Juk būtent į šį paprastą klausimą atsiremia visi svarstymai ir diskusijos apie tai, ar liepą Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime Aljansas kokia nors forma pakvies Ukrainą tapti jo nare arba paskelbs konkretų įsipareigojimą bei planą tą padaryti.
Ir atsakymas į šį paprastą klausimą, iki to susitikimo iš esmės likus kelioms savaitėms, skamba taip: panašu, kad ne, nepasirengusi.
Ekspertų ir aukščiausio rango politikų diskusijose – tiek viešose, tiek neviešose – dominuoja nuomonė, kad tiesioginio kvietimo Ukrainai tapti NATO nare Vilniuje tikrai neverta tikėtis. Teisingiau, tokio kvietimo, kuriame nebūtų įrašyta esminė sąlyga – „po karo pabaigos“.
Kita vertus, bendras Aljanso politinės valios pareiškimas dėl Ukrainos narystės esą bus tikrai „stipresnis“ ir konkretesnis, nei buvo 2008 m. viršūnių susitikime Bukarešte, kuriame tik abstrakčiai buvo paminėtos Aljanso durys.
Bet kokiu atveju, jei sąlygos apie karo pabaigą nėra, tai beveik automatiškai reiškia, jog Aljansas įsipareigotų priimti tokią šalį, kuri tuo momentu, viena vertus, galimai dar nekontroliuotų dalies savo teritorijos, kita vertus, galimai vis dar kariautų. Taigi už ją į karą ir pats Aljansas turėtų įsitraukti kitą akimirką po oficialaus narystės įsigaliojimo.
Taigi kalbant apie bet kokios formos ir turinio Aljanso pasisakymą Ukrainos narystės NATO klausimu, visuomet pabrėžiama, kad ta narystė būtų įmanoma tik pasibaigus dabar vykstančiam karui. Tai, kad NATO nėra tiesiogiai įsitraukusi į šį karą ir jame tikrąja to žodžio prasme nedalyvauja – iš įvairių tribūnų pabrėžiama nuolat, o teiginys, kad ji ir neketina jame dalyvauti – bent jau visa jėga, – laikomas aksioma.
Bet koks šios nuostatos vyniojimas į vatą būtų tik miglos pūtimas į akis – ir pirmiausia Ukrainai.
Tokia nuostata iš esmės įrašyta net ir Lietuvos Seimo rezoliucijoje, vienbalsiai priimtoje dar praėjusio mėnesio pradžioje: „Vilniuje vyksiančiame NATO aukščiausiojo lygio susitikime Ukrainą būtina pakviesti tapti NATO valstybe nare (pasirašant stojimo protokolus ir pradedant ratifikavimo procesą, kai tam atsiras sąlygos) – tai būtų strateginis NATO sprendimas siekiant taikos Ukrainoje ir Europoje.“
Gal šiek tiek ir keista, kad tokią esminę išlygą rezoliucijos, kurios tekstą Seimas derino su visomis kitomis pagrindinėmis šalies valdžios institucijomis, autoriai apibrėžė taip abstrakčiai – „kai tam atsiras sąlygos“ – ir dar įbruko į skliaustus.
Juk visiems akivaizdu, kad jokių kitų ypatingų „sąlygų“ nei karo pabaiga tiesiog negali būti. Ar autoriai galvoja kažkam apmuilinti akis ir turi omenyje kažkokias kitas „sąlygas“? Bet kokiu atveju būtų buvę geriau, jei jas jie konkrečiai ir įvardytų.
Juk dabar taip ir lieka iki galo neaišku, kaip Lietuva įsivaizduoja Ukrainos priėmimo į NATO procesą ir tikrąsias sąlygas, kuriomis jis galėtų ir turėtų įvykti. Trumpiau sakant – jau pasibaigus karui, ar dar ne.
Bet kokiu atveju automatiškai kyla klausimas, o kas gi laikoma ta „karo pabaiga“? Kokie esminiai kriterijai ją apibrėžia? Dėl šio didžiojo klausimo Aljanso padangėje – dar didesnė migla.
Net ir Ukraina bei didžiausi jos rėmėjai tos „pabaigos“ automatiškai netapatina su tuo, ką jie apibrėžia kaip Ukrainos „pergalę“. Pastaroji – tai momentas, kai sutriuškintos Rusijos pajėgos priverstos pabėgti iš visos Ukrainos teritorijos, įskaitant Krymą.
