Jau nuo pat pradžių Lietuvos politika Klaipėdos krašte tapo konfrontacinė. Klaipėdos krašto konvencijos 35 straipsnis nustatė, kad dalis valstybės pajamų, gautų iš muito, monopolio, akcizo mokesčio buvo privaloma palikti Klaipėdos krašto iždui. Seimelio atstovai, atsižvelgdami į tai, kiek vidutiniškai kiekvienam gyventojui 1921-1922 m. teko importo ir eksporto vertės, t.y. kiek kraštas turėjo pajamų iki prisijungimo, paprašė 32,6 mln. Lt per metus. Lietuvos vyriausybė su tuo nesutiko. Prasidėjo nelengvos, ilgai užtrukusios derybos.
Turėjo bylinėtis Ženevos teisme
Sunku pasakyti kiek pagrįsti buvo klaipėdiškių reikalavimai, vertinant juos to meto Lietuvos vyriausybės galimybių požiūriu. Šalis buvo neturtinga, lėšų viskam trūko. Tačiau faktas, kad bendras Klaipėdos krašto infrastruktūros lygis, gyvenimo kokybės parametrai, nekalbant apie darbo organizavimo ir ūkių produktyvumo rodiklius, čia buvo kur kas aukštesni negu didžioje Lietuvoje. Politiškai nebuvo apdairu į tai neatsižvelgti, skubėti pasinaudoti aukštesniu krašto pajamingumu ir leisti žmonėms pajusti gyvenimo kokybės nuosmukį, tą kraštą pradėjus administruoti Lietuvai.
Vis dėlto Kaunas laikėsi atkakliai. Autonominio krašto atstovai derybose nusileido iki 12 mln. Lt, t.y. 1 mln. lt per mėnesį, tačiau Lietuvos vyriausybė nesutiko nė su tuo. 1926 m. kovo 2 d. klaipėdiškiai ryžosi siųsti delegaciją į Ženevą ir skųstis tarptautiniam teismui, kad Lietuvos vyriausybė atidėlioja finansinį atsiskaitymą su Klaipėdos kraštu, pažeidinėja Konvencijos straipsnius.
Taip Lietuvos vyriausybė, nepraėjus nė dvejiems metams nuo Konvencijos pasirašymo, buvo priversta įsivelti į bylinėjimąsi su savo pačios piliečiais tarptautiniame teisme. Tai, žinoma, negalėjo pridėti Lietuvai autoriteto nei Klaipėdos krašto žmonių, nei tarptautinės bendruomenės akyse.
Skundė ir konvencijos garantės
Daug rimčiau santykius su Klaipėdos kraštu sukomplikavo 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas, tarptautinės teisės požiūriu pastatęs šalį faktiškai į neapginamas pozicijas. Perversmo pastatytam prezidentui A. Smetonai 1927 m. paleidus trečiąjį Seimą ir nešaukiant naujo, tapo pažeistas tiek Tautų Sąjungos statutas (šios tarptautinės organizacijos narėmis galėjo būti tik valstybės, valdomos per tautos atstovybę, t.y. „laisvos tautos“), tiek Klaipėdos konvencija, kurioje taip pat buvo įtvirtintas Lietuvos Seimas ir Klaipėdos krašto žmonių teisė dalyvauti valstybės valdyme per savo atstovus Seime. Ta teisė ne tik formaliai, bet ir faktiškai klaipėdiškiams buvo paneigta, o valstybės priešams įduoti į rankas nenukertami koziriai, kuriais jie vėliau mielai ir ne kartą naudojosi, tampydami Lietuvą po tarptautinius teismus ir ten niokodami jos reputaciją.
Teisinių problemų, toje pačioje valstybėje veikiant demokratinės sąrangos autonomijai, kurioje reguliariai vyko rinkimai, ir autoritariniam režimui, kur rinkimai nevyko, ilgainiui kilo vis daugiau. 1932 m. bylą Lietuvai Hagos tribunole iškėlė Klaipėdos konvencijos garantės – Anglija, Prancūzija, Italija ir Japonija. Kilo klausimas, ar Klaipėdos krašto teismai gali spręsti Lietuvos valstybinių įstaigų tarnautojų tame krašte įvykdytų nusikaltimų bylas?
Išsivežė jėga
Būdingas pavyzdys. Klaipėdos apygardos teismas 1930 m. gegužės 7 d. teisė centro valdžios tarnautoją, Klaipėdos geležinkelio stoties kasininką Povilą Gievenių. Jis esą pasisavinęs kasos pinigus ir savavališkai pasišalinęs iš darbo. Šią bylą ir kalinį buvo pareikalauta pristatyti Kauno apygardos teismui. Klaipėdos apygardos teismas atsisakė vykdyti sprendimą, nes P. Gievenius nusikaltęs Klaipėdos krašto teritorijoje, todėl jį turįs teisti autonominis teismas. Tada karo komendanto įsakymu karininkai ir kareiviai atvykę jėga paėmė bylą iš Klaipėdos apygardos teismo, iš kalėjimo – kalinį ir išsivežė į Kauną.
