Apie nepasitenkinimą - tokį būdingą lietuviams jausmą - labai gražiai yra pasakęs Mokytojas Omramas Mikaelis Aivanovas knygoje “Harmonija ir sveikata”:
“Ilgai besitęsiantis nepasitenkinimas visada žmoguje kažką sugriauna. Tas, kuris nesiliauja skųstis Viešpačiui gyvenimu ir visa žmonija, turėtų žinoti, kad toks pražūtingas nusistatymas jo širdžiai nieko gero nepatars. Kadangi jis negali susilaikyti šio jausmo nereiškęs ir nedemonstravęs, nepatenkintojo veidas niūrus, balsas grubus, judesiai šiurkštūs, ir tai nemaloniai nuteikia aplinkinius. Nors ir pasireiškia tendencija laikyti viskuo nepatenkintus protingesniais už kitus, gyventi su jais nėra itin smagu ir laikomasi nuo jų dažniausiai atokiau. Kaip ištverti šalia tokių, kurie nuolat skundžiasi ir nuodija atmosferą savo dejonėmis bei priekaištais? Nepasitenkinimas yra juodi dūmai, užtvindą sielą, ir tas, kuris nuolat juos skleidžia, baigs visišku susinaikinimu.
Nieko nėra sunkiau, kaip koreguoti charakterį. Vis dėlto minties jėga, meilės ir valios dėka įmanoma keisti ir savo vidines būsenas.”
II
Tačiau esama ir kitokių ekspertų. Profesionalų. Tokių, kurie už ekspertizių atlikimą gauna valstybės pinigus. Tarkim, ekspertai lemia, kokius teatro ar kino projektus remti. Nuo jų priklauso Lietuvos kino raida. Nuo jų geros valios, įžvalgos ir objektyvumo priklauso, kiek gabių menininkų gauna galimybę pabandyti sukurti filmą.
Žinodami, kad filmas yra sudėtingas meninis-techninis procesas, ekspertai turėtų žinoti ir tai, kad pirmieji filmai dažnai nepasiseka, kad gal ketvirtas ar penktas vaidybinis filmas jau bus tas, kuriame režisierius atras savo autentišką kalbėseną ir ims laisviau jaustis.
Viena gabiausių režisierių iš a.a. H.Šablevičiaus kino režisierių kurso - Ramunė Rakauskaitė jau treji metai plauna indus Čikagoje.
Kitas itin gabus režisierius Donatas Ulvydas, iš to paties kurso, priverstas suktis reklamų ir video klipų versle. Jis jau dešimt metų negali "pramušti" pro ekspertus nei vieno savo menino projekto, nors jau buvo sutaręs su žinomais anglų aktoriais už elgetiškus pinigus... Gal neturi užnugario? Gal "nedirba" su ekspertais, kaip sakoma? O jų kursiokas Laimis Kairys? O Agnė Marcinkevičiūtė? O aibė kitų jaunesnių režisierių, kurie už valstybės pinigus gavo išsilavinimą ir negali net pabandyti dirbti pagal savo specialybę?
Teatro ir kino kuluaruose dažnai juokiamasi, vartojant nusikaltėlių žargoną - įdomu, kas šiemet "pasiims kasą"? Ar vėl tie patys "vieninteliai" teatro režisieriai, ar vėl tie patys "nepamainomi" kino režisieriai? Kodėl, tarkim pernykštis Auksinio Scenos Kryžiaus ir kt. premijų laureatas Aidas Giniotis ir jo "Atviro rato" jaunimėlis, per trumpą egzistavimo laikotarpį susirinkę nemažai prizų, šiemet negavo jokio valstybės parėmimo? O Keistuolių teatras, nuosekliai dirbantis improvizacijos ir žaidimų stilistikoje, kaip atsvara nihilistiniams "černuchos" kupiniems spektakliams, kurių apstu kituose teatruose?
Gal tiesiog "černucha" lietuvių ekspertams labiau patinka?
III
Užsienyje, pvz. Didžiojoje Britanijoje yra tokia praktika - ekspertų išvados, motyvacijos yra skelbiamos internete viešai, kad su jomis galėtų susipažinti ir valstybės paramą gavusieji, ir negavusieji. Kuo mažiau tamsos ir neaiškumo, tuo mažiau vietos korupcijai ir slaptiems susitarimams.
Ekspertų neatsakingumas - yra spręstina problema. Taip pat, beje, kaip ir teisėjų. Tarkim, koks nors teisėjas, kurio penkios bylos metų laikotarpyje buvo anuliuotos ar pripažintos neteisėtomis. Jei toks teisėjas būtų pažemintas ar netektų galimybės porą metų dirbti teisėjo darbą, tai ateityje jis imtų stengtis dirbti atvirai, sąžiningai bei objektyviai. Reikalinga sistema, skatinanti sąžiningumą. Ir moduliuojanti, vedanti Lietuvos raidą harmonijos, o ne susinaikinimo link... IV
Tuo metu, kai ekspertai nulemia - ką finansuoti, o ką ne, kartais ir "neekspertai" ima vertinti jų palaimintų filmų kokybę. Neseniai DELFI buvo išspausdintas žurnalisto Arkadijaus Vinokuro komentaras apie paskutinį lietuvišką vaidybinį filmą:
Ir štai, be galo ir be krašto prieš mūsų akis atsiveria Pandoros skrynia iš kurios tiesiog veržiasi „Kriminalinių nusikaltimų suvestinė“. Pradėsiu: trys nužudymai, du bandymai nusižudyti, vienas nusižudymas, du atviri išprievartavimai, septynios pornografijos scenos, vienos iš herojų moterų genitalijų rodymas a la Sharon Stone firminiu numeriu.
