Šiuo tekstu nesiekiama įvardinti konkrečių ES reformos siūlymų, o veikiau aptarti, kokios ES reikia Lietuvai, kas padėtų užtikrinti vieningos Bendrijos vizijos įgyvendinimą ir kokiu, galimai, keliu ES judės toliau.

Scenarijų gausu – kaip susitarti?

Dar praėjusiais metais šešios ES pradininkės – Prancūzija, Vokietija, Italija bei Beniliukso šalys – išplatino bendrą poziciją, kad turi būti tęsiamas dar glaudesnės Bendrijos kūrimas, nepaisant to, jog kai kurios valstybės gali likti už borto. Beje, šis pareiškimas buvo išplatintas referendumo Jungtinėje Karalystėje dėl narystės ES įkarštyje, bei išstojimo šalininkų vėliau naudotas kaip argumentas, jog į Britanijos poziciją niekas vis tiek nežada įsiklausyti.

Šių metų kovą Romoje simboliškai buvo pasirašyta 27-ių ES lyderių deklaracija dėl ES ateities, kurioje įvardinti pagrindiniai artimiausių dešimties metų tikslai – saugi, klestinti, darni, socialiai atsakinga ES, pajėgi imtis globalaus vaidmens ir atvira Europos šalims, kurios gerbia ir remia europines vertybes. Buvo sutarta visoms ES narėms bendrai siekti užsibrėžtų tikslų konsensuso ir įsiklausymo principais.

Kiek anksčiau, kovo 1 d., Europos Komisija pristatė Baltąją knygą dėl ES ateities, kurioje EK pateikė penkis galimus Bendrijos iki 2025 m. raidos scenarijus. Pristatydamas juos, EK prezidentas Jeanas Claude‘as Junckeris juokavo, kad labiausiai tikėtina, jog iš šių penkių scenarijų bus pasirinktas šeštas. Ir tai vis labiau atrodo tiesa, kadangi pateiktas raidos galimybių spektras apibrėžė diskusijų lauką tolimesniems debatams, bet neišsprendė šio esminio galvosūkio – kur link turėtų judėti ES?

Nors ES ateities aptarimams dedikuoti metai eina į pabaigą, kol kas neprieita labiau apčiuopiamų gairių, kur link turi būti judama. Ir
Vytautas Keršanskas

Iš penkių pasiūlytų scenarijų, trys iš principo atmestini iš karto. Pirmasis („Tęsti tai, kas pradėta“), kadangi plačiai sutariama, jog ES reikia pokyčių, o būtent šis siūlo toliau judėti dabartiniu tempu ir principais. Antrasis („Tik bendroji rinka“), nes nors kiekviena šalis iš gilesnės nei bendroji rinka integracijos išlošia skirtingai, bendrai visos jų patiria daugiau naudos (Lietuvos atveju – sanglaudos politika, energetinis saugumas).

Tuo tarpu penktasis scenarijus („Nuveikti daugiau bendromis jėgomis“) iš principo reiškia faktinį judėjimą federalizacijos link, todėl jis nei turi apčiuopiamą praktinį pagrindimą, nei, vertinant iš nacionalinės valstybės perspektyvų, atliepia visuomenės ir valstybės lūkesčius.

Todėl faktiškai diskusija sugrįžo į startines pozicijas ir labiausiai aptarinėjamas (panašus į arba pats) trečiasis scenarijus – „Kas norės nuveiks daugiau“.

Jis atitinka minėtą šešių ES pradininkių poziciją dėl judėjimo į priekį nepaisant kai kurių valstybių abejonių, kas faktiškai reiškia galimą „dviejų“ ar „kelių greičių“ ES atsiradimą. Iš to kylantys iššūkiai: viena vertus, „dviejų greičių“ ES atsiradimas gali tapti spaudimo priemone spartesnės federalizacijos link (likusioms už branduolio valstybėms kylant grėsmei likti periferinėmis), kita vertus – tai visiškai neatitinka Romos deklaracijos dvasios bendromis jėgomis judėti į priekį.

Ir būtent todėl jis kategoriškai atmetamas Vyšegrado valstybių, siekiančių visų ES narių interesus atitinkančios ES reformos.

Nors ES ateities aptarimams dedikuoti metai eina į pabaigą, kol kas neprieita labiau apčiuopiamų gairių, kur link turi būti judama. Ir kiek nepelnytai primirštamas ketvirtasis EK pasiūlytas scenarijus – „Nuveikti mažiau, bet efektyviau“. Be abejonės, susitarti dėl tų sričių, kurios turėtų tapti prioritetinės, nebūtų lengva užduotis, tačiau tai pasvarstymus apie ES ateitį (kas dėl skirtingų vizijų kelia nemažų įtampų) paverstų labai konkrečios politinės darbotvarkės aptarimu.

