Kažkas priešingai – jais piktinosi ir vadino šiuos žingsnius antikonstituciniais. Tačiau, kaip visada, įdomiausia viską stebėti iš šalies ir žvelgti, kokį stuburą gali parodyti vyriausybė.

Pirminis planas liko taip toli, jog apie jį niekas nebeprisimena, vyriausybė atrodo keistai – su universitetais elgiamasi taip, tarsi tai būtų kortų kaladės, vieną kartą juos išdalina vienaip, kitąkart kitaip.

Tiek ministras pirmininkas, tiek ir švietimo ministrė atrodo negalintys apginti savo nuomonės, nes šios nuomonės beveik ir nėra.

Nuo pirminio plano iki dabartinės situacijos (kuri apskritai tik dabar pradeda aiškėti), nutolta pakankamai toli. Tiesiog taip paėjo korta. Kažkas maišė, kažkas nukėlė, kažkas padalino.

Neverta kalbėti, jog nuomonės buvo įvairios, nes įvairūs yra institucijų interesai, tačiau vienas pagrindinių klausimų, užkimšęs viešąją erdvę buvo kiek reikia universitetų Kaunui, kokie jie turi būti ir kaip apginti vieną ar kitą instituciją.

Žinoma, tai kas vyksta Kaune negali neprikaustyti dėmesio, atrodo, jog tikrai vyks Vytauto Didžiojo ir Aleksandro Stulginskio universitetų jungimas, prie kurių jau nebus prijungtas Sporto universitetas, nes jį dabar jau numatytą prišlieti prie Sveikatos mokslų universiteto.

Ar Lietuvos Edukologijos universiteto bendruomenė toliau maištaus prieš savo rektoriaus (ir Senato?) sprendimą jungtis prie VDU nėra aišku, tačiau klausimas tikrai turi savo povandenines uolas, nors vasara ir ruduo praėjo ramiai ir jokio maišto nebuvo matyti. Gedimino technikos ir Mykolo Romerio universitetams taip pat piešiama bendra ateitis.

Jeigu Vilnius turi teigiamą gyventojų prieaugį, tai pirmiausia yra universitetų nuopelnas, jeigu Kaunas nečiuožia žemyn, tai taip pat universitetų nuopelnas. Nes čia pritraukiamas jaunimas, kuris vėliau pasilieka ir pakeičia išmirštančius ar išvažiuojančius. Klaipėda ir Šiauliai tokių šansų nebeturės.
Paliekant Kauno problemą nuošalyje, prie jos nebandant prisiliesti, galima nusukti žvilgsnį į kitus universitetinius centrus, dėl kurių nuomonės taip pat išsiskyrė – Klaipėdos ir Šiaulių universitetų likimas. Klaipėdai iš pradžių buvo paliktas technologinio, vėliau jūrinio universiteto statusas, galiausiai sunyko iki universitetinio centro ar beieškančio savosios tapatybės universiteto modelio.

Klaipėdos valdžia, žinoma, suskubo išsakyti nuomonę, jog uostamiesčiui reikalingas savarankiškas universitetas, tačiau tai taip ir pasiliko balsas tyruose, kurį vargu ar kas nors išgirdo. Dabar dar nelabai aišku, nei kiek universitetų veiks Lietuvoje ateityje, nei kaip jie bus išsidėstę.

Atrodo, kad viskas beveik tvarkoje, tačiau šiandien reikia prisiminti, jog universitetas nėra vien tik edukacinis ar mokslinis elementas bendruomenėje. Tai taip pat yra ir stiprus demografinis ar ekonominis veiksnys.

Eliminuojant universitetus Klaipėdoje ir Šiauliuose, šiuos regionus tarsi pasmerkiam lėtai demografinei ir ekonominei mirčiai.

Jeigu Vilnius turi teigiamą gyventojų prieaugį, tai pirmiausia yra universitetų nuopelnas, jeigu Kaunas nečiuožia žemyn, tai taip pat universitetų nuopelnas. Nes čia pritraukiamas jaunimas, kuris vėliau pasilieka ir pakeičia išmirštančius ar išvažiuojančius. Klaipėda ir Šiauliai tokių šansų nebeturės.

Atrodo, dedamas taškas su šiais miestais. Pažvelkim į Panevėžį – tai vienintelis iš didžiųjų miestų, kuriame nėra savarankiškos universitetinės aukštosios mokyklos ir čia demografinis nuosmukis ženkliausias. Tačiau ką daryti, kad Klaipėdos ir Šiaulių neištiktų toks likimas?

Jeigu politikai, užsiimantys regionų klausimais pademonstruotų bent šiokį tokį interesą, tuomet būtų galima kalbėti apie tai, kad dar ne viskas prarasta, o dabar turim konstatuoti, kad šiandien kortos sukrito taip.