Tačiau tai tikrai nereiškia, kad Rusija nustos mėginti daužyti Ukrainą raketomis ir artilerija, kiek pasiekia, ir rengtis naujam antpuoliui. Veikiau, priešingai. Taigi karas tęsis, tik jo fronto linija eis per Ukrainos valstybės sieną.
Nebent Rusija bus taip išsekinta kariniu ir ekonominiu požiūriu – ne tik ginklu, bet ir Vakarų sankcijomis, – kad turės padaryti pertrauką, nes tiesiog fiziškai nebegalės tęsti karinių veiksmų. O štai tada esą ir gali atsiverti langas, kurį galima pavadinti bent laikina „taika po pergalės“.
Tik ar tai ir būtų tas momentas, kai Ukrainą būtų galima oficialiai priimti į NATO? Labai abejotina.
Juk vis viena yra akivaizdu, kad šis karas tikrąja to žodžio prasme baigsis tik tuomet, kai grius dabartinis Rusijos režimas, o kartu su juo galbūt ir jo visiškai suėsta ir praryta valstybė.
Būtent tai ir turėtų būti tikrasis tikros pergalės ir karo pabaigos apibrėžimas, kuriuo ir turėtų vadovautis ne tik Ukraina, bet ir Vakarai. Jei aukščiausi Ukrainos pareigūnai apie tai kalba atviriau ir dažniau, tai Vakaruose retas aukščiausio rango politikas drįsta tai atvirai įvardyti.
Tai, pavyzdžiui, atsispindėjo ir prieš savaitę Estijos sostinėje Taline vykusios tarptautinės pirmojo tos šalies prezidento L. Meri vardo konferencijos diskusijose. Šioji konferencija, kurią organizuoja Estijos Tarptautinis saugumo ir gynybos centras, – viena iš pagrindinių geopolitikos ekspertų, politikų, kariškių bei diplomatų neformalių ir viešų diskusijų platformų visoje Europoje.
Iš ten dalyvavusių aukščiausio rango Europos šalių politikų taip pagrindinį karo pabaigos ir pergalės kriterijų suformulavo tik Latvijos premjeras K. Karinšas. Jis pareiškė, kad tikra taika Europos žemyne įmanoma tik tuomet, kai Rusija bus sutriuškinta taip, kaip buvo sutriuškinta nacistinė Vokietija. Taigi jis turėjo omenyje, kad Vakarai vis dėlto turės tiesiogiai ir visa jėga įsitraukti į šį karą ir stoti kariauti su Rusija dėl Ukrainos. Tik kaip su branduoline grėsme?
Bet kokiu atveju visos diskusijos ir turėtų suktis apie tai, kaip ne tik Ukrainai, bet ir Vakarams pasiekti šį pagrindinį tikslą – ir tikrai nebūtinai tokiu brutaliu ir tiesioginiu būdu, kaip apibrėžė Latvijos premjeras.
Tik bėda, jog Rusijos režimo griūtis kol kas Vakarų diskurse ir mąstysenoje lieka tuo, ko „negalima apmąstyti“ ir net baisu įvardyti, nes tai susiję su maksimalia branduolinės eskalacijos rizika ar apskritai karo išsiliejimu į išorę, į NATO teritoriją. Tačiau taip karas gali išsilieti režimui ne tik nebyrant, bet ir nusprendus, kad jis taip gali dar labiau sustiprinti savo pozicijas.
Ne tik „hibridiniai“, teroristiniai išpuoliai pirmiausia prieš NATO šalių kritinę infrastruktūrą, bet ir demonstratyvus smūgis, pavyzdžiui, Lenkijoje esančiai karinės paramos Ukrainai infrastruktūrai, – štai ko galime tikėtis gal ir ne apžvelgiamoje, bet artimoje ateityje. Bet kokiu atveju taip, kaip Latvijos premjeras, padėtį suvokiantys ir įvardijantys politikai bei ekspertai, žinoma, apie Maskvos šturmą ir Kremliaus sugriovimą rimtai nekalba, tačiau tiesioginis NATO ir Rusijos pajėgų susidūrimas Ukrainoje ar NATO teritorijoje, jų matymu, yra kone neišvengiama perspektyva.
Išties galima pritarti, jog tiesioginio NATO šalių ar šalies ir Rusijos karinio susidūrimo grėsmė tik didėja. Tik kyla klausimas, kas po to, kai toks pirmas susidūrimas įvyks – ar Vakarai nuspręs parodyti Rusijai, kad jie nebijo „eskalacinės spiralės“, ar priešingai – ims trauktis ir skubės kuo greičiau „deeskaluoti“ padėtį?