Toliau keturios kruvinos scenos: kraujas iš nosies, paskerstos lapės kraujas ant sienos, kruvina perpjauta vena, siaubo filmo parodija - žudymas peiliu ir trykštantis kraujas. Režisierius A. Puipa, vis dar neįsitikinęs savo sugebėjimu sukurti kelių tonų svorio slogų jausmą, atmosferą, turinčia mus sugrūsti į sėdimą kino teatro kėdę, beveik viską patalpino ne mūsų svieto, į dar sovietinių laikų psichiatrinės ligoninės aplinką.
Tiesa, „dulkinamasi“ (dažnai filme vartojamas žodis) dar ir su “bomžais” apleistame dvare, bei bažnyčioje prie altoriaus su kunigu, „dulkinamasi“ su lovelasu, kiek kvaištelėjusiu vaikų mirties žinovu bei jų lavonėlių pjaustytoju, patologoanatomu, su palaiminga šypsena aiškinančiu kūdikėlių mirties priežastis.
Taigi, filmas ne apie veikėjų nuodėmingą fiziškai ir dvasiškai (melas pačiam sau) gyvenimą, bet apie paties A. Puipos režisūrines nuodėmes. Netikri herojai, netikros situacijos, permatomas ir lengvai atspėjamas tolimesnis veiksmas, iki susierzinimo šabloniškas filmo „sukirpimas“ - vaizdinis veiksmo rutuliojimas." V
Vis dėlto, nepaisant valstybinės "antikino" politikos, nepaisant ekspertų simpatijų ir antipatijų, Lietuvos kinas kažkaip (ypač dokumentika) smagiai juda į priekį. Arūnas Matelis, Audrius Stonys, Giedrė Beinoriūtė egzistuoja kažkur savarankiškoje kino erdvėje, nepriklausomi nuo ekspertų klano. Jie "neima kasos" ir vis tiek sukuria gerą nacionalinę kino badmečio produkciją...
VI
Iš Arūno Matelio interviu "Lietuvos rytui":
"Nežinau nė vienos Europos valstybės, kuri neinvestuotų į kino meną. Investuoja kaip į meną, kaip į perspektyvų verslą. Kaip į žinią, kuri kitiems pasakoja apie savo kraštą, žmones.
Lietuvos valstybė tai daro bejėgiškai, beviltiškai, tragiškai. Pavyzdžiui, užpernai šis filmas buvo pristatytas europiniam „Oskarui“, o aš iki šios dienos nesu gavęs lėšų jam subtitruoti. Jau nekalbu apie tai, kad reikia lėšų ir tiesiog nuvykti, kur nors gyventi, samdyti atstovą spaudai ir panašiai.
Amerikiečiai manęs klausė, kodėl tu, būdamas dokumentikos Scorsese, neužsakei jokios reklamos kampanijos, kodėl pagrindiniuose leidiniuose Lietuva neužsisako reklamos plotų ir neprisistato kaip geriausia dokumentinio kino valstybė? Nepaaiškinsi, kad Lietuvoje kinas suvokiamas tik kaip išmaldos prašymas.
Kas Lietuvoje atsitiko kinui? Jo finansavimas yra graudžiai juokingas. Per metus skiriama pinigų tik vienam vaidybiniam filmui. Mūsų kaimynai per tuos pačius metus finansuoja nuo keturių iki dešimties vaidybinių filmų. Kitas dalykas - turėjome kino teatrus, turėjome Kino studiją. Mes juos pardavėme. Žinote, jei parduočiau savo vaiko pianiną ir dviratuką, tai už gautus pinigus nupirkčiau kokį nors kitą jam reikalingą ir vertingą daiktą, o ne pravalgyčiau tuos pinigus. Mūsų valstybė pardavė visą buvusią kino infrastruktūrą ir tuos pinigus paprasčiausiai pravalgė. O galėjo tai, kas priklausė kino pramonei, jai ir atiduoti. Ji, turėdama pagrindą po kojomis, pati būtų investavusi į savo projektus.
Turime kaimynų estų pavyzdį. Ten kino ir kitokio meno kūrėjai didžiąją dalį pinigų gauna ne iš rėmimo, o jiems skiriama tam tikra dalis lėšų, gaunamų iš alkoholio akcizų. Estijos valstybei jau nereikia sukti galvos dėl menininkų. Ji gali užsiimti šiuolaikinių technologijų skatinimu ar kitais svarbesniais darbais. Lietuvoje tokio požiūrio į meną, kaip natūralią ir reikšmingą savastį, niekada nebuvo. Lietuvoje svarbūs tik medžiaginiai dalykai - statybos, kelių tiesimas.
Manau, kad Lietuvos kinas, beveik nefinansuojamas, įrodė, kad yra daugybė ryškių darbų. Sakykime, kad mano pavyzdys yra ryškiausias, bet yra ir kitų - daugybėje festivalių Vildžiūno, Barto, Navasaičio, Stonio filmai yra tapę nugalėtojais. Tačiau tie, kurie valdo ir skirsto pinigus, to nemato ar nenori matyti.
Tad tikrai nežinau, kas dar turi įvykti, kad pasikeistų valstybės požiūris į kiną. Kino pasaulio gyvenimas juk vyksta. Matyt, turi pasikeisti karta, kuri pradėtų mąstyti kitaip. Įsivaizdavau, kad dabartinis premjeras Gediminas Kirkilas yra arti humanitarų, turintis modernesnės, ne vien kelius tiesiančios, valstybės supratimą. Tačiau kol kas ta bala stovi nejudinama.
Tokia padėtis ilgai tęstis negali. Pasaulis yra atviras, buvusių geležinių uždangų nėra, todėl žmonės, kurie šiandien kuria Lietuvoje ir nesulaukia jokio palaikymo ar paramos, rytoj jau kurs kitur."