„Žinoma, karo stovis yra netikusi priemonė, bet pas mus yra blogiau nei karo stovis: tai absoliutus įstatymo ir teisės paneigimas, – 1931 m. gegužės 7 d. laiške Juozui Gobiui rašė Augustinas Voldemaras, Plateliuose internuotas buvęs ministras pirmininkas ir kadaise artimiausias A. Smetonos bendražygis. – Matydami tai svetimieji, dažniausiai vokiečiai, kalba apie Belagerungszustand (apsiausties stovį – V.V.). Juk nuėmus karo stovį, valdymo metodai nepakitės, sauvaliavimas, anarchija eis kaip ėję didyn. Vadinasi, vis tiek vokiečių spaudoje terminas Belagerungszustand liks.“
Iškart suėmė 126
1934 m. A. Smetona išleido Tautai ir valstybei saugoti įstatymą, kuris labiausiai buvo reikalingas vis labiau besikaupiančioms problemoms Klaipėdos krašte spręsti jėgos būdu. Tai aiškiai signalizavo, kad rimtų problemų su Vokietija Lietuva neišvengs. Tuojau po šio įstatymo išleidimo A. Voldemaras parašė straipsnį „Lemtingu keliu“, kritiškai įvertinęs tokią A. Smetonos politinę liniją. Vienas iš trijų cenzūrai įteikto straipsnio egzempliorių pasiekė prezidentą. Laikraštis buvo uždraustas (nepaisant to, kad straipsnis atspausdintas nebuvo!), o A. Voldemaras išsiųstas į naują tremties vietą – Zarasus. Netrukus prasidėjo Klaipėdos krašto vokiečių areštai.
Neseni nuotykiai su Michailu Golovatovu parodė, kaip sudėtinga mažoms valstybėms turėti reikalų su įtariamaisiais, turinčiais didelių valstybių patronažą. Todėl nesunku suprasti mastą hitlerinei Vokietijai mesto iššūkio, kurio desperatiškai, jeigu nepasakius avantiūristiškai, griebėsi anuometinė Lietuva, suėmusi ir baudžiamojon atsakomybėn patraukusi iš karto 126 nacistinių partijų NSDAP (Nationalsozialistische deutsche Arbeiterpartei) ir CSA (Christliche-Sozialistische Arbeitsgemeinschaft) narius, įskaitant jų vadovus Ernstą Neumanną ir Theodorą Sassą.
Adolfas Hitleris 1935 m. rugsėjo 15 d. Reichstage pareiškė: „Egzistuojant didžiausiai taikai, Klaipėdos kraštas buvo atplėštas. Šis plėšikiškas aktas (Raub) buvo legalizuotas, nesuteikiant vokiečiams jokių pakenčiamų autonomijos garantijų. Metams bėgant, šios srities vokiškas elementas buvo engiamas ir antiįstatymiškai kankinamas. O didžioji nacija turėjo laukti ir stebėti, kaip jų kraujo broliai, užpulti taikos metu ir atplėšti nuo Reicho, engiami labiau negu normaliose valstybėse nusikaltėliai. Vienintelis jų nusikaltimas yra tas, kad jie yra vokiečiai ir nori jais būti <...>. Gali gi pagaliau 65 milijonų tauta siekti, kad jos teisių būtų paisoma labiau negu 2 milijonų tautos savivalės“.
Lietuva, žinoma, gali didžiuotis, kad tai buvo pirmasis nacių teismas Europoje, savotiška „įžanga“ į Niurnbergo procesą, įvykusį dešimtmečiu vėliau. Tačiau problema ta, kad šis lietuviškas preventyvus bandymas sudrausminti nacius iš esmės liko izoliuotas, lietuviško teismo procesas tarptautinėje plotmėje nebuvo palaikytas, tuo tarpu jo pasekmes visu svoriu užgriuvo Lietuvą nepasiruošusią.
Turėjo griebtis egzekucijų
Ligi 1934 m. stambiausias Lietuvos užsienio prekybos partneris buvo Vokietija. Užsienio prekybos su ja apyvarta sudarė per 50 proc. visos Lietuvos užsienio prekybos. Todėl jau 1934 m. pabaigoje, atsakydama į Lietuvos veiksmus Neumanno-Sasso procese, Vokietija paskelbė Lietuvai ekonomines sankcijas ir suvaržė Lietuvos eksportą į Vokietiją. Lietuvai tai buvo išskirtinai sunkus smūgis, kadangi Vokietijos ekonominės sankcijos itin komplikavo ir taip pasaulinės ekonominės krizės slegiamą palyginti silpną, daugiausiai žemės ūkio produkcijos gamyba paremtą, Lietuvos ūkį. Pati sunkiausia šių padarinių našta teko ūkininkams. Prasidėjo bankrotai, ūkių varžytinės.