Bet kokiu atveju Kremliaus režimo griūtis pirmiausia suvokiama kaip vidinės jo grupuočių erozijos ir kovos arba visuomenės sukilimo, arba ir vieno, ir kito kombinacijos išdava. Vakarų sankcijų ir kitokio režimo smaugimo bei izoliacijos politika turi būti nukreipta būtent į šios režimo ir visos Rusijos savidestrukcijos skatinimą.
Taigi kol visa Vakarų politika nėra tokia, visos ten skambančios kalbos apie „Ukrainos pergalę“ ir „karo pabaigą“ – ir apie Ukrainos narystę NATO „po to“ – tėra oro virpinimas ir saviapgaulė. Kuo greičiau Vakarai įsisąmonins ir apsispręs, jog tik žūtbūtinis siekis sugriauti patį Rusijos režimą tėra vienintelė teisinga ir realistiškiausia elgsena šiame kare, tuo bus tik geriau.
Dar didesnė apgaulė – vis tebeskambantys raginimai pasiekti „taiką“, paliekant Rusijai bent dalį jos dabar užgrobtos Ukrainos teritorijos. Žinoma, pirmiausia ir daugiausia kalbama apie Krymą. Ši „taikos formulė“ pastaruoju metu pridengiama neva Ukrainą itin smarkiai paremiančiais siūlymais net ir tokiu atveju ją priimti į NATO. Tuomet esą ir vilkas bus sotus, ir avis sveika.
Garsiausiai nuskambėjęs toks šios „taikos formulės“ pasiūlymas – JAV diplomatijos ir geopolitikos patriarcho H. Kissingerio naujausias interviu „The Economist“. Anksčiau itin tiesmukai siūlęs Ukrainai atiduoti Rusijai bent dalį šios užimtų žemių, o apie Ukrainos narystę NATO kalbėjęs neigiamai, H. Kissingeris dabar pakeitė toną. Radikaliausias pokytis – tuos Europos politikus, kurie vis dar priešinasi Ukrainos narystės NATO idėjai, jis išvadino bepročiais.
Tačiau kokiu atveju, jo nuomone, Ukraina turėtų būti būtinai priimta į Aljansą. Tuomet, kai karas, jo nuomone, „baigsis“, pasiekęs tą teritorinę padėtį, kokia buvo prieš 2022 m. vasario 24 d. Teisingiau, Rusijai išlaikant Krymą.
Taigi nors jis tiesiogiai mainų „Krymas į NATO“ lyg ir nesiūlo, tokia mintis, išplaukianti iš jo samprotavimų, – pakankamai aiški.
Tačiau reikia būti bepročiu, kad būtum įsitikinęs, jog tokia „formulė“ išties bus veiksni ir ji apskritai gali būti įgyvendinta. Rusijos diktatūra jos nepriimtų nei žodžiais, nei veiksmais, nes tai būtų jos strateginis ir egzistencinis pralaimėjimas, kurio nė per nago juodymą nekompensuotų bet kokia teisine ar politine forma jai paliktas Krymas ar kitos Ukrainos dalys.
O Ukraina, netekusi ne tik ir ne tiek teritorijos, bet valstybinio suverenumo apskritai, būtų ir antrarūšė Aljanso narė, kurios narystė pakirstų pačius Aljanso pamatus.
Bet kokiu atveju H. Kissingerio kalbos apie „labiausiai tikėtiną“ karo „pabaigą“ atspindi ir kitą Vakarų mąstyme itin ryškią tendenciją, kuri save vadina „realistine“, – konstataciją, kad Ukraina ir Rusija viena kitą gali išsekinti tiek, kad karas tiesiog sustos ir įstrigs, greičiausiai – vis dar dalyje Ukrainos teritorijos. Ir tuomet esą nusistovės tokia padėtis, kokioje Korėjos pusiasalis gyvena jau nuo praėjusio tūkstantmečio.
Apskritai, ši analogija su Šiaurės ir Pietų Korėjomis Vakarų ekspertiniame ir viešąjame diskurse pastaruoju metu darosi vis populiaresnė. Panašu, kad ji pamažu tvirtinasi ir dalies politinio elito mastyme. Šis „realizmas“ paremtas mintimi, kad Ukraina ir Rusija taip viena kitą išsekins, kad tiesiog fiziškai nebegalės tęsti intensyvių karo veiksmų, tad ir turės „užšaldyti“ fronto liniją.
