Nustoti jaustis nuskriaustaisiais
Pastarojo šimtmečio istorinė Lietuvos raida buvo tokia, kad turėjome pakankamai objektyvių ir subjektyvių priežasčių manyti, okupacijų dešimtmečiais ir jaustis esą didesnių bei stipresnių kaimynų suokalbio aukomis. Blaivesnį, analizuojantį, istorinę sąmonę ugdantį savikritišką žvilgsnį į savo pačių praeitį stelbė ideologizuota nelaisvės atmosfera, skatinusi ne tik intelektualinę rezistenciją prieš nepriklausomos valstybės juodinimą, bet tuo pat metu ir konservavusi visuomenės sąmonėje idealizuotus tos valstybės stereotipus, neretai maža tesusijusius su buvusio gyvenimo tikrove.
Du atkurtos nepriklausomybės raidos dešimtmečiai parodė, kad dalis istorinių stereotipų yra ne tik gajūs, sunkiai išjudinami, bet jau akivaizdžiai riboja šiuolaikinės visuomenės ir valstybės raidą. Jie signalizuoja, kad esama įtampų, kurioms neutralizuoti būtina įveikti kai kuriuos istorinius stereotipus. O vienas iš jų – nustoti save vertinti kaip istorinių aplinkybių auką, nuo kurios valios, elgesio ir sprendimų esą niekas nepriklausę, visą lėmusi didžiųjų ir galingųjų valia. Galingųjų valia, žinoma, lėmė daug. Bet taip nebuvo ir taip nėra, kad ir mažųjų pastangos bei sprendimai nieko nebūtų reiškę. Pabandysiu tai pagrįsti.
Klaipėdos kraštas
Šiuo straipsniu norėčiau paliesti istorinę temą, kurios skaida galėtų būti pravarti suprasti ir kai kuriuos šiandienos rūpesčius, susijusius su lietuvių ir lenkų santykiais. Lietuvių ir vokiečių santykiai tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje bei Lietuvos valstybės pastangas susigyventi su 1923 m. sausio 15-osios sukilimu prie Lietuvos prijungtu ir iki 1939 m. kovo 23-osios autonomijos teisėmis valdytu Klaipėdos kraštu gali būti daug kuo pamokomi.
Kas buvo Klaipėdos kraštas? Tai, palyginti, nedidelė teritorija – 20-30 km pločio ir 145 km ilgio ruožas palei Baltijos jūrą ir Nemuno žiotis, – kartu su Kuršių mariomis sudariusi 2848 kv. km, arba vos 5,1 proc. bendro tuometinės Lietuvos ploto.
1925 m. gyventojų surašymo duomenimis, autonominiame krašte gyveno 141.645 gyventojai, arba 6 proc. visų Lietuvos gyventojų. Vidutiniškai 1 kv. km teko 58,6 gyventojo (pagrindinėje Lietuvos teritorijoje – 38,3), t.y. kraštas beveik 35 proc. apgyvendintas buvo tankiau.
Tikybos atžvilgiu dauguma gyventojų buvo evangelikai liuteronai ir sudarė 83,1 proc., reformatai – 2,6, katalikai – 7, judėjai – 5, kitų tikybų – 2,3 proc. visų krašto gyventojų. Tuo tarpu pagrindinėje Lietuvos dalyje katalikai sudarė 85,7 proc., judėjai – 7,6, liuteronai – 3,3, kitų tikybų žmonės – 3,4 proc.
Krašto gyventojų nacionalinė sudėtis buvo tokia: iš bendro gyventojų skaičiaus (141.645) lietuviai sudarė 26,6 proc., klaipėdiškiai arba „memelenderiai“ – 24,2 proc., vokiečiai 45,2 proc. ir kiti 4 proc.
Ne tautiniai argumentai lėmė
Spaudoje kilo diskusija: kuriai nacionalinei grupei priskirti klaipėdiškius arba kaip jie patys save vadino „šišioniškius“? Lietuvos politiniai veikėjai, publicistai, teisininkai klaipėdiškių kategoriją, priešingai negu vokiečių publicistai, priskyrė lietuviams. Grįsdami teiginius istoriniais, etnografiniais, lingvistiniais argumentais, jie tvirtino, kad klaipėdiškiai yra vietos gyventojai, paveikti vokiečių kultūros, nustoję tautinės savimonės, tačiau namie kalbantys lietuviškai. Kelis šimtus metų iš kartos į kartą skiepyta provokiška politinė orientacija jiems yra artimesnė, tačiau savo šaknimis jie yra lietuviai. Todėl lietuvių politikai traktavo, kad drauge su klaipėdiečiais lietuviai sudarė 50,8 proc., t.y. daugiau kaip pusę visų krašto gyventojų.
