikėtų suprasti ir akademiko Evaldo Nekrašo paminėtą Ernesto Renano frazę, kad „tauta“ (nepriklausomai kaip ją suprastume – V.R.L.) yra nuolatinis referendumas, kurio dalyviai vėl ir vėl apsisprendžia gyventi (arba negyventi – V.R.L.) kartu.

Bendriausiu požiūriu, pasakymas, kad „etnininę tautos sampratą“ sukuria vokiečių romantikai, mano supratimu, reiškia tik tiek, kad vokiečių romantikai sukuria tam tikrą ideologemą ir nieko daugiau. Aptariamuose autoriaus straipsniuose nepaaiškinama nei tos ideologemos kilmė, nei ją palaikančios šaknys. Tiesiog kažkoks pakibęs neapibrėžto turinio formalizavimas. Nors jau nuo pat „geografinių atradimų epochos“ pradžios klajūnai ir avantiūristai, užkariautojai ir misionieriai susiduria su jiems visiškai nauja „atrastų pasaulių“ čiabuvių pasaulėjauta, pasaulėvoka ir, atitinkamai, savivoka, kurią, siekdami grynai praktinių tikslų ima aprašinėti ir bando perprasti. Ir kuri galiausiai padaro įspūdį netgi tokiems skirtingiems socialiniams kritikams kaip Voltaire ir J. J. Rousseau.

Nuo XIX amžiaus etnologiniai, kultūrologiniai, antropologiniai tyrimai, atliekami „lauko sąlygomis“, plačiai panaudojant tiesioginius šaltinius bei informantus, įgyja vis platesnį mastą,. Palaipsniui atsiskleidžia didingas panoraminis vaizdas, nelauktai sudėtingas „primityvių“ Okeanijos, Aliaskos, Afrikos tautelių pasaulėvaizdis, heterogeninis erdvės ir laiko suvokimas, teritorijos, protėvių kapų, apeigų ir kultų, sakralinio – vitalinio atsinaujinimo ryšys.

Tai, kad, perfrazuojant Rousseau, dažnam patogiau mylėti tolimą mahometoną, nei rūpintis artimu, visiškai nereiškia, kad tyrinėtojų apeiti Rytų Europos baudžiauninkai ir valstiečiai, skirtingai nuo maorių, neturėjo analogiškos tapatybę kuriančios pasaulėvokos ir savivokos. Gal demoralizuotos bendruomenės nebepuoselėjamos, valdančiųjų ideologijų deformuotos ir, atrodytų, gerokai prigesusios, tačiau glūdinčios kažkur kolektyvinės atminties gelmėse.

Kiekviena susiformavusi „etninė“ bendruomenė remiasi savo „šventąja istorija“, apimančią istorinius ir mitinius protėvius, hierofanijas (šventoraiškas), sustruktūrintus erdvę, laiką, simbolius, kurių visuma sudaro pasaulėvokinį tos bendruomenės sakralaus erdvėlaikio kompleksą. Materializuojasi jis per bendruomenines šventes, šventas erdves, sakralių datų minėjimus. Mircea Eliade tvirtinimu būtent šis kompleksas yra bendruomenės gyvybingumo pagrindas ir vitalinių jėgų šaltinis. Arba psichinės energijos šaltinis, palaikantis tiek bendruomenę, tiek kiekvieną paskirą jos narį, anot analitinės psichologijos.

Visa tai nėra faktai ta prasme, kaip juos supranta gamtamokslininkai. Tai vadinamieji psichiniai faktai, autonominiai, savipakankami, nereikalaujantys jokių papildomų patvirtinimų ir tam tikru mastu intersubjektyvūs. Šiame intersubjetyvume išryškėjęs dualizmas „savas – svetimas“, panašiai kaip „dangus – žemė“, „kairė – dešinė“ etc., kupinas prasminio – vertybinio krūvio, nurodo į žmogui būdingą bipoliarinę pasaulėvokos struktūrą. Per šį intersubjektyvų dualumą individas jaučiasi bendruomenės nariu, jei tokiu jaučiasi pats ir jei jaučia, kad tokiu jį laiko kiti, – kad nėra nei pernelyg išskiriamas, nei atskiriamas. Mes galiausiai tampame tuo, ką matome atsispindint į mus žiūrinčių akyse. Nedrįsčiau tvirtinti, kad tai galima pavadinti „tapatybiniu pasirinkimu“, tuo labiau, racionaliu.

