aA
Dzūkijoje, prie kelio į Nedzingę, apleistos griūvančios sodybos kieme radau pravertą lagaminą su keletu išlikusių daiktų.
Laivas. V. Pozniako nuotr.

Tai Pozniako, kurį vietiniai vadino Paznėku, sodybos griaučiai šalia labai gilaus užžėlusio ežerėlio, praminto Akimi. Lagamine aptinku kelias nutrintas knygas apie jūrininkus, senus dokumentus ir pageltonavusias nuotraukas, kuriose atspindėti objektai niekaip nesiderina su tapybiškai švelnia Dzūkijos gamta. Laivai, jūros platybės, vėjo taškomi bangų purslai šalia borto ir Klaipėdos vaizdai 1968 m. žiemą…

Giminės susirinko, kas, jų nuomone, buvo vertinga, palikę tai, kas nieko verta… Pro langus matyti ant supelijusių sienų kabantys šventųjų paveikslai ir prosenelių nuotraukos. Čia gyventa ne Rusijos valstiečių, kurie, pasak Nekrasovo, skubėdavo iš degančių trobų išnešti ikonas, nepaisydami, kad visas turtas gali sudegti...

Pabandykime pasekti rastų dokumentų pėdsakais, kurie byloja, kad Vladas Pozniakas 1963 m. įgijo štampuotojo specialybę (pažymėjimą kažkodėl išdavė Vidaus reikalų ministerija), o 1968 m. baigė kvalifikacijos kėlimo kursus Lietuvos SSR žuvies pramonės valdybos mokykloje ir tapo antros klasės jūreiviu.

Sovietų karo laivai Klaipėdoje, iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus rinkinių
Sovietų karo laivai Klaipėdoje, iš Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus rinkinių

Didžiojo žvejybos tralerio „J. Uborevičius“ matroso pradinės politinės mokyklos įskaitų knygelėje numatytą mokymo planą 1969 m. sudarė „V. I. Lenino biografija“, „Politinių žinių pagrindai“, „Svarbiausiųjų partijos ir vyriausybės dokumentų ir nutarimų studijos“. 1969 m. gruodžio 30 d. paties Neptūno išduotas „Tarybinio jūreivio liudijimas“ patvirtina, kad sausakrūvio „G. Borisas“ jūreivis Vladas Pozniakas kirto ekvatorių ir gavo jūros krikštą...

Primirštas vokiečių teisės, politinės teorijos ir istorijos autoritetas Carlas Schmittas studijoje „Žemė ir jūra. Pasakojimas mano dukrai Animai“ rašo, kad žmogus – sausumos gyvūnas, kuris pasaulio suvokimą įgyja ir akiratį suformuoja stovėdamas ant žemės, net pagal judėjimo formą ir išvaizdą jis yra žemiška būtybė. Todėl ir tą dangaus kūną, kuriame gyvena, žmogus vadina „Žeme“, nors yra žinoma, kad tris ketvirtadalius planetos paviršiaus sudaro vanduo ir tik vieną ketvirtadalį žemė, net didžiausi žemės plotai yra tik salos vandenynuose. Bet jeigu mums reikėtų įsivaizduoti „Jūros rutulį“ ar „Vandens rutulį“, tai atrodytų gana keista ir neįprasta, – teigia Carlas Schmittas.(1)1

Nuo pat seniausių laikų Žemė yra didžioji žmonių motina, pagrindinė dievybė. „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ – tokiais žodžiais prasideda Šventasis Raštas, tačiau kitas sakinys jau byloja apie vandenį: „O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę, ir vėjas iš Dievo dvelkė viršum vandenų.“

Tad ar žmogus yra natūraliai ir nuo pat pradžių žemiškas? Juk užtenka tik išeiti ant jūros kranto ir milžiniškos platumos valdyte užvaldo žvilgsnį. Seniausiuose mituose, kuriuos patvirtintų ir geologai, visko pradžia yra vanduo ir jūra.