Tačiau politinės raiškos rezultatai rodė toli gražu ne tokias tendencijas. Pirmuosiuose 1925 metų rinkimuose į Klaipėdos krašto Seimelį už lietuviškas partijas balsavo vos 6,1 proc. rinkėjų ir jos gavo tik 2 atstovus Seimelyje iš 40-ties. Kiti rinkimai buvo ne ką sėkmingesni: 1927 metais lietuviai gavo 13,4 proc. balsų (4 atstovai), 1930 metais – 17,7 proc. (5 atstovai), 1935 metais -18,3 proc. (5 atstovai), o paskutinį kartą prieš nacių triumfą 1938 metais 12,8 proc. (4 atstovai).
Kodėl lietuviškai kalbanti visuomenės dalis, sudariusi daugiau kaip pusę krašto gyventojų, politinį atstovavimą veikiau buvo linkusi patikėti vokiečiams negu lietuviams? Norint tai suprasti, dera pažvelgti į Klaipėdos krašto administracinę sąrangą ir Lietuvos vidaus politikos ypatumus.
Kiekviename kaime – savivalda
Atskyrus kraštą nuo Vokietijos, buvo įvykdyta administracinė reforma, tačiau plačios autonominės teisės sudarė sąlygas vietos žmonėms ir toliau tvarkytis pagal Vokietijos įstatymus. Svarbiausieji iš jų buvo trys: 1) kaimų sutvarkymo įstatymas (1881), 2) apskričių administravimo įstatymas (1872) ir 3) žemės administravimo įstatymas (1883).
Vietos savivalda Klaipėdos krašte turėjo senas ir gilias tradicijas, veikė sklandžiai. Mažiausias administracinis vienetas – kaimas. Kaimo bendruomenės nariai, sulaukę 21 metų ir įgiję pasą, turėjo teisę tiesioginiu slaptu balsavimu trejiems metams rinkti ne mažiau kaip šešis delegatus į kaimo tarybą. Savo ruožtu taryba iš savo narių rinkosi vykdomąją grandį – valdybą, t.y. seniūną, du pavaduotojus ir kasininką. Kaimo bendruomenės valdybos nario pareigos nebuvo apmokamos, valdybų nariai įstatymo buvo traktuojami kaip garbės valdininkai. Lėšų iš kaimo kasos valdybai buvo skiriama veiklai vykdyti, bet ne vykdančiajam personalui skatinti. Kaimo taryba ir valdyba nustatė kaimo biudžetą, savivaldybių ir autonominių mokesčių dydį, skyrė lėšas kelių priežiūrai, mokykloms, vargšams šelpti ir pan.
Dvarai taip pat turėjo savivaldos teisę, tvarkėsi panašiai, tik dvarininkas pats ėjo seniūno pareigas, skyrė sau pavaduotoją, kurį tvirtino apskrities viršininkas. Kaimų seniūnai buvo pavaldūs valsčių viršaičiams.
Valsčių sudarė 8-10 kaimų. Valsčiaus taryba ir valdyba buvo renkama taip pat, kaip ir kaimo taryba ir valdyba. Viršaitis ir valdyba prižiūrėjo valsčiaus administravimą, kaimų savivaldybių darbą, vietinių pramonės, prekybos, amatų įmonių tvarką, nustatė valsčiaus biudžetą, rinko mokesčius, kontroliavo sveikatos apsaugą, socialinį draudimą, švietimą ir pan.
Galėtų pasvajoti ir dabar
Savivaldybių valdininkai vadovavo įvairioms komisijoms: pramonės ir prekybos, žemės ūkio, mokesčių, švietimo ir kt. Sąžiningi, pasižymėjusieji darbe savivaldos tarnautojai buvo pristatomi valdininkais iki gyvos galvos su teise į senatvės pensiją. Valdininkai turėjo gana daug pareigų: prižiūrėjo kaimų ir valsčių administravimą, rinko savivaldybių mokesčius, kontroliavo įvairių prievolių atlikimą apskrityje, organizavo viešuosius darbus, tvarkė visus apskrities administravimo reikalus.