1935 m. Suvalkijos ūkininkų streikas rimtai sukrėtė šalį. Tačiau A. Smetonos režimas ir toliau liko ištikimas „rykštės pedagogikai“. Karo lauko teismas 8 žymesnius ūkininkų streiko kaltininkus nubaudė mirties bausme, keliolika – sunkiomis kalėjimo bausmėmis. Mirtininkams padavus malonės prašymus, keturiems iš jų A. Smetona mirties bausmę pakeitė kalėjimu ligi gyvos galvos, tačiau kitiems keturiems ji buvo įvykdyta.
Laukė neišvengiamas atsitraukimas
Tai buvo jau nepriklausomybės sutemų ženklai. Agresyvūs kaimynai – stalininė Sovietų Sąjunga, hitlerinė Vokietija ir pilsudskinė Lenkija – supo Lietuvą iš išorės, tuo tarpu šalies viduje, nedemokratiniu būdu valdžią pasiglemžęs diktatūrinis režimas, 1930 m. uždraudęs visas politines partijas, išskyrus valdžios pataikūnų, prisitaikėlių ir perbėgėlių gausią tautininkų partiją, prieš save buvo nuteikęs per daug socialinių jėgų, kad tokia akla priešprieša su savąja visuomene nesibaigtų politine katastrofa.
A. Smetona tai jautė. Juo labiau, kad ne tik Vokietija, bet ir demokratinių Vakarų vyriausybės, konkrečiai, Anglija, ėmė reikalauti, kad Lietuva amnestuotų nuteistus noimanininkus ir zasininkus. Dar 1935 m. gegužės mėnesį keturiems mirties bausme nuteistiems hitlerininkams prezidentas bausmę buvo pakeitęs kalėjimu iki gyvos galvos, kelis kitus nuteistuosius nuo bausmės visai atleido. Tačiau nacistinei Vokietijai to buvo aiškiai per maža. Tad vyriausybė ieškojo būdų neišvengiamą atsitraukimą palydėti kuo mažesniais reputacijos nuostoliais.
Kozirių nebeturėjo
1935 m. spalio 12 d. užsienio reikalų ministras S. Lozoraitis pasiuntė telegramą Lietuvos pasiuntiniui B. Balučiui į Londoną, taip pat pasiuntiniams į Romą ir Paryžių, su tokiu siūlymu: Lietuvos vyriausybė paleistų iš kalėjimo nuteistuosius hitlerininkus, jei Vokietija sutiktų keisti juos į Vokietijos kalėjimuose laikomus politinius kalinius Lietuvos piliečius. Vokietijai šį siūlymą atmetus, Lietuva galėtų nuteistuosius paleisti su sąlyga, kad jie paduos malonės prašymus, atsisakys Lietuvos pilietybės ir išvyks į Vokietiją. Anglijos vyriausybė buvo prašoma šiuo reikalu tarpininkauti Berlyne.
Tačiau Lietuva savo rankose jokių kozirių neturėjo. „Apie jokį pasikeitimą kaliniais negali būti kalbos“, – pasakė Vokietijos užsienio reikalų ministras Konstantinas von Neurathas Lietuvos diplomatui Jurgiui Šauliui, kadangi visi toje byloje nuteistieji „esą Lietuvos piliečiai“.
1936 m. pradžioje S. Lozoraitis lankėsi Londone ir Paryžiuje. Čia jam buvo pakartota tai, kas buvo sakyta ir anksčiau: pradėti patiems tiesiogines derybas dėl nuteistųjų amnestavimo. Panašus diplomatinis signalas atėjo ir iš JAV.
Kapituliacija prasidėjo 1936-aisiais
Vasario 16-osios proga Lietuvos vyriausybė amnestavo dar tris nuteistuosius hitlerininkus, o 1936 m. kovo 9 d. prasidėjo derybos su Vokietija. Tą pačią dieną Lietuvos valdžios organai laikraščių redakcijoms išsiuntinėjo instrukciją, įpareigojančią nespausdinti neigiamų informacijų apie hitlerininkų veiklą Klaipėdos krašte, nekomentuoti, kaip Vokietija, užimdama Reino kraštą, sulaužė Lokarno sutartis. Taip iš Lietuvos spaudos išnyko kritiniai straipsniai apie nacių organizacijas ir A. Hitlerio politiką.