Carlo Schmitto klausimą, ar mes sausumos, ar jūros vaikai, galima susiaurinti iki jūros ir žemės tautų apibrėžties. Olandai, laivų statybos ir banginių medžioklės pradininkai, nuo XVI a. yra labiausiai priartėję prie jūrinės tautos idealo. Ten net vaikai, po Amsterdamo kanalus plaukiodami laivais ir baržomis, nedėvi gelbėjimosi liemenių. O Anglija, nuo XIX a. pradžios tapusi jūrų valdove, mąstė jūros bazių ir jūrinės komunikacijos kategorijomis. Pats žodis „kontinentinis“ Anglijoje įgijo prasmę „atsilikęs“, o kontinento gyventojai buvo vadinami backward people – atsilikusia tauta.

XIX a., anot Schmitto, mašinos pakeitė žmogaus santykį su jūra. Plieniniai garlaiviai galėjo plaukti be burių ir nebepriklausė nuo žmogaus fizinių galių – tarp jūros stichijos ir žmogaus egzistencijos įsiterpė mašinų skyrius.

Kada prie jūros priartėjo lietuviai, kurių valdovai viduramžiais nukreipė savo žvilgsnį rytų sausumos link? Nėra nė kalbos apie XVI–XVII a., kai vandenynus ir jūras raižė olandų banginių medžiotojai ir Baltijos silkių žvejai, anglų korsarų laivai ar ispanų galeonai, į Senąjį pasaulį plukdantys Naujojo pasaulio turtus. Tuo metu lietuvių laivininkystė pasireiškė tik kaip sielių plukdymas Nemunu, žvejyba ežeruose, Kuršių mariose ir Baltijos jūros priekrantėje žvejojo kuršiai. Tiesa, grafas Tiškevičius pastatė garlaivį „Phoenix“, kuris iš Palangos į Liepoją plukdydavo poilsiautojus ir prekes.

Jūroje. V. Pozniako nuotr.
Jūroje. V. Pozniako nuotr.

O ir tarpukariu, nepaisant Jūros šventės, jūrų skautų ir šaulių jachtų plaukiojimo, vizitų į karo laivą „Prezidentas Smetona“, daugeliui lietuvių jūra siejosi (ir tebesisieja) tik su Palangos tiltu, aksominiu paplūdimio smėliu ir romantiškais Baltijos saulėlydžiais...

Dvejiems metams praėjus po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdoje duris atvėrė Žuvų pramonės technikumas. Sunkūs buvo laikai, skurdų maisto davinį – forminę duoną – tada dalydavo tik pagal korteles. Tad besimokantys jaunuoliai verždavosi padirbėti konservų gamykloje – už žuvies išdarinėtojo darbą atsiskaitydavo žuvimis. Po metų technikumas buvo reorganizuotas į Jūreivystės mokyklą, materialinė padėtis šiek tiek pagerėjo. Jaunuoliai jau gaudavo ir nemokamą maitinimą, ir aprangą, tačiau beveik visus lietuvius dėstytojus tada pakeitė rusakalbiai.

Iki 1950 m. KIaipėdos žvejai žūklaudavo tik Baltijoje ir Kuršių mariose, tų metų vasarą du žvejybiniai laivai pirmą kartą išplaukė į Šiaurės Atlantą, o aktyvi žūklė Šiaurės jūroje ir Vakarų Atlanto Niufaundlando rajone prasidėjo 1957 m., jau Chruščiovo „atšilimo“ laikais. Imperijai reikėjo maisto, o pigiausias maistas plaukiojo jūrose. Pasikeitus žvejybos rajonams, pakito ir sugaunamų žuvų rūšys. 1951 m. menkės sudarė 50 proc., silkės – 32 proc. visų žuvų, kurias sugaudavo Klaipėdos žvejai, bet 1960 m. šis santykis smarkiai pakito, menkės sudarė tik 18 proc., o sužvejotos silkės – net 64 proc.(2)2

Didžiųjų ir mažųjų žvejybos tralerių pagautos, plaukiojančių bazių į Klaipėdą atgabentos silkės būdavo sūdomos 100–120 kilogramų talpos statinėse. Žiemą su galvomis, vasarą – išskrostos. Kai plaukiojančios bazės, pavadintos „Salomėjos Neries“, „Petro Cvirkos“, kurie su jūra neturėjo nieko bendra, ar sovietinės partizanės nuo ežeringų Zarasų „Marytės Melnikaitės“ vardais, grįždavo į uostą, visa Klaipėda pakvipdavo silkėmis.