Apie tokią savivaldą, ne fasadinę, aprėpiančią plačiausius visuomenės sluoksnius, veikiančią efektyviai, net ir dabartinė, demokratinė Lietuva galėtų tik pasvajoti. Ką jau kalbėti apie tuometį Lietuvos autoritarinį režimą, kai jokie rinkimai nevyko, kai klestėjo nepotizmas ir servilizmas, o karo stovio sąlygomis gyvenančioje šalyje karo komendantų institucija buvo parankinė priemonė jėgos metodais slopinti opoziciją.
„Jums, klaipėdiečiams, mokslo užtenka!“
Vokiečių administracinė struktūra buvo gerai sutvarkyta ir turėjo didelę darbo patirtį. Administracinėse ir savivaldybių įstaigose dirbo valdininkai, baigę Vokietijos aukštąsias ir specialiąsias mokyklas, tinkamai parengti šiam darbui, griežtai vykdė įstatymus, žiūrėjo tvarkos, sugebėjo pasirodyti vietos gyventojams ne tik kaip įstatymų saugotojai bei vykdytojai, bet ir kaip patarėjai, savivaldos teisių gynėjai.
Suprantama, kad žmonės jais labiau pasitikėjo negu iš Kauno siunčiamais arogantiškais valdininkais, menkai suvokusiais Klaipėdos krašto specifiką. Gubernatorius Antanas Merkys, pastatytas į pareigas 1927 m., pasak Martyno Anyso, iš Mažosios Lietuvos kilusio teisininko, istoriko ir diplomato, „jautėsi ir elgėsi kaip okupuotos teritorijos valdytojas“.
„Jums, klaipėdiečiams, mokslo užtenka!“, – savo „galią“ Klaipėdos krašte, kai buvo nutrauktas finansavimas lietuviškos gimnazijos mokymo kursams, demonstravo žmogus, paliudijęs savo, kaip valstybininko, stulbinantį bejėgiškumą po keliolikos metų, kai eidamas jau ministro pirmininko pareigas pats susidūrė su dar didesne diktatūrine jėga.
Berneliai „svetimam krašte“...
Kauno valdininkams lietuvininkai tebuvo suvokietėjusi grupė, kurią reikėjo „atlietuvinti“, atitolinti nuo vokiečių įtakos. Pagėgiuose, Plikiuose, Priekulėje, Smalininkuose buvo statomos katalikų bažnyčios, nors katalikų visuomenės dalis ten buvo, palyginti, nereikšminga. Dirbtinės „lituanizacijos“ politikos pasekmes buvo kaip tik priešingos: griovė krašto gyventojų – tiek lietuvininkų, tiek vokiečių – pasitikėjimą Lietuvos valdžia, žlugdė jos autoritetą.
Koks požiūris į Klaipėdos kraštą vyravo aukščiausiuose politiniuose sluoksniuose liudija Povilas Almis Mažeika, lietuvininkas okeanografas, Neapolio universiteto jūrinių mokslų daktaras. Prezidento A. Smetonos apsilankymą Pagėgiuose 1930 m. jis taip prisimena: „Lietuviška visuomenė jį pasitiko aikštėj, prie geležinkelio stoties. Išsirikiavo šauliai, santariečiai, lietuviškos gimnazijos mokiniai ir sporto klubas. Būrelis mokinių rikiavomės su futbolistais. Praeidamas pro mus prezidentas pasveikino: „Sveiki, Lietuvos berneliai svetimam krašte!“ „Sveiks tamsta!“ – atsakėm iš anksto išmokę. Tačiau tas pasveikinimas paliko suakmenėjęs mano atmintyje. Koks kipšas jam įpiršo tuos žodžius? Ar tai tik liežuvio paklydimas, ar toptelėjo iš pasąmonės dėl apibendrintos galvosenos? Bent ketvirtadalis toje rikiuotėje buvo vietiniai mažlietuviai, o ir kiti nesijautė taip jau labai „svetimam krašte“.