O tokia prognozė savo ruožtu remiasi nenoru Ukrainai žūtbūtinai ir visa jėga padėti sutriuškinti Rusijos pajėgas Ukrainos teritorijoje, tą nenorą ir baimę imtis būtent tokios politikos dangstant „realistiniu“ prognozavimu, kad Rusijos kariuomenės tiesiog neįmanoma taip sutriuškinti, juolab neįmanoma suardyti ir paties Rusijos režimo.
Tačiau giliausia psichologinė priežastis – vis dar tikimasi ir norima, kad Ukrainos karas liktų „regioniniu konfliktu“, kuris ir liks tuose „regioniniuose“ rėmuose Ukrainos teritorijoje.
Žinoma, naivus ir paviršutiniškas, perdėm optimistinis padėties fronte vertinimas, švenčiant pergalę jau dabar ir menkinant Rusijos tebeturimą karinį potencialą, – kitas kraštutinumas ir pavojus. Apie tai, kad gandai apie Rusijos kariuomenės Ukrainoje mirtį yra gerokai per ankstyvi, perspėja ir daugelis Vakarų ekspertų bei kariškių.
Pavyzdžiui, apie tai, kad Rusijos kariuomenės pralaimėjimai ir nuostoliai Ukrainoje jos pamatų nesugriovė, toje pačioje Talino konferencijoje kalbėjo ir JAV generolas, JAV pajėgų Europoje vadas Ch. Cavoli. Pasak jo, labausiai Ukrainoje nukentėjo ir nukraujavo, žinoma, Rusijos sausumos pajėgos, tačiau, nors jų kokybė ir pajėgumas gerokai smuko, šiandien jos Ukrainoje – dar gausesnės nei invazijos pradžioje.
Tačiau net ir tuo atveju, jei Ukrainai, gaunant net ir maksimalią įmanomą Vakarų pagalbą, nepavyktų apžvelgiamoje ateityje sumušti ir išstumti Rusijos kariuomenės iš visos savo teritorijos, korėjietiško scenarijaus keliu šis karas tikrai nepasuktų.
Kuo greitesnis priešo sunaikinimas ir žūtbūtinė kova su juo – abiejų pusių egzistencinis interesas. Visa šio jau tuoj dešimtmetį skaičiuosiančio karo dinamika – tik vis didesnė eskalacija, nepasiliekant jokių galimybių „atšalti“ ar atsitraukti atgal.
Tačiau tai, kad dabar vykstantis karas gali neapibrėžtam laikui įstrigti kruvinoje pelkėje bei aklavietėje, – itin tikėtina. Teisingiau, šiuo metu tai yra pats realiausias jo artimiausio laikotarpio scenarijus. O iš šitos pelkės Ukraina tikrai gali negalėti išlipti be tiesioginio sąjungininkų ir rėmėjų karinio įsikišimo. Tad šio karo tikrovė gali priversti Aljansą ar pavienes jo nares tiesiogiai įsikišti, norės jos to, ar ne.
Tačiau tam, kaip matome, reikės dar gilesnio bei platesnio jų sąmonės ir politinės valios lūžio, nei visi ankstesni kartu paėmus. Juk pagalbą ir įsikišimą daugelis, jei ne dauguma, Vakarų valstybių dabar bijo pažadėti net ir toje ateityje, kuri nežinia kada ateis ir bus visiškai kitame pasaulyje nei dabartinis. Be to, po tikros karo pabaigos Rusija gal net ir nekels tiesioginės grėsmės nei Ukrainai, nei kitiems aplinkiniams.
O Rusija ir pagrindinė jos partnerė Kinija, be abejo, tą baimę mato. Akivaizdu, kad abiejų režimų viršūnės atidžiai studijuos ir tą tekstą, kurį NATO viršūnės dėl Ukrainos narystės „pagimdys“ Vilniuje. Jei jis bus aptakus bei vandeningas, tai bus papildomas akstinas išbandyti NATO pasirengimą atsakyti į tiesiai į Aljanso šalis nukreiptas provokacijas. Ką jau bekalbėti apie propagandinės pergalės šventimą.
Jei bus pareikštas aiškus įsipareigojimas pakviesti Ukrainą į NATO arba net tiesus kvietimas pradėti derybas dėl jungimosi proceso jau dabar, tuomet, žinoma, kitokia kalba.
Tačiau vis viena visiems bus aišku, kad iš pradžių reikia baigti šį karą. O iki to – dar mirtinai toli.