Žvejybos uosto rajone iškilo konservų ir žuvies apdirbimo įmonės, taros gamykla, tinklų dirbtuvės, naftos produktų perpylimo ir surinkimo terminalas, aptarnaujantis žvejybinius laivus ir plaukiojančias bazes. Čia pat prie marių buvo pastatyti laikini suomiški mediniai skydiniai namai, Nachimovo ir Popovo gatvėse pagal tipinius leningradiečių architektų visai Sovietų Sąjungai parengtus projektus išdygo gyvenamųjų namų kvartalas. Į „Jūros“ restoraną iš kelionių grįžusių laivų kapitonai kelis šimtus metrų iškilmingai važiuodavo dviem taksi – vienoje mašinoje sėdėdavo pats jūrų vilkas, kitoje gulėdavo kapitono kepurė.

XX a. 6-ajame dešimtmetyje į Jūreivystės mokyklą jaunuolius dar labiau viliojo gyvenimo sąlygos – be maitinimo, buvo mokama dar ir šimto rublių stipendija. Palyginti su varganais tėvų darbadieniais kolūkyje, tai buvo nemenki pinigai.

Laivas. V. Pozniako nuotr.
Laivas. V. Pozniako nuotr.

XX a. 8-ajame dešimtmetyje iš pajūrio miestelių į Klaipėdos Jūreivystės mokyklą pradėjo stoti ne tik jūrų romantikos paviliotieji (kas yra plaukiojęs jūrose, tas sausumos gyventojų romantinius svaičiojimus vertina pašaipiai – šeši mėnesiai jūroje, nuolatinis bangavimas ir supimas, Atlanto audros, tas pats maistas, ta pati žuvis, tie patys žmonės aplinkui...), bet ir gerai uždirbti, kad prasigyventų, trokštantys vaikinai. Jūreiviai Klaipėdoje sudarė privilegijuotą gyventojų sluoksnį, nes iš plaukiojimų jie sugrįždavo su gera alga, kuri susikaupdavo per pusę metų, išmokas valiuta, „bonus“, suteikiančius teisę nusipirkti užsienietiškų prekių specializuotoje „Albatroso“ parduotuvėje. Papildyti pajamas jie galėjo parduodami valiutą, atsivežtus boloninius lietpalčius, kramtomąją gumą, sportinius batus, „Marlboro“ cigaretes, striukes, plastikinius laikrodžius ir last but not least – mėlynąją jaunimo svajonę – džinsus.

Ką gi matydavo sovietų jūreivis, patekęs į užsienį iš Sovietų Sąjungos, kurioje amžiną deficitą pridengdavo partinių vadų kalbos, esą visa tai – tik laikini sunkumai didžiųjų socializmo laimėjimų paraštėse? Vlado Pozniako nuotraukose atsispindi ne tik vandenyno vaizdai, ledkalniai, laivo denyje dorojama sugauta žuvis. Jūreivis iš Dzūkijos kiek nejaukiai jaučiasi Atlanto platybėse, jo veide matyti nuovargis ir įtampa. Kanados uostų gamta sovietų jūreiviai labai susižavėti ir negalėjo. Tos platumos, kalvos, skurdi šiaurietiška augmenija yra labai panaši į tai, ką jie matė Archangelske ar Murmanske. Tačiau ten buvo tai, ko nėra sovietiniuose uostuose – didžiuliai amerikietiški automobiliai – tie šešių metrų ilgio „Chevrolet“ ir „Crysler“, prie kurių nuolat fotografuojamasi, judrios Halifakso ir Sent Džonso gatvių sankryžos, įvairiaspalve reklama spindinčios parduotuvių vitrinos, kurių negalėjo deramai įamžinti nespalvotos „Smenos“ ir „Fed’ai“.