Taigi, politinei – administracinei struktūrai, įkūnijamai susiformavusio valdančio „elito“ ir jam tarnaujančio klero, kurių interesai ne visuomet sutampa su jų valdomų bendruomenių interesais, tenka nelengvas uždavinys – kova su dažnai priešišku šešėliu, kurio neįmanoma nei visiškai identifikuoti, nei paneigti loginiais argumentais, nei įrodyti jį esant „neteisingą“, nei, pagaliau, „izoliuoti nuo visuomenės „kaip kenksmingą“. Ką gali priešpastatyti valdančioji nomenklatūra?

Žinoma, visa tai tik skurdžios schemos, supaprastinimai ir prielaidos, neatskleidžiančios daugiamatės žmogiškosios būties įvairovės. Tačiau remiantis jomis galima bent dalinai nušviesti kai kuriuos vyksmus. Aš galiu suprasti skeptišką pozityvistinės pakraipos mąstytojo požiūrį į tokias koncepcijas, kuriose jam būtų per daug „metafizikos“ ir per mažai apibrėžtumo. Galiu suprasti ir entuziastingą nevisavertiškumo komplekso kamuojamo praktiško lietuvio pritarimą „pasirenkamos tautos“ idėjai, bent teoriniame lygmenyje realizuojančiai jo troškimą priklausyti bet kuriai patogiai ir „oriai“ tautai, tik ne nuskurėliams „provincialams“ lietuviams. Netgi veršį, trokštantį žįsti bent dvi, o galimybei esant ir visas įmanomas karves. Utilitarizmas, siekis gyventi „oriau“, nėra beprasmybė.

Tačiau nesuprantu, kaip pozityvistiškai mąstančiojo galėtų nesutrikdyti airis, išdidžiai keliantis savo rausvą kuodą prieš anglą, kiek pastarasis besistengtų sukurti iš jo naują „pilietinės tautos“ narį. O gal tiesiog pozityvizmas pats užsikrėtė metafizika ir galiausiai ja virto, nors taip bekompromisiškai, karingai buvo užsimojęs ją įveikti visiems laikams? Metafizika, kurioje įsitvirtinusi iliuzija, kad homo sapiens yra tik programuojamas animal rationale...

www.DELFI.lt
Griežtai draudžiama DELFI paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti DELFI kaip šaltinį.
Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(6 žmonės įvertino)
4.5000

Top naujienos

Paulius Saudargas: o kodėl mes turėtume visada sutarti su koalicijos partneriais? (6)

Seimo vicepirmininkas krikdemas Paulius Saudargas sako nematąs reikalo sutarti su koalicijos...

Gydytojas patarė, kaip išsaugoti atmintį iki senatvės – tai daug lengviau nei galvojate (4)

Viena iš didžiausių baimių pasenti yra susijusi su atminties netekimu ar aštraus proto praradimu....

Navalną Maskvoje jau sulaikė pareigūnai: aš nieko nebijau, viskas sufabrikuota Vnukovo oro uoste tęsiasi areštai, atnaujinta 21.11 (2262)

Kremliaus kritikas Aleksejus Navalnas sekmadienio vakarą grįžo į Maskvą iš Vokietijos. Oro uoste...

Vakcinų ringe – italai: „ReiThera“ skiepai iš gorilų adenoviruso – po 5 eurus (184)

Europai trūksta patikimų ir pigių vakcinų nuo COVID-19 ? Italija skelbia: tokių vakcinų bus,...

Savaitės orai: po šalčio bangos – staigus atšilimas (12)

Iš šiaurinių platumų savaitgalį prasiveržęs senai neregėtas šaltis, pamažu silpnina savo...

Kryžkelėje tarp Amerikos ir Lietuvos atsidūrusi intymaus prekės ženklo įkūrėja: ten visiškai kitokios žaidimo taisyklės (31)

Gyvenimas mėgsta siurprizus. Kartais renkantis kur gyventi, o kartais – kokio verslo imtis. Taip...

Pavydo apakintas vyras griebėsi keršto: norėjau, kad visa giminė sužinotų tiesą (151)

Dėl nuolat naudojamo smurto mylimosios atstumtas vyras niekaip negalėjo susitaikyti, kad šį...

Vaikui suskaudo dantį, todėl prireikė skubios pagalbos: motina neteko amo pamačiusi, kiek turės sumokėti (1049)

Dviejų vaikų mama dėl savaitgalio įvykių atsidūrė beviltiškoje situacijoje. Sausio 9 d. vakare...

Lietuva ragina įvesti ES sankcijas Rusijai dėl Navalno sulaikymo (702)

Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis pareiškė, kad Europos Sąjunga turėtų...

Eksperimentas virtuvėje. Jautienos steiką iškepė pagal restorano šefo receptą: vienas papildomas ingredientas išgelbėjo viską (47)

Pabandėme pagaminti jautienos kepsnį pagal dar vieną lietuvių šefo Mariaus Paplausko iš...