ES turėtų peržiūrėti ir susiaurinti savo darbotvarkę, nepretenduojant iš nacionalinių darbotvarkių perimti įvairius šiandien ES lygmeniu nedaug arba visai nereguliuojamus klausimus, tačiau tai leistų aiškiau išgryninti ES veikimą. Lietuvai toks scenarijus užtikrintų tinkamą balansą tarp nacionalinių interesų atstovavimo europiniu lygmeniu (siekiant glaudesnės integracijos energetikos, transporto infrastruktūros, inovacijų ar prekybos srityse) bei deramo suverenumo tose srityse, kur Europos integracija neatneštų naudos (pavyzdžiui, socialinė ar sveikatos politika).

Vienybei užtikrinti reikia atliepti ir piliečių lūkesčius

Birželio pabaigoje vienas autoritetingiausių britų analitinių centrų „Chatham House“ paskelbė studiją, kurioje analizuojamas dešimties Europos Sąjungos valstybių visuomenių ir elitų požiūris į Europos ateitį. Austrijos, Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos, Graikijos, Vengrijos, Italijos, Lenkijos, Ispanijos ir Jungtinės Karalystės gyventojų požiūrio į Europos integraciją analizė pateikė bent kelias įdomias ir iš dalies naujas įžvalgas. Nors istoriškai Europos integracijos varikliu buvo jos svarbą suvokiantis elitas, o visuomenė likdavo „tyliojo pritariančiojo“ vaidmenyje, situacija keičiasi ir ją būtina kuo geriau suvokti.

Liberalias vertybes ir pasaulėžiūrą išpažįstantys piliečiai yra labiausiai palaikantys Europos Sąjungą, jos pamatinius principus ir integracijos gilinimą, tuo tarpu tvarkos, griežtos rankos norintys, pokyčių nemėgstantys piliečiai, atvirkščiai, mano, kad valstybės narės turėtų susigrąžinti daugiau savarankiškumo.
Vytautas Keršanskas

Apklausa, kurioje dalyvavo daugiau nei 10 tūkst. dešimties valstybių piliečių ir virš 1800 elito atstovų, parodė tris ryškiausias skiriamąsias linijas, kuomet kalbama apie požiūrį į Europos integraciją. Pirmoji – skirtis tarp elito ir visuomenės.

Tik 34 proc. visuomenės teigia jaučiantys narystės Europos Sąjungoje naudą, o net 54 proc. galvoja, kad jų valstybė prieš dvidešimt metų gyveno geriau. Tuo tarpu net septyni iš dešimties elito atstovų pripažįsta gaunantys naudą iš narystės Bendrijoje.

Todėl elitas linkęs kur kas labiau optimistiškai žvelgti tiek į dabartinę Europos Sąjungą, tiek į jos ateitį gilinant integraciją, o visuomenė labiau linksta grąžinti dalį galių nacionalinėms valstybėms.

Tokius rezultatus pateikia ir keletas kitų pastaraisiais metais publikuotų mokslinių darbų.

Antroji skirtis matoma jau pačios visuomenės viduje. Nors dažnai manoma, kad požiūrį į Europos integraciją labiausiai lemia ekonominė ar socialinė gyventojo padėtis, minima apklausa parodė, kad ryškiausią įtaką vis dėlto turi tapatybinis dėmuo.

Liberalias vertybes ir pasaulėžiūrą išpažįstantys piliečiai yra labiausiai palaikantys Europos Sąjungą, jos pamatinius principus ir integracijos gilinimą, tuo tarpu tvarkos, griežtos rankos norintys, pokyčių nemėgstantys piliečiai, atvirkščiai, mano, kad valstybės narės turėtų susigrąžinti daugiau savarankiškumo. „Chatham house“ mokslininkų teigimu šiandien ši, o ne išsilavinimo, amžiaus ar kuri kita visuomenės skirtis leidžia geriausiai apibrėžti jos nuostatas Europos integracijos klausimu.

Galiausiai, trečioji skirtis – elito požiūrio į Europos integracijos kryptį išsiskyrimas. Elito tarpe fiksuojamos trys apylygės grupės, palaikančios arba status quo išsaugojimą (28 proc.), arba integracijos gilinimą (37 proc.), arba galių valstybėms grąžinimą (31 proc.).

Tad daroma išvada, jog esame naujame Europos integracijos etape, kuriame nebegalima kalbėti apie į Europos integraciją optimistiškai žvelgiantį elitą ir labiau skeptišką visuomenę, nes abi grupės tapo kur kas labiau įvairialypės. Todėl svarstant apie Europos Sąjungos ateitį vadovautis dvinariu „arba integracija, arba subyrėjimas“ modeliu nebėra efektyvu.