O jeigu prie Šiaulių universiteto prijungtume Mykolo Romerio universitetą, jį iškeldami į Šiaulius? Juk Vilniaus universiteto Teisės fakultetas jau pasisakė – jiems susijungimas su Romerio universitetu nėra priimtinas. O jeigu išmestume dar ir tokią kortą – prie Šiaulių universiteto prijunkime ir Edukologijos universitetą?
Ir visgi, atmetus atsitiktinumo faktorių, kyla dar vienas klausimas, nejaugi tikrai turim naikinti universitetus provincijoje, vien dėl to, jog tai yra provincija? Manau, kad turint stuburą, visada galima ieškoti kito kelio.

Nebūtų blogai, jeigu Šiauliai ar Klaipėda ir toliau išliktų universitetiniais miestais. Būtų blogai, jeigu universitetai čia merdėtų. Kaip pakeisti situaciją, jeigu kalba sukasi apie iškrentančias kortas? Visada galima dar karta perdalinti kortas, turint užtektinai valios tą padaryti. Kaip pasielgti? Galimi įvairūs sprendimai. Pirmiausia sustiprinant regioninius universitetus.

Kadangi galim jungti bet ką prie bet ko ir dar nežinom ką galiausiai prie ko prijungsim, pabandykim paspekuliuoti, o mokslininkai galėtų ir pamodeliuoti tokius scenarijus.

O jeigu prie Šiaulių universiteto prijungtume Mykolo Romerio universitetą, jį iškeldami į Šiaulius? Juk Vilniaus universiteto Teisės fakultetas jau pasisakė – jiems susijungimas su Romerio universitetu nėra priimtinas.

O jeigu išmestume dar ir tokią kortą – prie Šiaulių universiteto prijunkime ir Edukologijos universitetą? Tai jau taptų šiokiu tokiu moliu, iš kurio būtų galima lipdyti pakankamai stiprų darinį. O jeigu dar regioninės paramos ar miesto raidos programos sudarytų patrauklias sąlygas čia pritraukti daugiau studentų. Na, tai galima pasiekti įvairiais būdais – nemokami bendrabučiai, socialinės stipendijos ir t.t. Aš nesu girdėjęs, kad Lietuvoje būtų atlikti tyrimai, koks procentas atvykstančių studentų pasilieka miestuose kurie juose studijavo, tačiau tai būtų galimybė turėti ne vieno ar dviejų miestų Lietuvą. Pasukus galvą, studentų srautai turi potencialą persiskirstyti.

Lygiai tą patį galima pasakyti apie Klaipėda. Ką ten pasakojo apie Klaipėdos universiteto viziją pirmasis vyriausybės bandymas užsiminti apie keičiamą tinko struktūrą? Techninis universitetas, vėliau virtęs jūrinių universitetu?

O jeigu pabandytume padėlioti kitaip – tiesiog, perkeliam ir jungiam prie Klaipėdos universiteto Gedimino technikos universitetą. Išties – technikos universitetas su stipria humanitarinių mokslų baze, su menų programomis (jau uždarinėjamomis?), galintis tapti visapusišku universitetu.

Kas dar liko? Žinoma, Kaunas, kuris ir toliau išlieka universitetiniu miestu. Kaip jame klostysis universitetų konsolidacijos procesai, parodys ateitis, o ir kalbos sukasi įvairios. Žinoma, Vilniaus universitetas taps hegemonu, o kelios specializuotos akademijos, kurias ruošiamasi palikti savarankiškomis, didelės dalies neužims – jos ir dabar pernelyg smulkios, bet viskas turi potencialą plėtrai. Beje, jeigu jau taip švaistomės, po visą Lietuvą, galbūt...

O jeigu specializuotas akademijas taip pat paimti ir iškelti iš Vilniaus? Ne jungti, ne prijungti, o tiesiog iškelti kur nors. Na pavyzdžiui, į Panevėžį. Karo akademija, Dailės akademija, Muzikos ir teatro akademija, o galbūt jų pagrindu kurti dar vieną universitetą Lietuvoje ir tokiu būdu suteikti galimybę Panevėžiui po truputį kapstytis iš demografinės ir ekonominės duobės?

Galima pagalvoti ir pamodeliuoti situaciją. Na, tam potencialo esama. O gal čia dar galima panaudoti resursą, apie kurį apskritai mažai kas užsimena ateinančių pertvarkų fone – mokslo institutus? Kortos gali kristi įvairiai ir galutinis to rezultatas nenuspėjamas, jeigu krupjė nuoširdžiai atlieka savo darbą ir gerai sumaišo kaladę.

Viena smulkmena – tam reikalingas stuburas. Vien pagalvojus, kad reiktų kažką iškelti iš Vilniaus, darosi šiek tiek baugu. Kažkokių ministerijų nepavyksta iškelti, o čia žmonės, galintys kalbėti ir dėstyti savo mintis nuosekliai. Jokios monopolijos – Lietuvoje turim 5 universitetinius miestus, su viltimi, kad periferijoje demografinė ir ekonominė situacija šaus viršun.

Tam reikalingas modeliavimas, skaičiavimai ir strateginis situacijos matymas. O tai sudėtinga. Žymiai paprasčiau maišyti kortas ir kalbėti žvelgiant į lubas. Tai jau nebe žaidimas, tai darbas.