1936 m. rugpjūčio 5 d. Berlyne buvo pasirašytas Lietuvos ir Vokietijos prekybos susitarimas. Nepaisant to, kad ekonomiškai Lietuva galėjo kiek atsitiesti, atnaujinusi prekybą su Vokietija, politinė jos padėtis po hitlerininkų paleidimo tapo dar blogesnė nei prieš jų areštą. Ir šia prasme A. Voldemaras buvo teisus, įspėjęs apie galimus šitokios politikos padarinius. Klaipėdos krašto hitlerininkai amnestuotuosius laikė didvyriais, nukentėjusiais nuo lietuvių teroro. Grįžtantieji iš kalėjimo buvo iškilmingai sutinkami.
Ne tik Klaipėdos krašte, bet visoje šalyje naciai taip pakėlė galvas, kad jau 1938 m. pabaigoje Lietuvos vokiečiai viešai ėmė kalbėti vokiškai ir sveikintis rankos pakėlimu. Tuo tarpu vyriausybė, baimindamasi Vokietijos demaršų, jau nebeturėjo net ir teisinių priemonių išsišokėliams drausminti.
Neturėjo šaknų
Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Vašingtone Povilas Žadeikis, susitikęs su Jonu Toliušiu, iš Klaipėdos krašto kilusiu licencijuoju Niujorko advokatu, vėliau dirbusiu Klaipėdoje, promemorijoje Užsienio reikalų ministerijai 1939 m. sausio 25 d. rašė: „Paklaustas, kaip jis vertina Klaipėdos krašto praeiti, p. Toliušius pasakė, kad tai yra Lietuvos valdžios klaidų litanija: Lietuvos valdžia, aklai pasitikėdama signatarais, varinėjusi aukštą politiką – kalbėjusi tik su Paryžiumi, Londonu, Roma, dirbusi Ženevoje ir Hagoje, bet pamiršusi dirbti su Klaipėdos lietuviais, jais nepasitikėjusi; ekonomiškai atbaidžiusi laukininkus nuo Lietuvos ir apsodinusi visas įstaigas savo dažnai nevykusiais valdininkais gelžkely, pašte, muitinėse ir t. t. Kaip laukininkas galįs remti didlietuvius, kad už bekoną tegauna pav. 45 centus, o anoje pusėje Nemuno vokiečiai moką 55 centus. Gal mažmožis, bet laukininkui, agitatorių kurstomam, to pakanka, kad nusistatytų prieš „naujus ponus“, kurie jų nesupranta; per formalumus Lietuvos valdininkai nematė tikrosios lietuvių klaipėdiečių reikšmės <...>.
Kodėl Lietuvos vyriausybė negalėjo paimti klaipėdiečių jaunimą į savo globą, duoti jiems tarnybas D[idžiojoje] Lietuvoje ir pamokinus, ir padarius gerais patriotais paskirti valdininkais Klaipėdos krašte? Kiekvienas toks valdininkas, turėdamas plačią giminę ir pažintis, rinkimų metu būtų buvęs nepamainomas agitatorius ir Klaipėdos lietuviai nebūtų nuėję į vokiečių partijas, kaip kad dabar atsitiko. Sugriuvus kolektyvaus saugumo planams per Hitlerio laimėjimus, sugriuvusi ir Lietuvos padėtis tame krašte, nes pasirodė esanti be šaknų, nesirūpinta ar nepaisyta padaryti nuolatinos patikimos atspirties Klaipėdos krašte žemaitiškoje liaudyje. Klaipėdiškiai esą prirašę Kaunui daugelį memorandumų, bet Kaunas buvęs visą laiką kurčias.
Reikėtų plano
Paklaustas, kaip įsivaizduoja Klaipėdos krašto ateitį, – pasakė: krašto likimas vargu bepriguli nuo Lietuvos; atrodo, kad ir klaidas taisyti yra jau per vėlu. <...> Klaipėdos šeimininkas dabar yra tapęs Neumanas.“
Buvo jau išties vėlu. Po dviejų mėnesių Klaipėdos kraštas tapo Reicho dalimi, tuo tarpu Lietuvos įstaigos, užkluptos nepasiruošusios, neįstengė net organizuotai ir tvarkingai evakuotis.
Reikia ar nereikia Lietuvai politikos Vilniaus krašte? Tarpukario Lietuva Klaipėdos krašte veikė be tokios politikos ir be plano: „kad patraukus <...> krašto gyventojų didžiumą prie Lietuvos, – rašė promemorijoje ministras P. Žadeikis, – reikalingas planas, planingas darbas visos Lietuvos ir Lietuvos draugų Klaipėdoje. Aš bent nesu girdėjęs, kad toks planas buvo.“
Būtų apdairu, jei tokį planą turėtų bent dabartinė Lietuva.