Jaunuoliams, kilusiems iš lietuviško kaimo, sovietų valdžia leisdavo pažinti pasaulį tik tuo atveju, jei pavyks įsitaisyti į prekybos ir žvejybos laivyną, į kurį, skirtingai negu į armiją, buvo galima patekti tik po nuodugnios atrankos. Jaunuoliai iš Kražių, Nedzingės, Rozalimo ar Arškainių, išplaukę į jūras, pamatydavo tolimus kraštus ir įgydavo kultūrinės patirties, kuri kitomis sąlygomis buvo nepasiekiama.

Lietuvių jūreiviai iš Žuvies pramonės gamybos susivienijimo Litrybprom okeaninio žvejybos laivyno, refrižeratorių laivyno ar tralinio laivyno pamatydavo miestus (dažniausiai uostus) ir vietas, į kurias paprastas žmogus sovietmečiu galėdavo patekti nebent virtuliai – žiūrėdamas populiaraus televizijos vedėjo Senkevičiaus laidą „Aplink pasaulį“.

Baigęs plaukioti po okeanus, Pozniakas sugrįžo į sodybą Nedzingėje ir įsitraukė į tradicinį nuošalaus kaimo gyvenimą, tolimi vandenynai ir uostai liko užrakinti prisiminimuose, retkarčiais iškildami pokalbiuose prie buteliuko su kaimynais... Dabar tą primena tik laivų fotografijos, dūlančios vasaros žolėje.

Įvertink šį straipsnį
Norėdami tobulėti, suteikiame jums galimybę įvertinti skaitomą DELFI turinį.
(0 žmonių įvertino)
0

Top naujienos

Bendroje spaudos konferencijoje Zelenskis įvardijo sąlygas, kurioms niekada nepritars sutarta dėl absoliutaus ugnies nutraukimo iki 2019 m. pabaigos (83)

„Liko daug neišspręstų klausimų. Tai, kad mums iš viso pavyko atblokuoti šį dialogą, vertinu...

Tragiška lemtis ar žmonių abejingumas: vyras be gyvybės ženklų sostinėje autobusu važinėjo valandą (241)

Vilnietė jau antrą savaitę kasdien keliauja į Respublikinę Vilniaus universiteto ligoninę, čia...

Ar atgims Lietuvos rinktinėje Sabonio ir Marčiulionio duetas? laida „Krepšinio zona“ (32)

Arvydas Sabonis ir Šarūnas Marčiulionis – tai žaidėjai, be kurių Lietuvos krepšinio...

Lietuviai Vokietijos greitkelyje pateko į policijos akiratį – gavo baudą ne tik už greitį (283)

Vokietija garsėja savo greitkeliais, kuriuose greitis – neribojamas. Tačiau drauge šalis garsi ir...

Orų situacija Lietuvoje netrukus keisis: rytais teks saugotis pavojingo reiškinio (1)

Antradienio naktį Lietuvos padangėje debesų bus daug, tik retkarčiais pasirodys nedideli...

Siaubingą incidentą Kėdainiuose norėjo nuslėpti: sprogus fejerverkui kilo panika, apdegė žmonės (29)

Nešventinis incidentas per eglutės įžiebimo šventę Kėdainiuose. Šou atlikėjo rankose sprogus...

Sandra Vilimaitė

Ar nori likusį gyvenimą nedirbti?

Tokį klausimą užduoda finansinės sėkmės patarėjai, pinigų užkalbėtojai ir gerovės...

Šaltinis: Zelenskis su Putino pasiūlymu nesutiko Putinas apie derybų rezultatus: esu patenkintas (462)

Paryžiuje po trejų metų pertraukos įvyko Normandijos formato susitikimas ir Volodymyro...

Vaikų pramogos vandens parke vos nesibaigė skaudžia tragedija: teismas nurodė atlyginti žalą (99)

„Sužinok, kodėl net bebaimiai maorių kariai čia spiegia iš baimės! Išlaikęs ekstremaliausią...