Šiandien turime visuomenės grupių, kurios, nors teigia jaučiančios Europos Sąjungos naudą, nepalaiko Europos integracijos gilinimo ar net pasisako už valstybių narių galių kai kuriose srityse sugrąžinimą. Ir vaizdą supaprastinanti euroskeptiko etiketė tokiam asmeniui visiškai netinka. Lygiai kaip tikro vaizdo neatskleistų ir ne vienoje apklausoje užfiksuotos tendencijos, jog lietuviai yra pozityviausiai Bendriją vertinanti tauta, matymas kaip absoliučios lietuvių paramos Europos integracijos gilinimui.

Tiek visuomenės, tiek politinio elito tarpe egzistuoja kur kas įvairesnis Europos ateities matymas. Ir regint protesto balso stiprėjimą Vakarų demokratinėse visuomenėse, kuris bent iš dalies aiškinamas visuomenės ir politinio elito atitolimu, turime suprasti, kad tvarus Europos ateities kelias gali būti pasirinktas tik gavus visuomenės pritarimą jam. O tokiam pritarimui būtina pilnavertė, o ne imituojanti diskusija tarp skirtingas vizijas turinčių grupių.

Ar Lietuva turi savo ES viziją?

ES narėms ar institucijoms siūlant savo idėjas Europai, šalia jau pristatytų vizijų savo požiūrį netrukus žada pateikti ir Vyšegrado valstybės. Spalio 13 d., po keturių valstybių lyderių susitikimo, spaudos konferencijoje kalbėjusi Lenkijos premjerė Beata Szdylo pabrėžė, kad ES reforma turi atitikti visų šalių interesus ir „mūsų bendra sąjunga šiandien yra koreguojama tik atsižvelgiant į vienos valstybių grupės lūkesčius“. Tad svarbu, kad Lietuva taip pat neliktų šios esminės ES diskusijos paraštėse ir aktyviai formuluotų savo nacionalinę poziciją ES reformos klausimu.

Nors Bendrija, patirianti „plėtros nuovargį“ ir vidines struktūrines dilemas, šiandien nėra pajėgi išreikšti aiškios pozicijos dėl narystės perspektyvos tokioms valstybėms kaip Ukraina, Gruzija ar Moldova, Rytų partnerystės politika turi išlikti dėmesio centre dėl jos svarbos bendram regioniniam saugumui ir stabilumui.
Vytautas Keršanskas

Pavyzdžiui, šiuo metu Seime vyksta diskusijos, kurių metu siekiama išgryninti „parlamentinio“ lygmens požiūrį į ES reformą ir ateitį. Siūlomos itin skirtingos vizijos: nuo paramos gilesnei integracijai visose srityse (taigi, judėjimo ES federacijos link) iki raginimų išsaugoti „tautų Europos“ projektą ir stiprinti valstybių narių žodį ES sprendimų priėmimo procesuose.

Bendri principai, dėl kurių šiandien nediskutuojama, yra tai, jog narystė Europos Sąjungoje (kartu su naryste NATO) užtikrina visavertį geopolitinį saugumą ir pilnavertę integraciją į Vakarus.

Todėl Lietuvos interesas yra išlaikyti vieningą Europą, tuo pačiu išsaugant ir JAV, kaip raktinės NATO valstybės, vaidmenį Europoje. Todėl tokios iniciatyvos kaip didesnė integracija gynybos srityje turi būti remiamos tik tiek, kiek jos papildo, bet ne dubliuoja Aljanso kompetencijų ir veiklos.

Antra, Lietuvos interesas yra išsaugoti ES dėmesį ir supratimą apie Rusiją ir procesus Rytų kaimynystėje apskritai.

Nors Bendrija, patirianti „plėtros nuovargį“ ir vidines struktūrines dilemas, šiandien nėra pajėgi išreikšti aiškios pozicijos dėl narystės perspektyvos tokioms valstybėms kaip Ukraina, Gruzija ar Moldova, Rytų partnerystės politika turi išlikti dėmesio centre dėl jos svarbos bendram regioniniam saugumui ir stabilumui.

Trečia, būtina įsisąmoninti, kad visas Europos integracijos procesas buvo lydimas valstybių narių siekio įtvirtinti sau palankias nuostatas europiniu lygmeniu.

Todėl Lietuva neturėtų būti išimtis bei turėtume gebėti lanksčiai ieškoti bendraminčių atskirose mums aktualiose ES politikos srityse, siekiant geriausio sprendimo nacionaliniu atžvilgiu. Prioritetinės sritys, kur turėtų būti siekiama didinti arba išlaikyti esamą integracijos lygį – energetinis saugumas, prekyba ir inovacijos, išorinės sienos apsauga ir gynybos (saugumo) politikos, kiek ji nedubliuoja NATO, klausimai.